Visuomenėje susiformavęs stereotipas, kad visureigiais, enduro motociklais ir keturračiais važinėjantys asmenys yra gamtos naikintojai, kurie nežino kitokio kelio, kaip važinėtis po brastas, kalvas, daubas, piliakalnius ir kitaip naikinti gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Pasitaiko ir tokių, tačiau jie meta šešėlį ant visų vairuotojų. Kaip važinėtis motorinėmis transporto priemonėmis nepadarant žalos gamtai ir kultūros paveldui?
Nebūtina važinėti šlaitais ir grioviais
Kas yra keturratis ir kokios taisyklės galioja jo vairuotojui? Keturratis yra motorinė transporto priemonė, kurios vairuotojui galioja visos Kelių eismo taisyklės. Taigi, remiantis jomis, visureigis, keturratis ir enduro motociklas yra transporto priemonės, kurioms draudžiama važiuoti pylimų ar iškasų šlaitais, grioviais, įvažiuoti į kelią ar nuvažiuoti nuo jo, išskyrus specialiai tam įrengtas vietas.
Motorinėms transporto priemonėms negalima nuvažiuoti nuo kelio ar keliuko, važinėti svetimais laukais, miško paklote, upėmis, upeliais, ežerais, jūros pakrante ir užšalusių vandens telkinių ledu. Tai yra griežtai apibrėžta ir kiekvienam turi būti savaime suprantama.
Savaime suprantama turėtų būti ir tai, kad motorinėmis transporto priemonėmis galime važinėtis tik keliais (įrengtais, įregistruotais, nuolat naudojamais). Šios taisyklės galioja visoje Lietuvoje ir jokios išimtys minėtoms nuostatoms netaikomos. Papildomi reikalavimai taikomi lankymuisi saugomose, rekreacinėse ar kitose ypač svarbiose, vertingose teritorijose.
Aplinkos apsaugos įstatyme rašoma: „Aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje yra visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpestis ir pareigos.“ Šio įstatymo 9 straipsnyje apie piliečių, visuomeninių organizacijų, kitų juridinių ir fizinių asmenų pareigas rašoma: „Piliečiai, visuomeninės organizacijos, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų.“
Lietuvoje pagal Saugomų teritorijų įstatymą saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes).
Svarbiausios saugomos teritorijos: rezervatai ir draustiniai, valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai, biosferos rezervatai. Kokios tai teritorijos ir kaip jos išsidėsčiusios šalies teritorijoje, galima sužinoti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos interneto tinklalapyje. Saugomos teritorijos užima beveik 16 proc. šalies teritorijos.
Važiuoti ne keliais draudžiama
Visuose 5 nacionaliniuose ir 30 regioninių parkų bei valstybiniuose draustiniuose visureigiais, keturračiais ir enduro motociklais leidžiama važinėtis valstybinės ir vietinės reikšmės keliais, neišsukant iš jų Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka.
Tai nustatyta nacionalinių ir regioninių parkų lankymo taisyklėse, kurios skelbiamos kiekvieno atitinkamo parko interneto svetainėje. Jei paklausite, kas yra valstybinės ir vietinės reikšmės keliai, rekomenduojame paskaityti Kelių įstatymą, kurio trečiame straipsnyje rašoma, jog keliai pagal reikšmę skirstomi į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius. Pastaruosius registruoja ir tvirtina savivaldybės.
Nacionalinių ir regioninių parkų apsaugos reglamentuose nustatyta, kad važinėti ne keliais, ne keliuose statyti ar kitaip eksploatuoti motorines transporto priemones draudžiama. Statyti transporto priemones galima tik tam tikslui įrengtose automobilių stovėjimo aikštelėse ir kelkraščiuose, jei tai netrukdo saugiam eismui, nėra draudžiamųjų kelio ženklų ir nepažeidžiamos kitų asmenų teisės bei nepadaroma žala aplinkai.
Papildomus reikalavimus draustiniuose nustato Gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatai bei specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Pagal šiuos teisės aktus draustiniuose draudžiama ardyti natūralią dirvožemio dangą ir miško paklotę, važiuoti per brastas, o nuo balandžio 1 d. iki rugpjūčio 1 d. lankytis teriologiniuose, hepertologiniuose, entomologiniuose, ornitologiniuose ir telmologiniuose draustiniuose.
Išskirtiniai ir griežčiausi apribojimai taikomi valstybiniuose gamtiniuose Čepkelių, Kamanų, Viešvilės ir kultūriniuose Kernavės ir Vilniaus pilių rezervatuose bei Žuvinto biosferos rezervate. Rezervatuose žmonių lankymasis net ir pėsčiomis griežtai ribojamas, o važinėjimas motorinėmis transporto priemonėmis draudžiamas dėl gamtinės aplinkos jautrumo. Be to, juose nėra tam skirtų kelių.
Reikėtų nepamiršti, kad valstybiniuose parkuose taip pat yra rezervatų ir draustinių, kuriuose taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir savarankiškuose valstybiniuose rezervatuose bei draustiniuose.
Svarbu atsakomybė ir žmogiškumas
Lietuvos saugomos teritorijos yra skirtos išsaugoti tai, kas sukurta gamtos bei žmogaus, ir pažinti tai, kas yra unikalu ir trapu, sudaryti sąlygas pažinti be žalos vertybėms, netrikdant piliečių poilsio.
Važinėjimas motorinėmis transporto priemonėmis gamtoje akivaizdžiai ardo miško, pelkių ir kitų gamtinių teritorijų augalinę paklotę. Taip pat naikina saugomų augalų augavietes, lizdavietes, pačius augalus ir gyvūnus, ardo skruzdėlynus, sukelia dirvų eroziją. Trumpai sakant, kenkia visai laukinei augalijai ir gyvūnijai bei teršia aplinką, įskaitant ir triukšmo poveikį.
Lietuvoje daug žmogaus poveikiui jautrių vietų, kur vieną kartą neatsakingai pervažiavus žaizdos matomos dešimtmečius. Jokiu būdu nevažinėkite visureigiais, keturračiais ir motociklais upių ir upelių vagomis. Taip darydami kenkiate ir naikinate žuvų nerštavietes bei smulkiąją vandenų gyvūniją.
Galingi visureigio ratai ardo krantus, upių slėnius, kalvų šlaitus, naikina mažiausių ir dažnai nepastebimų vabalų, roplių namus. Motorinėmis priemonėmis nesiropškite piliakalnių ir pilkapių šlaitais – tai mūsų šalies kultūrinis paveldas, atgaivos sielai vietos! Norėdami pasižvalgyti nuo kalvų, gūbrių, atodangų, piliakalnių, eikite pėsčiomis. Būsite sveikesni!
Svarbiausia neužmiršti, kad esame visi atsakingi už savo veiklą – baudą susimokėsime, tačiau gamtai, kultūros paveldui padaryta žala gali būti negrįžtama. Jei kelias pažymėtas žemėlapyje, o atvažiavome ir radome žaliuojančią pievą, pelkę ar mišką, būkime kultūringi ir atsakingi piliečiai, suraskime juos aplenkiantį kelią.
Laikui bėgant gamta atsinaujina ir ilgai nenaudojami keliai virsta pievomis ir bekelėmis. Tai sunku sužiūrėti ir numatyti kartografams bei kitiems žemėlapių sudarinėtojams.
Duslintuvų gausmas sukelia nepatogumų ne tik miško gyventojams, bet ir žmonėms. Jis gali trikdyti vietos gyventojų ar poilsiautojų ramybę, mažinti vietovių rekreacinį patrauklumą. Daugelio vietų gamtoje pranašumas – ramybė. Technikos garsai gali nustelbti ne tik gamtos garsus, bet ir važiuojančiųjų jausmus. Neapgalvotas žingsnis gali turėti negrįžtamų pasekmių.
Gamta – visų mūsų namai. Elkimės juose išmintingai ir atsakingai. Nė vienas nenorime sulaukti nekultūringų, šeimininkų negerbiančių svečių. Nesvarbu, ar mes pėsti, ar ratuoti – prisidėkime prie natūralios gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimo savo vaikams ir vaikaičiams, būsimoms kartoms. Pažinkime Lietuvą vairuodami atsakingai ir kultūringai!
Vismantas ŽUKLEVIČIUS
