Liepos antrojoje pusėje žiniasklaida nestokojo įspūdingų temų. Kai kas viską lengvai supynė į vieną sąmokslo mazgą – gal todėl, kad nuolatos žiūrį televizorių.
Jeigu vakar vienas šaulys nužudė kelias dešimtis žmonių, o šiandien kitame pasaulio gale politikai nesusitaria, ar leisti bankrutuoti JAV – gali būti, kad šie dalykai kažkaip susiję.
Sąmokslo „teoriją“ – į mases!
Kolega Tomas Čyvas pakalbino kelis nuo politikos nenutolusius asmenis. Kai kas iš jo pašnekovų mano, kad Anderso Behringo Breiviko įvykdytomis žudynėmis Norvegijoje gali būti suinteresuoti vadinamieji globalistai. Taigi tokia nuomonė nėra vien interneto „trolių“ monopolija.
O tiems „troliams“ dabar nelengvas metas. Pavyzdžiui, reikia kažkaip suklijuoti į darnią „teoriją“ kelis faktus: tai jog masonas A.B.Breivikas šaudė į Norvegijos Darbo partijos jaunimą, ir tai, kad šios partijos lyderis Jensas Stoltenbergas yra lankęsis vadinamosios Bilderbergo grupės sambūriuose. Šią grupę ne vienas sąmokslo „teoretikas“ laiko neva masonų valdomo pasaulio „vyriausybe“.
Bilderbergo susitikimuose buvojo ir Gro Harlem Brundtland, kurią savo manifeste A. B. Breivikas greta J. Stoltenbergo nurodė kaip galimą taikinį. (Bilderbergo sambūrių dalyvius toliau vadinsime bilderbergeriais, nors kai kas siūlo terminą bilderbildukai.)
„Partškola“ transliuoja nesustodama
Internetiniai „troliai“, sąmokslo „teoretikai“, neretai tesugebantys parašyti vien kelis pagiežingus žodžius, gali pasiremti savaip rimtais teoretikais (be kabučių) – nes, kaip minėjau, sąmokslo temos nėra mažaraščių monopolija. Ypač tai būdinga Rusijai, kur solidžiai atrodantis ekonomistas gali taip pat solidžiai skleisti sąmokslo idėjomis persunktą propagandą.
Antai Michailas Chazinas, beje, savo laiku nujautęs teroro akto galimybę JAV (prognozė išsipildė 2001 rugsėjo 11 d.), svarsto apie žudynes Norvegijoje:
„...prasidėjus krizei visos veikiančios visuomenės valdymo technologijos ėmė strigti. Vienas dalykas – kontroliuoti nedaug nepatenkintųjų procentų (nors ir čia atsitikdavo klaidų), kitas – masinis nepasitenkinimas. Akivaizdu, kad šiuo atveju elitas susitelkė pasirėmęs konsensusu dėl to, jog negalima leisti nekontroliuojamos įvykių eigos, kadangi įmanoma ir valdžią prarasti. O tai reiškia, jog bet kuria kaina reikia padaryti taip, kad „vidurinioji“ klasė, kuri vis dar egzistuoja, susitelktų apie elitą, tiksliau, valstybę (kurią elitas vis dar kontroliuoja) – susitelktų, nes išsigando kažko didesnio nei pinigų praradimas. Aišku, kad tai įmanoma tik iš baimės. Tiksliau, siaubo.
Dėl tokios priežasties aš laukiau kažko panašaus – to, kas liaudyje sukels siaubą. Iš pasakytų dalykų seka, jog baimę turi skleisti būtent tradicinė visuomenė, kadangi „viduriniąją“ klasę reikia stumti į glėbį liberaliai valstybei ir liberaliam elitui, o ne tradicinėms vertybėms“.
Šis M. Chazino samprotavimas bent jau man dvelkia marksistine „partškola“. Todėl kyla pagunda pasvarstyti apie tai, kiek panašios „teorijos“ adekvačios.
Šiame dviejų dalių rašinyje nagrinėju, kiek sociumas apskritai gali būti valdomas tokiomis įspūdingomis „viešųjų ryšių priemonėmis“ kaip A. B. Breiviko išpuolis.
Kadangi kažkiek diskutuoju su „partškola“, pirmojoje dalyje pagal tokios įstaigos tradicijas svarstau apie visuomenės „bazę“ – jos ekonominę tvarką. Antrojoje dalyje aiškinuosi, kiek tą „bazę“ gali paveikti „antstato“ dariniai: bilderbergeriai, masonai ir kitos „visuomeninės organizacijos“, kurias mėgsta linksniuoti sąmokslo „teoretikai“.
Be abejo, viskas, kas čia parašyta, yra mano argumentuotas ir neargumentuotas subjektyvumas.
Prieš pereidamas prie globalių svarstymų noriu atkreipti dėmesį į tai, jog islamistai, kurių taip bijo A. B. Breivikas, bent jau Europoje šiuo metu įvykdo labai mažai teroro aktų.
Bilderbergeris Faridas Zakaria, CNN „kalbanti galva“, nurodė, kad 2009 m. iš 294 teroro aktų Europoje islamistai teįvykdė 1; 2010 m. iš 249 išpuolių jiems priskiriami 3. Terorą Europoje pagrinde vykdo anarchistai ir įvairių regionų separatistai.
Finansų krizė kaip sąmokslas
Būtų keista, jei nebūtų kalbų, jog 2008-aisiais prasidėjusi, tiksliau, pagilėjusi pasaulio finansų krizė yra sukurta tyčia. Tokia nuomonė savaip teisinga tuo požiūriu, kad žmonės beveik viską daro turėdami kažkokių ketinimų – t. y. tyčia. Tad ir apie vėžiu sergantį ligonį galima sakyti, jog jis tyčia rūkė, kad susirgtų.
George'o Soroso knyga „Pasaulinio kapitalizmo krizė“ pasirodė daugiau nei prieš dešimtmetį (išversta ir į lietuvių kalba). Be jokios abejonės, ją skaitė tie, nuo kurių pasauliniu mastu priklauso sprendimai finansų sferoje. Jeigu neskaitė, tai matyt tik todėl, kad ir patys viską žino.
Knygoje gana aiškiai parodyta, kuria kryptimi ritasi pasaulio finansai (dabar jau nusirito). Jų būklė kai kam kėlė ir kelia neapsimestinę paniką ne dėl savo asmeninio likimo, o dėl tėvynės ateities.
Liepos pabaigoje likus kelioms dienoms iki JAV respublikonų ir demokratų susitarimo dėl valstybinės skolos ribų N. Chazino tėvynainis Aleksandras Samovarovas, prisistatantis kaip rusų nacionalistas, iškalbingai pavadintame rašinyje „Dolerio defoltas, Obama, Stalinas ir Hitleris. Naujoji pasaulinė betvarkė“, apimtas baimės, rašė:
„Kas yra dolerio žlugimas pasaulinėje arenoje? Be jokios JAV kaltės griūva jų ekonominė sąjunga su Kinija, kinai paprasčiausiai neturės kam pardavinėti savo prekių; pagrindinės pirkėjos – tai JAV. Didelis klausimas, ar tokį smūgį atlaikys Kinijos ekonominė sistema.
Dėl daugelio priežasčių dolerio žlugimas atves prie naftos, dujų, plieno kainų smukimo. Pirmoji priežastis – smuks gamybos lygis, antroji priežastis – nafta nustos būti investicijų objektu, kadangi Vakaruose į naftą investuojama kaip pas mus į butus, nes nėra, kur dėti pinigų.
Aišku, kad žaliavinė Rusijos Federacijos (RF) ekonomika žlugs.
Todėl iškyla klausimas – kiek pačios JAV pasirengusios tokiam įvykių vingiui? Jeigu jų elitas mano, kad yra pasirengęs, dolerio defolto mechanizmas ir dabartinės pasaulio politinės sistemos griovimas bus neišvengiamai paleisti, bet jeigu jie turi abejonių, jie atidėlios šitą reikalą, tačiau jiems nėra daug išeičių – arba susitaikyti su pasaulinės lyderystės praradimu, arba veikti.
Jeigu JAV po dolerio defolto išliks, o Kinija ir RF pradės griūti, aišku, kad JAV išties pagalbos ranką tiktai proamerikietiškoms grupuotėms tose šalyse, ir bus kuriamas kažkoks kitoks pasaulis.
Ar Kinija pasirengusi priimti tokį smūgį? Nežinau. Bet XX ir XXI amžiuje Kinija be SSRS ir JAV paramstymo pati ant kojų dar nestovėjo.
Ar RF pasirengusi priimti smūgį? Nežinau. Pagal idėją turėtų kažką parengti, kažkokį gaisro scenarijų ir netgi bandyti sukurti savo kontržaidimą. Bet aš asmeniškai dėl savo informacijos skurdumo to nematau.
Matau, kad valdininkų Rusija plaukia pavėjui, ją neša ant uolų. Vis matau, kad [valdininkai] ir toliau dalijasi „babkes“, kažkaip keistai reformuoja vidaus reikalų ministeriją, „atreformavo“, atleisk Viešpatie, armiją. O svarbiausias uždavinys – kad didžioji čečėnų tauta ir asmeniškai Ramzanas Kadyrovas būtų viskuo patenkinti“.
A.Samovarovo svarstymai irgi dvelkia „partškola“, tik jis, kitaip nei M. Chazinas, mažiau savimi pasitikintis ir labiau išsigandęs.
Tarsi diskutuodamas su jais, pateiksiu labai glaustą „finansų teoriją“, kuri mane ramina ir leidžia be didelės baimės kaupti indėlius litais (taigi kaip „trolis“ savo teorinį barjerą įveikiau – turiu ką pritaikyti bent jau savitaigai). Tai net ne „kursas žaliems“, o tokio kurso pakaitinis ruošinys (arba špargalė, kaip sako kalbainiai, drausdami vartoti neteiktiną špargalkę).
Pinigų spausdinimo staklės yra gėris
Kažkada man didelį įspūdį padarė toks istorijos faktelis. Iš Ispanijos į Afriką plaukė laivas su valstybiniu aukso monetų kroviniu. Už tuos pinigus Maroke turėjo būti pastatyta uostas ir tvirtovė. Laivas nuskendo, uostas ir tvirtovė nebuvo pastatyti. Uostas galėjo duoti pajamų iš rinkliavų ir mokesčių. Vadinasi, investuoti pinigai galėjo grįžti. Bet auksas pražuvo.
Šiais laikais toks krovinys būtų apdraustas ir grynų pinigų niekas nevežiotų. Nereikėtų ilgą laiką dėti monetą prie monetos, kad būtų prikaupta uosto statybai. Pinigų duotų privatus bankas, jeigu būtų įsitikinęs, kad pinigai sugrįš. Bankui paskolintų valstybės centrinis bankas. O šis paimtų pinigus „iš oro“.
Taip – šiais laikais ūkio plėtra paremta „iš oro“ paimtais pinigais, kuriuos privatiems bankams už palūkanas skolina centriniai bankai. Teiginys teisingas bent jau JAV finansų sistemos atžvilgiu. O doleris, kaip žinote, yra pinigų pinigas.
Tokia sistema išlaisvina ekonomikos jėgas. Gauni popierių su užrašu „pinigas“ – gali pirkti reikiamus dalykus, kad plėtotumei gamybą. Kreditai grąžinami iš pajamų, gautų pardavus produkciją ir suteikus paslaugas. Taigi tie „iš oro“ paimti pinigai paskui pasidengia gėrybėmis.
Pinigų kūrimas iš nieko – ne toks jau blogas dalykas, kadangi skatina ūkio plėtrą. Tačiau lazda turi net ne du, o kelis galus. (Tai gal ne lazda, o šakės?)
Nuolatos skiedžiant pinigų masę (pripilant vis naujų pinigų), neišvengiama infliacija. Augant ūkiui infliacija nėra didelis blogis. Viskas priklauso nuo jos tempų. Persistengei „spausdindamas“ pinigus – ir gėris virsta blogiu.
„Orinių“ kreditų pylimas į rinką pats savaime negarantuoja, kad ūkio plėtra bus tolygi. Negarantuoja, kad apskritai bus plėtra. Tam, kad ūkis augtų, reikia ne vien laisvės imti pinigų „iš oro“, bet ir daugybės kitų dalykų: nuosavybės apsaugos, veikiančios teisės, gerai sutvarkytų institucijų – viso to, kas vadinama verslui palankia aplinka.
Augimo tolydumas, ūkinės veiklos harmonija yra siekiamybės. O tikrovėje kapitalistinę ekonomiką periodiškai ištinka krizės.
Lietuva savo kailiu patyrė, kas yra netolygus augimas. Ekonomika augo kaip ant mielių, kol daugumoje švedams priklausantys Lietuvos bankai noriai dalijo kreditus. Dėl krizės kreditų čiaupas užsidarė ir mūsų ūkis susitraukė keliolika procentų.
Kitas bruožas, būdingas tokiai tvarkai (ar betvarkei, jei kam labiau patinka toks apibūdinimas) – didėja visuotinis įsiskolinimas. Galiausiai tarpusavio įsipareigojimų mazgas tampa nebeišnarpliojamas. Vadinkime tai skolų krize. Mazgas ypač painus šiais laikais, kada daugybė tarpusavio įsipareigojimų atsirado naudojant išvestinius finansinius instrumentus, kuriais siekiama apsidrausti nuo įvairiausių rizikų.
Senovės visuomenėse panašūs dalykai irgi buvo žinomi ir savaip sprendžiami. Pavyzdžiui Judėjos ir Izraelio karalysčių žydai, kol dar nebuvo svetimųjų pavergti, kas 50 metų skelbdavo jubiliejų – taip buvo vadinamas visų skolų panaikinimas (hebrajiškai yov-el). Kada šiais laikais „Reuters“ apžvalgininkas parašo, kad Europai reikia „skolų jubiliejaus“, jis turi omeny būtent skolų anuliavimą.
Mano pateikta schema labai supaprastinta, tačiau jos visiškai pakanka tolimesniems svarstymams.
Gelbstimos ne šalys, o kreditoriai
Cituotą rusų nacionalistą buvo apėmusi panika, kad JAV išspirs pasauliui iš po užpakalio dolerį tarsi taburetę. Bet ar gali?
Visus, kurie baiminasi, kad Amerika gali „išsprogdinti“ dolerį ir „išstoti iš pasaulio“, galima raminti bent jau tuo, kad doleris nėra JAV nacionalinė valiuta tikrąją to žodžio prasme. Ir JAV centrinis bankas, vadinamoji Federalinė rezervų sistema arba Fed, nėra valstybinis bankas.
Doleris kaip, beje, ir euras yra konsensuso pagrindu sukurti tarptautiniai įrankiai, kurių pagalba privatūs bankai reguliuoja globalų ūkį.
„Troliškai“ šnekant, tie, kurie „valdo“ pasaulį, yra turtingi todėl, kad turi dolerių (nors turi ne vien jų). Koks jiems tikslas išspirti sau iš po užpakalio tai, ant ko sėdi?
Kitas klausimas – ar „taburetės“ („sosto“ – jei šis žodis kam nors gražesnis) kojelės nėra supuvę?
Nuo 1913 m., kada atsirado Fed, ši įstaiga yra akcinė bendrovė, kurios akcijas valdo privatūs tarptautiniai bankai.
Fed statusą paprastuoju būdu patikrino žinių agentūra „Bloomberg“. Ji kreipėsi į vieną iš Fed bankų ir, pasiremdama Informacijos laisvės aktu (ILA), paprašė tam tikrų žinių. „Bloomberg“ buvo atsakyta, kad tas Fed bankas nėra federalinė įstaiga, kadangi jį valdo privatūs akcininkai, todėl ir IKA negalioja Fed atžvilgiu.
„Bloomberg“ ėmė bylinėtis su Fed, kadangi nori sužinoti paprasčiausią dalyką – kur nukeliavo pinigai, kuriuos JAV prezidento Baracko Obamos administracija skyrė (faktiškai paėmė „iš oro“ arba pasiskolino) Amerikos bankams gelbėti, kada 2008-aisiais prasidėjo pasaulinė finansų krizė.
Aišku, JAV mokesčių mokėtojams svarbu, kur keliauja jų pinigai, tačiau eiliniam „troliui“ (tokiam kaip aš) pakanka bendrųjų principų. O jie, manyčiau, yra tokie: tarpusavio įsiskolinimų pynė tokia paini, kad anksčiau ar vėliau ji bus perkirstas lyg Gordijaus mazgas. Todėl visi, kas gali, stengiasi atsistoti prie langelių, kur grąžinamos skolos.
Pasiremdami elementariais skaičiavimais, ekonomistai tikina, kad, pavyzdžiui, Graikijos įsiskolinimai yra beviltiški. Kodėl tad kitos ES šalys teikia Graikijai pagalbą, užuot paskelbus tą šalį subankrutavusia? Vienas iš atsakymų – suteikta pagalba eina skolų aptarnavimui. Kreditoriai suinteresuoti atgauti, kas jiems priklauso. Iš tiesų gelbstima ne Graikija, bet jos kreditoriai.
JAV neseniai irgi buvo priėjusios defolto ribą. Numatydama veiksmus galimo nemokumo atveju, JAV valdžia sudėliojo prioritetus – pirmiausiai būtų aptarnaujami kreditoriai, todėl kai kurios federalinės įstaigos liktų be pinigų.
Pasaulinei valstybinių ir privačių skolų piramidei galioja visų finansinių piramidžių taisyklė – laimi tas, kuris anksčiau pasitraukia, pavėlavusiems telieka apgraužti kaulai.
Būtent dabar, kada „bazė“ traška braška nuo susikaupusių prieštaravimų, paaiškės ko verti interesų derinimo ir konfliktų sprendimo nevalstybiniai mechanizmai, neduodantys ramybės sąmokslo „teoretikams“: pavyzdžiui, Bilderbergo grupė, Trišalė komisija ir kiti dariniai.
Bus matyti, kaip paūmėjus krizei veiks įprasti raminamieji viešųjų ryšių mechanizmai, kokį pavidalą įgaus seni dirginamieji mitai apie masonų, žydų „sąmokslus“. Ir kokių bus prigalvota naujų.
Apie tai – kitame rašinyje.
