REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvoje vis gausėja amatininkų, dirbančių pagal senąsias liaudies tradicijas. Jų darbui suteikiami tautinio paveldo produkto sertifikatai ir skiriama Europos Sąjungos bei nacionalinė parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programą.

REKLAMA
REKLAMA

25 metus puodžiumi dirbantis Saulius Bobinas iš Kauno praėjusių metų pabaigoje papildė liaudies tradicijas tęsiančių amatininkų gretas. Jo gaminami puodai, ąsočiai, lėkštės, dubenys, puodynės, nuo šiol sertifikuoti tautinio paveldo ženklu, įpareigoja išlaikyti gaminio kokybę ir gamybos tradicijas.

REKLAMA

Atsigręžia į šaknis

Šiemet į Vilniuje vykusią Kaziuko mugę profesionalus puodžius žiedėjas pagaliau atvežė dirbinius, pažymėtus tautinio paveldo ženklu. Ilgametėje liaudies meistrų ir tautodailininkų šventėje amatininkai, kurių gaminiai yra pripažinti tautinio paveldo produktais ir kurie turi tai patvirtinantį sertifikatą, turi pirmumo teisę rinkdamiesi prekybos vietą. Kaip ir kasmet, jiems buvo skirta prestižinė mugės vieta – Tradicinių gaminių miestelis.

REKLAMA
REKLAMA

Amatininkai, prekiaujantys šiame miestelyje, gavę Žemės ūkio ministerijos finansinę paramą prekybos vietos ir jos įrengimo išlaidoms padengti,  ne tik parduoda čia tautinio paveldo gaminius, bet ir juos demonstruoja, populiarina, supažindina su tradicinėmis technologijomis.

„Pastaruoju metu jaučiama, kad žmonės atsigręžia į savo šaknis, pradeda vertinti etniškumą, todėl ir į sertifikuotus dirbinius kitaip žiūri. Tautinio paveldo ženklas tampa prestižo reikalu“, – džiūgauja puodžius.

Dirbdamas su moliu nepaskubėsi

Tautodailininkas S. Bobinas molį minko nuo paauglystės. Žiesti mokėsi  Kauno amatų mokykloje, vėliau studijavo keramiką tuometiniame Vilniaus dailės institute.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Keramikas sako, kad pagrindinis puodžiaus darbo technologijos principas beveik nepasikeitęs nuo senų laikų – skirtumas tik tas, kad dabar žiedimo ratą įsuka elektra, o ne kojų jėga. Kojomis sukamus žiedimo ratus meistrai vežasi tik į amatų muges ar šventes, kad pademonstruotų puodžiaus darbo specifiką.

Laikui bėgant šiek tiek pakito tik molio paruošimo tradicijos – anksčiau puodžiai molį valydavo ir ruošdavo gamybai patys,  dabar vežasi jį jau paruoštą iš Sargėnų ar Kuršėnų.

Su molio darbais nesusidūrę žmonės dažniausiai nė neįtaria, kad skirtingiems dirbiniams ruošiamas skirtingos sudėties molis. Priklausomai nuo žiedžiamų dirbinių, į molį kartais įmaišoma šamoto, smėlio, grūsto granito ir t. t. Išminkytą molio gabalą puodžius drebia ant rato ir rankomis formuoja norimos formos ir dydžio gaminį.

REKLAMA

„Kad žiedžiant rankos gerai slystų, jos nuolat drėkinamos. Plaštakomis spaudžiamas molis centruojamas į cilindro pavidalą, o paskui jau formuojama atitinkama forma. Ją diktuoja dirbinio paskirtis“, – aiškino S. Bobinas.

Išžiesti indai džiovinami. Šis procesas užtrunka nuo kelių valandų iki kelių parų – tai priklauso nuo gaminio dydžio, storio bei molio sudėties. Išdžiūvę dirbiniai įprastai glazūruojami, tačiau kai kuriuos gaminius, pavyzdžiui, vazonus, žmonės mieliau perka be glazūros.

Vėliau puodai išdegami. Tam jie kaitinami specialioje krosnyje, kurios temperatūra siekia iki 1000 laipsnių. S. Bobinas pasakoja, kad anksčiau tokią temperatūrą puodžiai pasiekdavo kūrendami malkomis, o dabar naudoja elektrą ar dujas. Vis dėlto malkomis kūrenamos krosnys taip pat nepamirštos, ypač gaminant juodosios keramikos dirbinius. Meistras pasidžiaugė, kad Kauno tautodailininkai malkines krosnis puodams degti yra įsirengę Zyplių dvare, Rumšiškėse.

REKLAMA

Puodų degimo trukmė priklauso nuo krosnies ir gaminio dydžio. Mažoje elektrinėje krosnyje tai užtrunka nuo kelių valandų, o didelėje malkinėje krosnyje procesas vyksta gerokai ilgiau.

„Didelį gaminį reikia labai atsargiai ir iš lėto kaitinti, kad nesuskiltų. Jei temperatūrą staigiai užkelsi, drėgmė nespės išgaruoti iš molio ir gaminys sutrūks. 300–400 laipsnių temperatūrą reikia pasiekti iš lėto. Paskui jau galima didinti ir sparčiau. Štai elektrinėje krosnyje pats puodo degimo procesas užtrunka apie 3,5 val., tiek pat dar reikia krosniai įkaitinti. Nedidelius gaminius pakanka ir valandą pakaitinti“, – kantriai puodų degimo procesą aiškino S. Bobinas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar tokiems patyrusiems meistrams pasitaiko, kad deginami puodai suskyla? „Žinoma, pasitaiko, – šypsosi tautodailininkas. – Kai tik paskubi, įtrūksta. Dirbdamas su moliu nepaskubėsi, kiekvieną dirbinį tenka daugybę kartų išglostyti“, – kalbėjo S. Bobinas.

Kalėdinė eglė – iš molinių ąsočių

Gyvenimą su puodininkyste susiejęs kaunietis S. Bobinas dalyvauja daugelyje plenerų, jo darbus matė ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Vokietijos tautinio meno gerbėjai. Jau studijų metais dalyvavo žinomo Lietuvos etnologo Juozo Kudirkos, gavusio istorijos mokslų kandidato (dabar daktaro) laipsnį už darbą „Puodininkystė Lietuvoje“, organizuotame tradicinės puodininkystės plenere.

REKLAMA

2008-aisiais Punske puodžius apdovanotas už tradiciškiausią tautodailės dirbinį, jo darbai saugomi ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

„Puodžiaus amatas nėra lengvas. Nuolat drėgnos rankos žiemą šąla, nuo molio minkymo paskausta. Tačiau vargus atperka pavykę kūrybiniai darbai, puodžių šventės, parodos, įvertinimai“, – įspūdžiais dalijosi tautodailininkas.

Jo per dieną nužiestų puodų rekordas – apie 100 dirbinių. Tiek S. Bobinas pagamindavo dirbdamas „Jiesioje“. Vis dėlto darbo krūvis laukui bėgant nedaug mažėja.

REKLAMA

Lietuvos puodžiai noriai traukia į Lukšiuose (Šakių r.) esantį Zyplių dvarą, kuriame vyksta tarptautiniai keramikų plenerai „Liaudies puodininkystės gyvoji tradicija“.

Būtent Zyplių dvare 2009 metais S. Bobinas su kolega prieš Kalėdas sukūrė ir įžiebė molinių ąsočių eglę. Ši originali idėja jau tampa tradicija – per praėjusias Kalėdas dvaras padabintas jau dviem netradicinėmis eglutėmis.

Puodų mados keičiasi

Profesionalus puodžius sakosi savo gaminius parduodąs įvairiose mugėse, šventėse. Pasitaiko ir nemažai individualių užsakymų, kai mugėse meistro darbais susižavėję žmonės užsisako pageidaujamą dirbinį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Mugių dabar nemažai, tik gaila, kad kai kurios pavirsta Gariūnais. Neretai viena erdve tenka dalintis ir tautodailininkams, ir kiniškų blizgučių prekeiviams“, – apgailestavo tautodailininkas.

S. Bobinas sakėsi pastebėjęs, kad puodų mados taip pat keičiasi. Jei prieš dešimtmetį daugelis prašė graikiškų vazų ir amforų, dabar vis populiaresni tampa liaudiški puodai. Dėl šios priežasties vis daugiau tautodailininkų teikia paraiškas tautinio paveldo produkto sertifikatams, patvirtinantiems, kad jų dirbiniai atitinka Lietuvos etnokultūros tradicijas.

REKLAMA

Nemažą įtaką prekybai daro ir gyvenimo būdas ar net sezonas. „Žmonės pradėjo kepti duoną, gamintis maistą namie, todėl prireikia puodynių, ąsočių ir kitokių indų. Pavasarį nemažai prašo vazonų gėlėms. Kai prasideda agurkai, prireikia molinių puodynių jiems raugti“, – juokėsi puodų meistras.

Ne visi klientai pageidauja indų, kuriuos galima naudoti buityje. Nemaža dalis puodus ir ąsočius perka tik interjerui papuošti. Vis dėlto tautodailininkas S. Bobinas stengiasi, kad visi jo puodai būtų ir funkcionalūs, ir dekoratyvūs.

REKLAMA

Gamybos tradicijų ir asmeninio braižo santykis

Gaminantis puodus, ąsočius, dubenis ir puodynes, žymimus tautinio paveldo ženklu, meistras privalo laikytis gamybos tradicijų, išlaikyti gaminio kokybę.

„Tautinio paveldo ženklu pažymėti gaminiai turi atitikti liaudiškas spalvas ir formas. Pastarosios skiriasi priklausomai nuo šalies etninių regionų. Štai aukštaitiški ąsočiai aukštesni, puošnesni, o žemaitiški – paprastesni, kresnesni. Tradiciniams gaminiams būdingos natūralios žemės spalvos“, – puodų dekoro subtilybes atskleidė puodžius.

REKLAMA
REKLAMA

Meistras pasakojo, kad pagal senąsias tradicijas puodus žiesdavo vyrai, o moterys juos dekoruodavo. S. Bobinas sakėsi ir pats daugiausia dėmesio skiriąs dirbinių formai ir spalvai, mažiau – dekorui.

Menininko akis mato ir tai, ką eiliniam pirkėjui sunku pastebėti. S. Bobinas teigia, kad kiekvienas puodžius turi savo braižą, priklausantį nuo skirtingos darbo technikos ir skirtingo požiūrio. Tautodailininkas sako, kad ne tik savo dirbinį atpažintų po daugelio metų – puodžiai puikiai skiria ir vieni kitų darbus.

Vienintelis dalykas, dėl kurio apgailestavo tautodailininkas, yra tas, kad Lietuvos puodininkystė nyksta, kadangi senųjų meistrų palengva mažėja, o jauni nenori imtis šio amato.

Tautinio paveldo produkto sertifikato pliusai

Pernai tautinio paveldo sertifikatą gavęs S. Bobinas džiaugiasi, kad tautinio paveldo ženklas ne tik išskiria autentiškus tradicinius gaminius ir kelia gamintojo prestižą, bet ir sudaro galimybes gauti paramą.

„Turintiems tokius sertifikatus yra kompensuojamos dalyvavimo mugėse išlaidos. Aišku, kad parama būtų suteikta, reikia pristatyti atitinkamus popierius. Tai nėra maloni procedūra. Man paprasčiau molį minkyti, nei popierius tvarkyti“, – juokavo menininkas.

REKLAMA

Puodų žiedimo meistras papasakojo, kad tautinio paveldo produkto sertifikatus įgiję amatininkai gali pasinaudoti ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos investicine parama reikiamai įrangai įsigyti.

Remia tradicijų puoselėjimą

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėja Elena Petrošienė mielai pasidalijo informacija, kad tautinio paveldo produkto sertifikatus gavę amatininkai gali pretenduoti į valstybės paramą. Ją teikiant siekiama sudaryti palankias sąlygas tradicinius amatus vystantiems amatininkams kurti tautinio paveldo produktus, juos platinti ir populiarinti.

E. Petrošienė teigė, kad ŽŪM remia tradicinių amatininkų dalyvavimą renginiuose, susijusiuose su tautinio paveldo produktų populiarinimu. Jiems kompensuojama 80 proc. transportavimo, prekybos vietos nuomos, įrangos ir kitų išlaidų.

Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėja papasakojo, kad šiemet ŽŪM suteikė paramą tautinio paveldo sertifikatą turintiems tautodailininkams dalyvauti ne tik Kaziuko mugėje Vilniuje, bet ir Dubline (Airija). Daugelį tautiečių priglaudusios šalies mugėje dalyvavusiems amatininkams ministerija nupirko kelionės bilietus ir apmokėjo prekybos vietas.

REKLAMA

Tautinio paveldo produktus populiarinti ketinama ir kituose renginiuose – Kauno Hanzos dienose, folkloro festivalyje „Skamba skamba kankliai“, Jūros šventėje Klaipėdoje, Kernavėje rengiamoje Joninių šventėje, festivalyje „Sostinės dienos“, Amatų gildijos organizuojamoje sostinės Baltramiejaus mugėje, Lietuvos kultūros sostinės renginiuose Šilutėje ir kt.

Tautinio paveldo produkto kūrėjai gali pasinaudoti ir parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos III krypties „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemones. E. Petrošienė pasidžiaugė, kad paramos intensyvumas tautinio paveldo produkto sertifikatą turinčių amatininkų parengtiems projektams, susijusiems su tradiciniais amatais, siekia net 75 proc.   čia dar prirašykite, kada renkamos paraiškos

Lietuvoje tautinio paveldo sertifikatas jau suteiktas 884 tradiciniams gaminiams (iš jų 336 maisto), 49 tradicinių veislių maistiniams augalai ir jų produktams, 11 tradicinių veislių gyvūnų, 14 tradicinių amatų mokymo programų ir dviem tradicinėms paslaugoms – kaminkrėtystei ir daugiaspalvei tapybai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų