REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kiek tiksliai okupacijos metais Lietuvoje veikė gamyklų, šiandien negali atsakyti net specialistai. Dalyje jų įsikūrė naujos įmonės, dalis sparčiai virsta loftais.

REKLAMA
REKLAMA

„Ekonomika.lt“ kalbina specialistus, dirbusius slaptąjį pašto dėžutės kodą „555“ turėjusiose gamyklose, liaudiškai vadintose Burdenkos gamyklomis. Jie dar pamena laikus, kai net ir varžtas, panaudotas kariuomenės tikslams, buvo paslaptis.

REKLAMA

Mažiausiai slaptos buvo gamyklos, pasiruošusios karo atveju persiorientuoti ir gaminti kariniams daliniams reikiamą produkciją, kitos gamyklos ir taikos metu gamino produkciją tiek civiliams, tiek kariniams daliniams. Slapčiausios gamyklos savo produkciją tiekė tik armijai.

Tikrino atstovai

„Sovietų laikais kone kiekviena įmonė karo atvejui turėjo slaptąsias pašto dėžutes. Pavyzdžiui, Panevėžio „Lietkabelio“ įmonė turėjo slaptą planą, kaip prasidėjus karui pereiti prie produkcijos karo reikmėms. Tam buvo sudaryti planai, parengti dokumentai, išmokyti darbuotojai“, – „Ekonomika.lt“ pasakojo buvęs Panevėžio „Lietkabelio“ vadovas, nepriklausomybės pradžioje ekonomikos ministro pavaduotoju dirbęs Vaclovas Šleinota.

REKLAMA
REKLAMA

Sovietinė praeitis (nuotr. Balsas.lt)Sovietinė praeitis (nuotr. Balsas.lt)

Dar labiau įslaptintos buvo gamyklos, kurios ir taikos metu gamino produkciją, skirtą karo tikslams. „Tačiau ir ši produkcija buvo skirtingų lygių, – prisimena ir Panevėžio autokompresorių gamykloje ekonomistu dirbęs V. Šleinota. – Kai dirbau autokompresorių gamykloje, dalis kompresorių buvo gaminama karo tikslams. Jiems buvo keliami daug aukštesni reikalavimai. Armijos atstovai produkciją priimdavo ir kruopščiai tikrindavo.“

Sudarė sąrašus

V. Šleinota pasakojo, kad šią slaptą įmonių veiklą priklausomai nuo įmonės dydžio stebėdavo specialus skyrius arba tam paskirtas žmogus.

„Šie žmonės užtikrino susirašinėjimą per specialiąją pašto dėžutę. Jie sudarydavo sąrašą žmonių, kurie galėjo dirbti su slapta informacija. Jei buvo, tarkime, trys konstruktoriai, dirbti su slapta informacija teisę gaudavo tik vienas“, – sovietinius darbo metodus atskleidė V. Šleinota.

Nukeliavo į Mėnulį

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pašnekovas sako, kad aukščiausio slaptumo buvo priversta laikytis „Vilniaus Vingio“ elektronikos radiokomponentų gamykla.

„Jie gamino ir konstravo kreipimo sistemas. Jos buvo montuojamos prie lėktuvų, tankų, povandeninių laivų monitorių. Žinau, kad vienas „Vilniaus Vingio“ transformatorius iki šiol yra Mėnulyje esančiame mėnuleigyje.

Tik kopijavo

V. Šleinota teigia, esą sistema buvo susiklosčiusi taip, kad Vakaruose klestėjo išradėjai, o Sovietų Sąjungoje – talentingi kopijuotojai.

„Sovietų Sąjunga užsiėmė didžiuliu šnipinėjimu, – tvirtino V. Šleinota. – Vakarams tai išsiaiškinus, naujosios technologijos pradėtos stipriau saugoti. Lietuviai buvo darbštūs žmonės, todėl čia investuoti pinigai atsipirko. Tad Nepriklausomybės metais atėjus krizei buvo labai sunku atsitiesti – visi buvo įpratę būti geriausi.“

REKLAMA

Sovietinė praeitis (nuotr. Balsas.lt)Sovietinė praeitis (nuotr. Balsas.lt)

Slėpė silpnumą

Skaičiavimo mašinas įvairioms procedūroms atlikti rinkusi gamykla „Sigma“ taip pat turėjo paslapčių, prisimena įmonės „Sintagma“ direktorius Bronius Bieliauskas.

„Buvo net ištisas skyrius, kuriame dirbo aukšti karininkai, – sakė B. Bieliauskas. – Jie priimdavo ir skirstydavo skaičiavimo mašinas, detales po karines gamyklas, dalinius. Bet, manau, karinė gamykla – kaip ir duonos kepykla. Skirtumas tik tas, kad pirmojoje viskas itin įslaptinta. Karyboje reikia slėpti silpnumą, tad čia, kaip ir pokeryje, laimi tas, kuris geriausiai moka blefuoti.“

REKLAMA

„Soveršeno sekretno“

Dėl kruopštaus karinių paslapčių saugojimo visas naujos surenkamos mašinos detales B. Bieliauskui teko derinti Maskvoje. Vienais metais vien šiame mieste jam teko lankytis net 23 kartus.

„Ten mums ir užduotis ruošdavo, – prisiminė B. Bieliauskas. – Visa tai būdavo slapta – pasikviečia čia, Vilniuje, ir išdalija mums tuščius lapus. Ant kiekvieno lapo dešiniame kampe raudonomis 7 milimetrų dydžio raidėmis būdavo parašyta: „soveršeno sekretno“ (rus. visiškai slaptai). Gavęs tokių popierių turėdavau surašyti viską, ką darydavome. O, pavyzdžiui, laikraštyje pasirodydavo tik bendro pobūdžio informacija. Visi techniniai niuansai likdavo įslaptinti. Bet slaptų dalykų gyvenime nėra daug, jei valstybė ruošiasi užpulti kitą valstybę – tik tai jau slapta.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Už sienos – priešai

B. Bieliauskas sakė, kad vieną aparatą galėjo sudaryti iki 1 000 detalių ir jei bent viena bus skirta karo tikslams, jos visos bus slaptos.

„O jei tas pats varžtas bus įdėtas į traktorių, slaptumo nebebus, – prisiminė B. Bieliauskas. – Dar Vytautas Landsbergis pasakė, kad Sovietų Sąjungai sienos yra šventas reikalas. Vadinasi, už sienų yra priešų. Žmonės buvo auklėjami, kad sienas reikia plėsti ir tam padės tik armija.“

Pavyzdys – JAV

Anot B. Bieliausko, buvo daug momentų, kai jauni specialistai norėjo patys kurti. Tačiau sąlygos to daryti neleido.

REKLAMA

„Jei sakysi, kad ką nors nauja sukūrei, atsakys, kad jiems neįdomūs tavo išradimai, – karjeros pradžios sovietinėje sistemoje niuansus dėstė pašnekovas. – Bet jei pasakysi, kad jau amerikiečių tai padaryta, sakys: „Iš karto reikėjo tai sakyti!“ Sovietų Sąjunga atsiliko, nes niekas nesuprato, kad kopijuodami specialistai gali tobulėti. Pamenu, gavome skaičiavimo mašiną, kuri buvo perėjusi net kokius 24 uostus, kol mus pasiekė.“

Klaidino apimtis

B. Bieliauskas pabrėžė, kad nors gamykloje išdirbo visą savo gyvenimą, partijos nariu nebuvo. Spaudimo nepatyrė ir kiti darbuotojai.

Anot pašnekovo, gamykla „Sigma“ intensyviai veikė iki pat Nepriklausomybės atgavimo, joje dirbo apie 20 tūkst. žmonių.

REKLAMA

Sovietinė praeitis (nuotr. Balsas.lt)Sovietinė praeitis (nuotr. Balsas.lt)

„Bet tai tik muilo burbulas, karinėje sovietų ekonomikoje turėjo būti kuo daugiau gaminama. Ta pati detalė į gamybą galėjo būti įrašyta šešis kartus“, – šypsojosi B. Bieliauskas.

Tikrino tikrintojus

Automobilių gedimus dabar nustatantis Viktoras Verikas gamyklai „Vilma“ skyrė penkiolika gyvenimo metų. Pradėjęs nuo mokinio ir tapęs Garantinio baro viršininku vyras darbe nuolat susidūrė su sovietų gamyklos, turinčios slaptą pašto kodą 4151, paslaptimis.

„Gaminome visą įrangą, kuri įrašinėjo pokalbius, įrangą laivams, lėktuvams, gaminome juodąsias dėžes, – vardijo V. Verikas. – Tačiau oficialiai buvo skelbiama, kad „Vilmoje“ gaminami tik kasetiniai magnetofonai. Savo gaminiais aprūpindavome visą Sovietų Sąjungą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pagamintą produkciją tikrindavo ne tik mūsų skyrius, bet ir karinių dalinių atstovas. Nors garantiją išduodavome penkeriems metams, teko vykti į slaptas komandiruotes po karinius dalinius visoje Rusijoje. Tada pasirašydavo pirmajame skyriuje specialius dokumentus – kur, kiek laiko būsime.“

Sovietinė praeitis (nuotr. Balsas.lt)Sovietinė praeitis (nuotr. Balsas.lt)

V. Verikas sako, kad net šeimai nepasakodavo, kur vyksta. „Jie žinojo, kad keliauju po visą Rusiją ir remontuoju magnetofonus. O kad padrąsintų mus, valdžia sakydavo, jog mūsų konkurentai – patys „Boeing“ lėktuvų gamintojai“, – juokėsi pašnekovas.

REKLAMA

Patalpos patiko

Paskelbus nepriklausomybę kai kurios gamyklos greitai rado šeimininkus: vienas jų privatizavo buvusių gamyklų darbuotojai, kitas susirado nauji šeimininkai.

Ekonomikos mokslų daktarė viešbučio „E-guest House“ ir restorano „inn555“ įkūrėja bei direktorė Violeta Moščinskienė prisiminė, kad į petiorka vadinamą pastatą, buvusią radioelektronikos gamyklą „Elektrit" ji pateko per dukters stomatologę.

„Kaip tik tada, kai dukra gydėsi, mes ieškojome naujų patalpų savo informacinių technologijų bendrovei. Sužinojome, kad kvadratinio metro kaina šioje gamykloje – 400 litų. Prestižo neieškojome, netvarkos nesibaiminome“, – kelią į aviacijos pramonės radiotechnikos gamyklą prisiminė verslininkė.

REKLAMA

Slapti perėjimai

Slaptajame sovietiniame pastate V. Moščinskienės įkurtas viešbutis „E-guest house“ užima 1 500 kv. m, suskaičiavus ir kitų patalpų plotą iš viso verslininkės šeima įsigijo jau apie 3 000 kv. m patalpas.

„Buvo įdomu, kur atsidūrėme, – pasakojo V. Moščinskienė. – Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad pastatą lenkai statė dar 1936 metais, tais laikais čia dirbo net 1 100 darbininkų. Čia buvo pradėti gaminti radijo aparatai „Elektrit“. Per Antrąjį pasaulinį karą šių aparatų gamyba buvo pratęsta Minske. Kai įkūrėme restoraną „Inn555“, pas mus užsukdavo daug žmonių, kurie pasakodavo apie savo darbus šioje gamykloje, prisimindavo kitus čia dirbančius.“

REKLAMA
REKLAMA

Verslininkė sužinojo, kad dabartinėse restorano patalpose anksčiau veikė gamyklos čeburėkinė.

„Stengėmės palikti kuo daugiau autentiškų detalių – metalines duris, sovietinę žalią spalvą, vamzdžius. Restauruodami pamatėme ir slaptus perėjimus, jungiančius daugybę korpusų“, – apie slaptuosius tunelius pasakojo verslininkė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų