Kiekvienos įsimylėjėlių poros didžioji svajonė – darna. Kai pagaliau du pagrindiniai filmo herojai su kupina meilės aistra pažvelgia vienas kitam į akis ir susilieja pirmajam bučiniui, salė palaimingai atsidūsta.
Tačiau tik retam filme pamatysi, kaip juodu pasiekia gilią ir brandžią bendro gyvenimo darną. Dauguma istorijų pasibaigia žymiai anksčiau, nei pora pamato: „Kažkas ne taip. Gal visai ne tą pasirinkau?“
Nemažai porų būtent čia sustoja ir savo santykius nutraukia. Nieko nelaukdami, ima kurti naujas viltis susirasti tą tikrąjį ir net neįtaria, kad laimės raktą turi jie patys. Ryžto trūkumas kiekvienam asmeniškai ir abiem kartu investuoti į trokštamos darnos sukūrimą, pasmerkia žlugti visus tolimesnius draugystės ieškojimus.
Darnai kurti reikia savarankiškų, brandžių asmenybių. Nes tik brandžios asmenybės turi visas bendram dviejų suaugusių žmonių gyvenimui reikiamas savybes. Tik tokios asmenybės gali mylėti ir leistis būti mylimos, yra pakankamai savarankiškos ir nepriklausomos, atviros savo vertybių skalės ribose, patikimos ir pakankamai pasitikinčios savimi, ištikimos sunkiose situacijose bei neblogai žinančios savo galimybes.
Kuo mažiau brandos atsinešama į santuoką, tuo mažiau ši teikia pasitenkinimo. Ir tai visiškai nepriklauso nuo amžiaus. Gaila, bet brandos nedaugėja su metais – yra nebrandžių pagyvenusių ir labai subrendusių jaunų žmonių.
O visi tie, kurie savo sielos trūkumų nusprendžia atsikratyti per santuoką, pasinaudodami partneriu, pasmerkti didžiam nusivylimui ir santykių žlugimui. Nes santuokos darną kuria tik du sveikai mąstantys ir brandūs žmonės. Tokie žmonės bendrai pasiekia ypatingai daug, daug daugiau, nei kiekvienas veikdamas atskirai.
Neretai klaidingai suvokiamas ir santuokinis vienas kito papildymo aspektas: tuokiasi nesugebantys savarankiškai gyventi žmonės ir mano, jog dviese sugebės. Bet santuokai reikia ne nesugebančių, o būtent sugebančių, išmokusių ir galinčių gyventi atskirai, santuokai reikia „susitupėjusių“ žmonių. Tai nereiškia, kad kiekvienas privalo mokėti absoliučiai viską ir būti apdovanotas visais įmanomais talentais.
Gal vienas iš partnerių turi ypatingą humoro jausmą ir yra visų pobūvių siela, o kitas – tylesnis, mėgstantis mažas draugijas. Tokie žmonės tikrai gali puikiai papildyti vienas kitą. Papildymas yra indėlis, skirtingų galimybių, požiūrių, talentų, skirtingos patirties sunešimas į vieną vietą. Papildymas yra abipusis praturtėjimas.
Visai kitaip, kai santuoka kuriama vien dėl to, kad vienas iš partnerių jaučiasi visai nepasiruošęs gyvenimui, todėl tiesiog negali apsieiti be kito. Šiuo atveju nėra jokio papildymo, o tik vieno partnerio priklausomybė nuo kito, ir apie laimingą santuoką čia kalbėti neįmanoma. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo brandą bei pažangą ir neturėtų ieškoti kompensacijos santuokoje. Geri sutuoktiniai gali būti tik brandūs žmonės.
