REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Du žymūs kairiosios pakraipos Europos dienraščiai – Londono „Guardian“ ir Paryžiaus „Monde“ – paskelbė garsaus ekonomisto, Nobelio premijos laureato Amartya Seno dviejuose truputėlį skirtinguose straipsniuose išsakytus samprotavimus apie tai, ką jis laiko esant su euru susijusia grėsme Europos demokratijai.

REKLAMA
REKLAMA

Prancūziškąjį savo tekstą A. Senas pradeda, prisimindamas „gasrsųjį Ventotėnės manifestą“, kuriuo fašistinio Italijos režimo įkalintieji Altiero Spinelli, Eugenio Colorni ir Ernesto Rossi 1941 m. šaukėsi „laisvos ir vieningos Europos“. O 1943 m. sekusi Milano deklaracija, sukūrusi Europos federalistų sąjūdį, šį angažavimąsi vieningai ir demokratiškai Europai dar sutvirtino.

REKLAMA

Visa tai įsirašė į natūralų demokratinės kovos už Europą pratęsimą – kovos, kurią inicijavo europietiškasis Švietimo sąjūdis, savo ruožtu įkvėpės visą pasaulį“.

Toliau A. Senas angliškajame tekste rašo, jog kadangi „Europa vadovavo pasauliui diegiant demokratijos praktiką, nūnai kelia rūpesčio tai, kad demokratiniam valdymui kylančios grėsmės nesulaukia reikiamo dėmesio, o tos grėsmės ateina būtent pro užpakalines duris vadinamojo finansų prioriteto pavidalu.

REKLAMA
REKLAMA

Gilios problemos slypi tame, kad Europos demokratinį valdymą gali pakirsti milžiniškai sustiprėjęs finansinių institucijų ir reitingų agentūrų, dabar laisvai šeimininkaujančių didelėje Europos politinės teritorijos dalyje, vaidmuo.

Reikia atskirti du dalykus. Pirmasis liečia demokratijos prioritetus, įskaitant tą, kurį XIX a. politologai, žurnalistas ir ekonomistas Walteris Bagehotas ir filosofas Johnas Stuartas Millas įvardijo kaip „valdymą per diskusijas“.

Tarkime, jog sutinkame, kad galingi finansų vadovai realiai supranta tai, ką šiandien būtinai reikia daryti. Jei taip, tai, aišku, kad būtų labai svarbu   įsiklausyti į jų balsus demokratiniame dialoge. Bet tai visai ne tas pats kaip leisti tarptautinėms finansų institucijoms ir reitingų agentūroms demokratiškai išrinktoms vyriausybėms vienašališkai įsakinėti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O antra, sunku įžvelgti, kad aukos, kurių finansų kapitonai reikalauja iš pavojaus zonoje atsidūrusių šalių, tikrai užtikrins tų šalių finansinį gyvybingumą ir euro išsilaikymą nereformuotoje finansinio susiliejimo ir nepakitusios narystės euro klube aplinkoje.

Reitingų agentūrų pateikiama ekonomikos problemų diagnozė nėra tas tiesos balsas, kuriuo būti jos pretenduoja.

Verta atsiminti, jog reitingų agentūrų veikla tikrinant finansinių ir verslo institucijų būklę prieš 2008 m. ekonominę krizę buvo tokia tragiškai nekompetentinga, kad Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas rimtai svarstė, ar nepatraukti jų teisminėn atsakomybėn.

REKLAMA

Kadangi didelė Europos dalis dabar stengiasi pasiekti greitą viešųjų deficitų sumažinimą smarkiu viešųjų išlaidų sumažinimu, itin svarbu ir būtina realiai išnagrinėti, koks gali būti pasirinktųjų priemonių poveikis tiek žmonių kasdieniam gyvenimui, tiek viešųjų įplaukų generavimui iš ekonominio augimo.

Aišku, aukštoji „aukojimosi“ moralė turi svaiginantį efektą. Tai „tinkamo“ korseto filosofija: „jeigu ponia jaučiatės nors kiek patogiai šiame korsete, tai reiškia, kad poniai reikia mažesnio dydžio“.

REKLAMA

Tačiau jeigu finansinio tinkamumo reikalavimai pernelyg mechaniškai siejami su staigiais išlaidų karpymais, rezultatas gali būti vištos, dedančios auksinį ekonominio augimo kiaušinį, nugaišimas.

Ko šiandien labiausiai trūksta, be ambicingesnio politinio projekto, yra dar nuodugnesnė ekonominė refleksija apie šios radikalaus deficito sumažinimo „krauju, prakaitu, ašaromis“ strategijos pasekmes ir efektyvumą.

Dabartinė tendencija ignoruoti ekonominio augimo svarbą generuojant viešąsias įplaukas turi būti svarbi tyrimo dalis. Stipri sąsaja tarp augimo ir viešųjų pajamų pastebėta daugelyje šalių – nuo Kinijos ir Indijos iki Jungtinių Amerikos Valstijų ir Brazilijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Čia vertingų pamokų teikia ir istorija. Daugelio valstybių dideli įsiskolinimai pasibaigus Antrajam pasauliniam karui sukėlė didžiulius rūpesčius. Tačiau našta greitai sumažėjo spartaus ekonominio augimo dėka. Panašiai dideli deficitai, kurie pasitiko prezidentą Billą Clintoną, kai tas pradėjo eiti pareigas 1992-aisiais, ištirpo jam prezidentaujant, nes tam padėjo spartus ūkio augimas.

Pavojus demokratijai, žinoma, nekyla Didžiajai Britanijai, kadangi tokią taupymo politiką pasirinko vyriausybė, įgaliota demokratinių rinkimų. Bet tai nereiškia, kad nėra reikalo dar didesnėms viešoms diskusijoms net ir Britanijoje. Tuo labiau reikia pripažinti, jog taupymo politika, kurią Britanija pasirinko pati, duoda šiek tiek pateisinimo daug skaudesnėms priemonėms, kurios primetamos Graikijai.

REKLAMA

Kaip išėjo, jog kai kurios eurozonos šalys pakliuvo į šitokią bėdą?, - klausia Amartya Senas ir išvardija kelias priežastis. Viena jų, kad leistasi į bendrą valiutą pirmiau nepasiekus didesnės politinės ir ekonominės integracijos. Antra, kad tokios šalys kaip Graikija ir Portugalija iš tiesų praeityje darė finansinius nusižengimus. Trečia, kad „perdėto nuolaidžiavimo“ kultūra Europos Sąjungoje leido šitiems nusižengimams nekliudomai įvykti.

„Didžiulės pagarbos Graikijos vyriausybė ir ypač jos ministras pirmininkas George'as Papandreou nusipelno už tai, kad daro, ką gali, nepaisydami politinio pasipriešinimo. Tačiau Atėnų noras per skausmus paklusti nepanaikina būtinybės europiečiams patikrinti Graikijai užkraunamų reikalavimų išmintingumo ir tai, kad jie primetami būtent šiuo, o ne kitu metu.

REKLAMA

Jokio pasitenkinimo negaunu iš prisiminimo, – tęsia A. Senas, – kad buvau tvirtas euro įvedimo priešininkas, nors stipriai palaikiau Europos vienybę. Mano abejonės dėl euro buvo dalinai susijusios su tuo, kad kiekviena šalis turėjo paaukoti savo pinigų politikos ir valiutų kursų keitimo laisvę, kuri praeityje daug padėjo sunkioje padėtyje atsidūrusioms šalims ir užkirsdavo kelią didžiulei žmonių gyvenimų destabilizacijai dėl galvotrūkčiais vykdomų bandymų stabilizuoti finansų rinkas.

Tos pinigų politikos laisvės galima atsisakyti ten, kur yra politinė ir fiskalinė biudžeto integracija, kaip antai Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur kiekviena valstija turi tą patį dolerį. Tačiau eurozona, kuri yra kažkas pusiau tarp valstybės ir supervalstybės, tapo receptas katastrofai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Puikiai politinei suvienytos, demokratiškos Europos idėjai primesta pavojinga nerišlaus finansinio susiliejimo programa.

Pertvarkyti eurozoną dabar būtų labai sudėtinga, tačiau sunkius klausimus reikia spręsti inteligentiškai, o ne leisti Europai plūduriuoti finansinių vėjų gainiojamai ir varomai siaurapročio mąstymo, jau praeityje labai blogai pasireiškusio.

Procesą reikia pradėti tuoj pat suvaržant reitingų agentūrų galią skelbti vienašališkus įsakymus. Šias agentūras sunku pažaboti nepaisant jų visišką nekompetentingumą liudijančios istorijos. Tačiau gerai apmąstytas teisėtų vyriausybių požiūris gali stipriai ir teigiamai paveikti finansinį pasitikėjimą ieškant gerų sprendimų, ypač jeigu finansų institucijos pareiškia savo paramą.

REKLAMA

Sustabdyti demokratinės Europos tradicijos nustūmimą į paribį yra užduotis, kurio aktualumą sunku pervertinti. Europietiškoji demokratija – savarbi ne tik Europai, bet ir pasauliui“.

Taip rašo Nobelio premijos laureatas ekonomistas Amartya Sen dienraščiuose „Guardian“ ir „Monde“.

Mykolas Drunga

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų