REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sunkiu metu net ir psichologiniai susirgimai gali pagelbėti – įsitikinęs Tuftso universiteto Bostone psichiatrijos profesorius Nasiras Gemis. Straipsnyje Volstryto žurnalui, kurį parengė pagal savo paties naujai išleistą knygą, pavadinimu „Pirmarūšė beprotystė: Ryšių taip psichologinių susirgimų ir vadovavimo atskleidimas“, profesorius teigia, jog psichiškai sveiki žmonės sėkmingai vadovauja gerais laikais, kai iššūkiai nesudėtingi. Tačiau „sunkmečio ir permainų laikais į priekį išsiveržia tie, kurie psichiškai išsiskiria, gal net yra sergantys. Galime tai pavadinti atvirkštinės psichinės sveikatos dėsniu“.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip rašo blogs.forbes.com, autorius pažymi, kad net ir būdamas sveikas, nuovokus bei kompetetingas Anglijos premjeras Nevilis Čemberlenas, neatlaikęs artėjančio antro pasaulinio karo grėsmės, perdavė vadovavimą maniškam, depresyviam ir retkarčiais į savižudybę linkstančiam Vinstonui Čerčiliui. Taip pat ir Abrahamui Linkolnui, Mohandui Gandžiui bei Martinui Liuteriui Kingui jaunesniajam – visiems šiems žmonėms buvo pasireiškę vienokie ar kitokie protinio nestabilumo požymiai. „Tačiau, būdami vadovais, jie buvo geresni nei bet kuris kitas normalus žmogus“, – teigia N. Gemis. Panašiai yra ir versle: „Sveiko proto vadovai geriausiai vadovauja sėkmės laikotarpiu, prognozuodami ateitį remdamiesi praeities įvykiais. Tačiau permainų laikotarpiu reikalingas kitoks vadovas – keistokas, neįprastas, nesveikas – jis greičiausiai pastebės tokias verslo galimybes, kurių kiti nė neįsivaizduotų“.

REKLAMA

Kodėl taip yra? Pasirodo, „normaliems“ žmonėms – tiems, kurių nekamuoja depresija, pasireiškia tai, ką psichologai vadina „teigiama iliuzija“ – šie žmonės apie save yra ganėtinai geros nuomonės ir mažumėlę pervertina savo galimybes padaryti įtaką juos supančiam pasauliui.

Palyginimui, patiriantys depresiją žmonės mato pasaulį aiškiau – būtent tokį, koks jis yra. Vieno klasikinio tyrimo metu dalyviams reikėdavo paspaudus mygtuką stebėti, ar įsijungs žalia lemputė (kurią iš tikro valdė tyrimą vykdę mokslininkai). Žmonės be jokių depresijos simptomų pastoviai pervertindavo savo galimybes valdyti lemputės įsižiebimą, o turintys depresijos požymių greitai suvokė, kad įtakos lemputei jie beveik neturi.

REKLAMA
REKLAMA

Didieji sunkmečio vadovai yra ne tokie, kaip mes ir ne tokie, kaip sveikieji vadovai. Kol visuomenė džiaugiasi, jie dirba apimti liūdesio, ieško pagalbos tarp artimųjų, draugų bei gydytojų, mėgindami nugalėti savo bukinantį ir kartais net mirtinai pavojingą susirgimą. Kartais jie jaučiasi geriau, kartais – blogiau, tačiau niekuomet iki galo – sveikai.

Tačiau, kai įprastos priemonės ima nebeveikti, sunkmečio vadovai pastebi naujas galimybes. Kai remiantis praeitimi nebepavyksta nuspėti ateities, jie išranda naują ateitį. Kai neįmanoma atsakyti į praeities klausimus, o dabarties klausimų net nepavyksta atpažinti, jie sugalvoja naujoviškus sprendimus. Jie yra pakankamai realistiški, geba matyti skausmingą tiesą, o kai įvyksta nelaimė, į juos gali atsiremti jų kolegos.

Šių vadovų silpnybė yra ta, kad jie nežino apie savyje slypinčią stiprybę. N. Gemis šią savo mintį grindžia Linkono ir Čerčilio karjerų ištraukomis. Ar, pasak jo teorijos, Džordžas Bušas buvo pernelyg normalus bei džiugus, kad atpažintų pavojus, įsivėlus į du karus vienu metu? Kad Barakas Obama yra pernelyg normalus, jog įmtųsi įgyvendinti pokyčius taip agresyviai, kaip kai kurie iš jo to tikėjosi? Straipsnio autorius priskirtų tiek Bušą, tiek Obamą prie pakankamai sveikų, ne neurotiškų vadovų, nors nieko nenumano apie jų asmeninius gyvenimus. O kaip galvojate Jūs?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų