REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

E. Visockaitė: man patinka Lietuva, nes čia visi tokie pikti ir natūralūs

Ko reikia, kad žmogus jaustųsi išties laimingas?

Ko reikia, kad žmogus jaustųsi išties laimingas?

REKLAMA

Eglė Visockaitė (34), anksčiau visą save atiduodavusi įtemptam sportui, dabar lekioja tarsi su sparnais ir sako pagaliau pajutusi laisvę. Pusės metukų dukrelę auginanti ir vasarą vestuves planuojanti moteris turi begalę skirtingos veiklos, tačiau yra tiesiog švytinti.

REKLAMA
REKLAMA

Ilgi metai, kuriuos ji praleido pramoginių šokių čempionatuose skindama pergales vieną po kitos, jau užmarštyje, bet šokiai iš Eglės akiračio niekur nedingo. Jos gyvenime šiandien – mylintis vyras, širdžiai maloni veikla (netgi kelios!), mielas kūdikis. Gyvenk ir džiaukis– ką gi, Eglė taip ir daro.

REKLAMA

Irena Ivenkovė

Egle, žinau, kad mėgstate šeimininkauti. Išduokite, ką ruošiatevakarienei. Jau girdžiu, kaip čirška.

Po visų dienos darbų ir lakstymų gaminu ekologiškos vištienos troškinį su paprikomis ir česnakais! Vienoje rankoje vaikas, kitoje – šaukštas. Mums visiems patinka lengvas maistas, todėl riebių patiekalų nevalgome, stengiamės maitintis sveikiau, šviežiau, maistą kiek išeina perkame išūkininkų. Nei aš, nei vyras Marius netrokštame sustorėti. Juk jis irgi sportuoja. Kaip mėgėjas, aišku. Ypač jam patinka tenisas. Pusės metukų Tėja, žinoma, turi savo valgiaraštį – kol kas ją maitinu košytėmis. Šiandien – bulvių.

REKLAMA
REKLAMA

Būdama tokia jauna mama dar suspėjate užsiimti ir krūvomis darbų. Ką dabar veikiate?

Oi, laikas taip katastrofiškai greitai lekia, vos spėju suktis, bet džiaugiuosi, kad kol kas su viskuo pavyksta susidoroti. O veikiu dabar daug ką. Pirmiausia – modeliuoju drabužius, po to reikia prižiūrėti, kaip juos siuva. Mes kartu su mama ir seserimi valdome proginių drabužių „Ratuto mados studiją“. Man ši veikla labai patinka.

Pomėgį modeliuoti drabužius atradau turbūt nuo mažens – bet tik dabar realizavau, kai,atseit, jau esu šiek tiek laisvesnė, baigusi profesionalios šokėjos karjerą. Aišku, toji „laisvė“ – sąlyginė, nes juk dar rengiu poras šokių čempionatams (taip pat ir pasauliniams), dirbu trenere tėvamspriklausančiame šokių klube „Ratuto“. Dar teisėjauju Lietuvos šokių čempionatuose ir siekiu aukščiausios kategorijos teisėjos statuso. Tikslas jau netoli. Dar du seminarai ir jau galėsiu teisėjauti tarptautinėmsvaržyboms. O juk ir dukrytę pagimdžiau tik prieš pusmetį...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Oho, nesublogsite prieš pat vestuves dėl tokių krūvių?

Visko gali būti. Kai kuriomis dienomis, galima sakyti, net prisėsti nespėju – nėra kada. Visur bėgte bėgte, kitą kartą ir alkana – bet sumuštiniais vis tiek nesimaitinu. Jau geriau nevalgius pabūsiu.

Ar nenorėtumėte atidaryti nuosavos šokių studijos, juk jūsų vardas –savaime gera reklama.

Žinokite – ne. Dėl savo šeimos esu gana konservatyvi. Kaip tik labai džiaugiuosi, kad ir aš tėvus, ir jie mane palaiko. Galime vieni kitiems patarti, vienas kitą be jokių abejonių, problemų ar kliūčių pakeisti. Svetimu žmogumi gal tiek nepasitikėtum. Pavyzdžiui, kai laukiausi dukrytės, mane puikiausiai pavadavo tėtis. Man tokia šeiminė bendrystė begalo patinka, džiugina nuoširdūs ir geri santykiai su šeimos nariais. Gal jei veiktume atskirai, ne taip gerai sektųsi?

REKLAMA

Beje, jūs juk buvote užsibrėžusi pasisiūti vestuvinę suknelę. Ar viziją jau turite?

Suknelės dar nėra, bet viziją jau turiu. Tik niekam nieko apie ją nepasakoju –tegul lieka kažkiek paslapties, bus įdomiau. Galiu pasakyti vieną – tai bus lengvas, neapkrauto stiliaus apdaras. Ir, žinoma, baltas. Man nepatinka visi tie ryškūs, mėlyni, raudoni, žali nuotakų suknelių tonai. Galbūt todėl, kad su ryškiomis, puošniomis suknelėmis jau iki kaklo prisišokau. Todėl man švari balta spalva – išskirtinė, puošni, graži. Vestuvės juk ypatinga diena, ne šiaip šventinis vakarėlis. Todėl originalumu tokia proga sužibėti nenoriu. Beje, jei apklaustumėte visas nuotakas, turbūt 90 procentų jų pasisakytų būtent už baltos spalvos apdarą. Balta – pradžios, švarių minčių spalva.

REKLAMA

Jūsų spintose turbūt kaba šimtai šokiams skirtų puošnių suknelių.

Turbūt nepatikėsite – nekaba! Pasilikau tik vienintelę, pačią mėgstamiausią, su kuria man visur puikiai sekėsi. Kitas pardaviau. O šokių suknelėms (gal kai kam tai bus naujiena) pirkėjų atsiranda nepaprastai greitai. Profesionalūs šokėjai juk daug keliauja po visą pasaulį, visur rodosi, prie jų itin dažnai prieina kiti čempionatų dalyviai. Jie teiraujasi būtent dėl apdarų. Ypač jei tau sekasi. Pasitaikė atvejų, kai visa šlapia nuo prakaito iš salės grįžtu į užkulisius, o manęs jau primygtinai prašo: „Duok pasimatuoti suknelę, gal tiks ir man.“ – „Taigi visa šlapia...“, – sakau. – „Ai, nieko“, – vis tiek beveik plėšia nuo kūno ir tiek. Nieko baisaus, kad drabužis šlapias, susilamdęs. Man net keista būdavo, bet turbūt visi šokių drabužiai ir daiktai prietaringai siejami susėkme. Ypač bateliai. O juk jie medžiaginiai, labai greitai tampa neišvaizdūs –bet vis tiek parduok ir baigta.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau jei žmogus įsikalba sau, tiki, kad jam toji konkreti suknelė ar avalynė padės, galbūt ji ir padeda? O pati panašiais prietarais tikite?

Net nežinau... Buvo kartą man prieš varžybas toks gana ilgas nesėkmių, įvairių nelaimių laikotarpis. Tada mama man ant rankos užrišo raudoną raištelį ir bėdos baigėsi! Mama visais būdais mane saugojo – ir šventintos duonos gabalėlių įdėdavo į bagažą, ir švęstu vandeniu apšlakstydavo, nes juk nuolat lėktuvais skraidžiau, beveik nesustodama keliaudavau. Beje, tą mamos užrištą raudonąjį raištelį ilgai nešiojau, kol nuo senumo susidėvėjo ir nutrūko. Tada atsimenu, kad vyras juokavo: „Tai dabar jau nebe saugi esi.“ Tuomet mama naują užrišo. Ir mano dukrytei Tėjai taip pat. Ir žinote, man smagu. Gali visu tuo tikėti, gali netikėti, bet iš tiesų jauti, kad artimi žmonės tavimi rūpinasi, saugo. Ir tie daikteliai ar veiksmai – jų rūpestingumo simboliai. Manau, kad labai negera jausti, kad niekam nerūpi.

REKLAMA

Įdomu, ar jums patinka teisėjauti? Nesigailite trisdešimties metų baigusi profesionalios šokėjos karjerą?

Teisėjauti patinka, nes tai tiesiogiai susiję su mano profesija. Aš juk nuo šešerių metų šoku. Man užtenka kelių sekundžių, kad pamatyčiau techninę klaidą. Kiti stebisi, kaip galima per akimirką tai pastebėti. Galima, be to, per tas sekundes iš karto galima konstatuoti, gera ar prasta pora ant parketo. O dėl baigtos šokėjos karjeros nesigailiu. 30 metų – labai gražus amžius susitvarkyti asmeninį gyvenimą, pagimdyti vaikelį. 40-ies gal jau būtų nebe taip – ir norai ne tie, ir poreikiai kitokie. Be to, juk šokdama gyvenau be galo intensyvų gyvenimą – su didžiuliais fiziniais krūviais, su daugybe streso, kas savaitę važinėdavau vis kur nors kitur, nuolat gydžiau kojas, jaučiau kūno skausmus, daugybę kartų kroviau ir iškroviau lagaminus, krausčiausi po viešbučius...

REKLAMA

Aš ir Mariui sakiau, kad mes, šokėjai, aplankome tiek šalių, o nieko nepamatome. Šokių salė ir viešbutis– viskas. Nebūdavo nei jėgų, nei poreikio kažkur eiti, ką nors įdomaus pamatyti. Verčiau patausodavome energiją čempionatui. O juk žmogus, galų gale, ne geležinis. Atsimenu, baigiau karjerą ir išvykome su Mariumi į Londoną. Atsibudau ryte ir be galo keistai pasijutau, nes suvokiau, kad man nieko neskauda!

Gal dėl to, kad taip mažai kelionėse matydavote, Marius jums pasipiršo Dominikoje?

Šio jo sumanymo nežinojau. Tai buvo visiška staigmena! Marius nerodė jokių išankstinių ženklų, kad pasipirš. Už tokį romantiškumą ir polėkį jį labai branginu ir myliu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Užduosiu kiek provokuojantį klausimą. Sakykite, ką prieš vestuves galvojate apie vyrus, kaip apie rūšį? Juk žinome, kad prieš įsipareigodami žmonės dažnai susimąsto...

Ką čia daug mąstysi – juk jau treji metai esame kartu, viskas seniai patikrinta. Manau, per pusę metų jau galima pajusti, ar šis žmogus tavo, ar ne, gerai tau su juo, ar ne. Man viena draugė pasakojo: „Visą mėnesį vaikščiojau tarsi apsvaigusi nuo vaikino, o po to paaiškėjo, kad su juo nėra apie ką kalbėtis.“ Man Marius pasipiršo po pusės metų. Mūsų santykiai, beje, gana lėtai judėjo į priekį ir aš net nežinojau, kad Marius jau sumąstė vesti. Bet jis man kuo toliau, tuo labiau patinka, jausmai niekur neišgaruoja, tik dar labiau liepsnoja.

REKLAMA

Marius turi daug privalumų. Jis – nuoširdus, moka bendrauti, būti kompanijos siela, turi puikų humoro jausmą. Aišku, ir aš esu emocinga, negaliu šito paneigti (šypsosi). Tokių žmonių kaip Marius anksčiau nė nepažinojau, juk bendravau tik sušokėjais. Beje, nė už ką iš Mariaus išvaizdos neatspėčiau, kad jis –odontologas. Kad jis medikas, aiškiai matau tik tada, kai profesionaliai Tajai išsiurbia nosytę arba išvalo ausytes. Tikrai ne kiekvienas vyras tą sugeba padaryti taip švelniai ir greitai, nekalbant apie tai, kad kai kurie galbūt net nepabando.

REKLAMA

Jūs juk susipažinote odontologo kabinete. Išduokite, kaip galima susižavėti vyriškiu, kai skauda?

Turbūt likimas. Aš juo labai tikiu. Juk vaikščiojau pas visai kitą odontologą, bet jis vienos procedūros negalėjo atlikti pats, taigi nusiuntė mane pas Marių. Aišku, ten apie jį nesvajojau – galvojau tik kaip greičiau visa tai baigti ir išeiti iš kabineto. Bet paskui Marius staiga atėjo pas mus į suaugusiųjų kursus mokytis šokti. Tyčia ar netyčia – neišduoda iki šiol. Bet tuomet jau ir aš galėjau jį įvertinti kitaip nei odontologo kėdėje (šypsosi). Taigi, mus suvedė šokiai.

REKLAMA
REKLAMA

Atleiskite, kad pasiteirausiu, bet ar iš pirmosios santuokos ko nors pasimokėte?

Kiekvienas mokosi tiek, kiek gali tam tikru amžiaus laikotarpiu. Viena, ką galiu tvirtinti 100 procentų – nereikia bandyti kito žmogaus keisti. Taip tik nervus ir sau ir kitam gadini, o tas kitas dar ima tavęs nekęsti. Aišku, jis gali kurį laiką bandyti keistis ar vaidinti, kad keičiasi, bet ilgainiui vis tiek grįžta prie savo tikrojo „aš“. Aišku, lengva kalbėti, sunkiau, kai visa tai reikia patiems savo gyvenimuose pritaikyti.

Visada sakote, kad jums labai patinka Lietuva. Kodėl?

Todėl, kad čia visi tokie pikti ir natūralūs! Rėžia viską tiesiai ką galvoja ir baigta. Dėl to kartais net juokas ima.Ypač kai grįžtu iš kokių JungtiniųValstijų ar Kanados, kur visi nuolat išsišiepę ir paslaugūs. Lietuva – mano namai ir taškas. Geresnių namų man nereikia. Tiesa, čia dažnai per daug lyja ir per daug šalta, o aš dievinu šilumą. Taigi kartais sėdžiu susisupusi į tris užklotus ir apsistačiusi trimis radiatoriais iš visų pusių.

Dar nepasiteiravau, į ką panaši Tėja?

Tėja – grynas tėtis. Visi taip sako. Ir žinote ką – ji panaši į tėtį pagal mano pageidavimą! Aš norėjau, kad taip būtų, ir žinojau, kad mano noras išsipildys. Galima sakyti, kad užsiprogramavau tokį vaiką – tarsi suveikė pasąmonės galia. Mano vienai pažįstamai irgi taip nutiko. Jos giminėje visiškai nėra garbanių, bet ji labai norėjo garbanoto vaikučio ir jis toks gimė. Aš buvau ir esu labai įsimylėjusi Marių. Kai buvai nėščia, žiūrėdavai į jį ir galvodavau: „Štai kokios jo didelės žalios akys... ir vaiko tokios bus.“ Tikrai, vos gimė, atsimerkė – žiūriu, didžiaakė ir žaliaakė!

REKLAMA

Egle, matau, kad dabar esate labai laiminga.

Taip ir yra. Dabar mano kūnas ir siela tarsi susiliejo į vieną. Anksčiau,kai šokau, labai dažnai prisiversdavau daryti tai, ko tuo metu nelabai norėdavau. Tačiau nebuvo kitos išeities – juk pasauliniai čempionatai, varžybos. Dabar nurimau ir ta ramybe mėgaujuosi. Galiu ramiai pasėdėti, man nieko nereikia vaidinti. Juk žinote, kaip yra su Lotynų Amerikos šokiais – niekam nesvarbu, kaip tu jautiesi – jei išėjai ant parketo, privalai švytėti, spindėti kaip saulė. Be to, su manimi – mylimas vyras, mylimas kūdikis, tėvai ir sesuo, kuriuos myliu ir kurie manimi rūpinasi. Taip pat tiek daug veiklos, kuri visa man patinka! Argi galiu kuo nors skųstis?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų