Valstybinio turto vagystė – toks buvo sovietinės santvarkos užprogramuotas populiariausias masinis nusikaltimas, kurio niekaip neįveikė nei sargai, nei milicija.
Ne vogė, o „susiveikdavo“
Oi, koks teisus buvo filosofas L. Fojerbachas, pareiškęs, jog būtis nulemia sąmonę. Sovietinės Lietuvos žmonių sąmonėje santvarka be privačios nuosavybės suformavo specifinį mentalitetą: valstybinė nuosavybė esanti visų, taigi – ir tavo, bet kartu kaip ir niekieno. O kas tavo, juolab niekieno, juk galima imti ir neštis...
Augant ekonomikai, dar sparčiau augo ir vagysčių iš valstybės įmonių skaičius. Daugiausia vogė patys dirbantieji iš savo darboviečių.
Įdomiausia, kad buvo susiformavusi tokią gyvenseną pateisinanti moralė. Savintis asmeninius daiktus buvo laikoma nepateisinamu blogiu, o štai vagystės iš darbovietės, valstybės turto grobimas vadintas apsukrumu, „mokėjimu gyventi“. Nemėgstantieji kriminalinio atspalvio žodžių sakydavo ne „vogti iš valstybės“, o „susiveikti“, „susikombinuoti“. Moralistams, priekaištaujantiems, jog silpninama valstybė, buvo atšaunama standartiniu posakiu: „Valstybė – turtinga, nenuskurs“.
Sovietinė valdžia mėgino visuomenę auklėti, tačiau tai darė taip nemokšiškai, kad propaganda buvo visiškai neveiksminga, o gyvenimą kapitalistinėse Vakarų šalyse žmonės pernelyg idealizavo ir romantizavo.
Dešros – moterų kelnaitėse
Paskutiniais „brandaus socializmo“ metais vagystės iš įmonių buvo įgavusios epidemijos mastą. Matydama, kad pačių fabrikų ir gamyklų apsauga nebesusitvarko su ilgapirščių armija, valdžia milicijoje įsteigė specialius milicijos skyrius – Kovai su socialistinės nuosavybės grobstymu (KSNG) – bet ir jie nesustabdė vagysčių epidemijos.
Negana to, Baudžiamajame kodekse buvo sugriežtintos bausmės už valstybės turto grobimą. Pavyzdžiui, už asmeninio turto vagystę buvo numatyta įkalinti iki 2 metų, o už valstybės – iki trejų. Už vagystę įsibraunant į nuosavą namą grėsė kolonija nuo 2 iki 7 metų, o už tokį pat valstybės turto grobimą įsibrovus į valdišką teritoriją – nuo 3 iki 8 metų.
„Kone kasdien rengdavome reidus, budėjimus, pasalas, bet niekas nepadėdavo, nes vogti iš įmonių buvo žmonių sąmonėje, mentalitete, – „Akistatai“ pasakojo vienas buvęs ilgametis Šiaulių KSNG skyriaus inspektorius. – Net pasitaikydavo, kad vagiamas valstybės turtas be jokios lyties keitimo operacijos moteris vertė... vyrais!“
Pasirodo tam, kad nesustabdytų prie vartų budėdavę mėsos kombinato sargai, po darbo iš mėsos kombinato išeinančios moterys dešras susikišdavo po sijonais, net į... kelnaites.
Sustorėdavo per dieną
„Buvom sulaikę ne vieną vagilę, kurios tarpkojyje pūpsodavo kauburys – lyg tikras vyriškas lyties organas, – juokėsi inspektorius. – Įdomiausia, kad visos kelnaitėse išneštos dešros paskui būdavo nešiojamos per butus, siūlant nusipirkti rinkos kaina“.
Šiaulių „Verpsto“ audimo fabriko vadovybė pastebėjo, kad vakare iš darbo išeinančios moterys žymiai storesnės, apkūnesnės nei ateinančios rytą į pamaną. Užteko apčiupinėti, nurengti pirmąją pasitaikiusią „vakaro storulę“ ir tapo aišku, kad moterys vagia siūlais apsivyniodamos kūnus.
Panašiu būdu, apsivyniojęs ant kūno, pasivogti odos juostų sumanęs vienas Šiaulių odos ir galanterijos fabriko darbininkas taip „sudegė“, kad iš jo ilgai juokėsi visas miestas. Mat apsimuturiuodamas odomis jis iš godumo persistengė – apsivyniojo visą liemenį, sėdmenis ir net kojas iki pat kelių. Nutaręs, kad tokiam storam eiti per fabriko vartus pavojinga, vyrukas bandė perlipti per tvorą, bet dėl odos „šarvų“ nepajėgė per ją persiropšti... Strikinėjantį „storulį“ pastebėję sulaikė fabriko sargai ir iškvietė miliciją.
Direktorius – kaip kiaulė?
Kitas populiarus vagytės iš fabriko būdas – produkcijos maišus permesti per gamyklų tvoras. Todėl pastarąsias ir dubliuodavo, ir palei jas paleisdavo sarginius šunis. Viskas veltui. Per tvorą metami produkcijos maišai kartais būdavo tokie dideli, kad kartais užkrisdavo ir sužalodavo juos gaudančius vagišių sėbrus.
Anekdotu yra virtęs nutikimas, kai mėsos kombinato direktoriaus vairuotojas dalyvavo pavagiant visą paskerstą kiaulę. Ilgapirščiai sumanė rizikuoti – kiaulę apvilkę lietpalčiu ir užmaukšlinę skrybėlę, pasodino ant kombinato direktoriaus tarnybinės „Volgos“ užpakalinės sėdynės... Važiuojant pro vartus sargas susidomėjo keistuoju keleiviu, tik jį buvo sunkoka gerai įžiūrėti automobilio salono prieblandoje. „Ko taip spigini akimis, ar jau mūsų viršininko nebepažįsti? – sargui pareiškė pro kombinato vartus išvažiuojantis vairuotojas. – Suprask, mūsų gerbiamas direktorius pateko bėdon. Svečius iš sostinės jis kabinete priėmė, vaišinosi, padaugino. Dabar mūsų mylimą viršininką vežu namo atsipagirioti“.
Tiesa, labai gali būti, kad šis nutikimas prasimanytas aktyviai vogusios ir su tuo nesėkmingai kovojusią valdžią pašiepusios liaudies – kiekvieno ano meto Lietuvos mėsos kombinato darbininkai buvo pasiruošę prisiekti, jog tai nutikę būtent jų įmonėje.
Milicija buvo bejėgė
Kartais kokio KSNG skyriaus milicininkai lengvuoju automobiliu be atpažinimo ženklų imdavo važiuoti paskui sunkvežimį, iš pieno kombinato į parduotuves išvežantį produkciją. Vos pamatę, kad yra milicijos sekami, vairuotojai neretai per kabinos langą ant šaligatvio išmesdavo didžiulius polietileno maišus grietinės ar valgomųjų ledų... Galima įsivaizduoti, kaip atrodydavo į grindinį ištykštanti tokia 10–20 kilogramų „bomba“. Maišą išmetęs vairuotojas tik juokdavosi, nes nuo asfalto ledų ar grietinės nesušluosi, nepasversi ir prie baudžiamosios bylos nepridėsi.
Produkciją vogė, žinoma, ne tik Šiauliuose. „Kombinavo“ nuo Klaipėdos iki Vladivostoko. Juk valstybinio turto vagystės – visų „socializmo“ (komandinės ekonomikos) šalių dėsningumas. Pavyzdžiui, darbininkai Leningrado skutimosi peiliukų gamykloje taip vogdavo, kad joje lyg oro uoste teko įrengti metalo detektorius.
Vogė gana primityviai
Apsverti pirkėjus, mažinti restoranų patiekalų normą būdavo taip įprasta, kad teisėsauga nepajėgė visų bausti. Tai puikiai iliustruoja įvykis, aprašytas 1963 metų Šiaulių miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“.
1963 metais revizija patikrino pačiame Šiaulių centre esančią „Baltijos“ restorano savitarnos valgyklą.
Kasoje rastas 53 rublių perteklius. Revizija taip pat parodė, kad valgykloje prekiaujama net 20–40 procentų sumažintomis porcijomis. Tardoma kasininkė A. Romanova nenoriai prisipažino susimokiusi su brigadininkėmis S. Tamulevičiūte bei S. Dudaite „susikombinuoti“ pinigų. Brigadininkės, dėdamos išvirtą maistą į lėkštes, tyčia mažindavo patiekalų porcijas, o iš sutaupytų produktų gamindavo neužpajamuotus patiekalus. Pastaruosius parduodama kasininkė pinigų sąmoningai nemušė į kasą, o po darbo susidariusį pinigų perteklių pasisavindavo ir pasidalindavo su bendrininkėmis brigadininkėmis.
Tuoj juoksitės perskaitę, kaip „griežtai“ ilgapirštės buvo nubaustos. Restorano direktorė I. Zavalienė parašė įsakymą: kasininkę A. Romanovą trims mėnesiams pervesti į valytojos pareigas, o brigadininkes S. Tamulevičiūtę su S. Dudaite – tokiam pat laikui pastatyti prie verdamų puodų, neduoti dalinti porcijų. Po tų trijų mėnesių vagilės, atrodo, vėl laimingos triūsė savo įprastose darbo vietose, beveik be abejonės toliau „susikombinuodamos“.
Vagystės sugriovė šalį?
Galiausiai kone kiekvienos gamyklos darbininkai ėmė naudoti tą pačią saugojimosi nuo milicijos reidų sistemą. Po pamainos pirmieji išeidavo nieko neišsinešdami ir gerai apžiūrėdavo aplinką. Jei nepastebėdavo milicininkų, bendradarbiams duodavo ženklą. Tada per vartus pasipildavo kiti darbininkai – o jau daugelis šitų eidavo ką nors užsikišę po drabužiais.
Dėl neracionalaus pačios valstybės valdymo bei masinio jos turto grobstymo Sovietų Sąjunga galiausiai taip nuskurdo, kad 1991 metais subyrėjo. Juokingiausia, kad daugelis tų, kurie sovietmečiu svajojo apie kapitalizmą, dabar dūsaudami ilgisi socializmo privalumų...
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Toli gražu ne visi sovietmečiu vogė kasdien po truputį. Jau tais laikais atsirado pirmieji pogrindžio milijonieriai, kurių užsakymu kiti vogdavo sunkvežimiais ir vagonais. Apie vieną tokių – buvusį turtingiausią Šiaulių žmogų – skaitykite kitą šeštadienį.
Sigitas Stasaitis
