Ne, šito daryti Povilas Gylys kol kas nesiūlo. Jis dar neragina tautiečių įsiveržti į Seimą ir fiziškai susidoroti su Arūnu Valinsku, jis „tik“ rodo pirštu į Tautos prisikėlimo partijos lyderį ir skelbia jį esantį visų Lietuvos nelaimių priežastimi.
REKLAMA
REKLAMA
Būtent tai pranešta tautai socdemais persivadinusių buvusių (?) komunistų veikėjo P.Gylio rašiniu „A.Valinskas kaip viešoji blogybė“, kuris prieš kelias dienas pasirodė „Delfyje.lt“ ir buvo pakartotas elektroniniuose buvusios kompartijos sienlaikraščiuose „lsdps.lt“ bei „lsdpklaipeda.lt“. Seno nomenklatūrininko mintį iškart pasigavo ir sacharukininkas (liežuvis neapsiverčia vadinti šią kompaniją „krikščionimis“) Darius Kairaitis, kuris išsiliejo savo bloge „pavaryk.blogspot.com“ tokiais žodžiais: „Žiauriai norėčiau, kad Valinsko žvaigždė kuo momentaliau užgestų, ir nesvarbu kur: Seimo kabinete, mylimos moters lovoje ar besilinksminančių draugų kompanijoje, ir nesvarbu kaip - svarbu kad ji daugiau nešviestų“. Gražu, ar ne? Taip poetiška, taip aistringa, taip fiziologiška... Nesu TPP narys ir net nepažįstu A.Valinsko (neskaitant to, kas apie jį yra skelbiama viešojoje erdvėje), bet šis P.Gylio „sielos šauksmas“ (arba „sielos kauksmas“) mane suintrigavo. A.Valinskas jau senokai nėra mūsų Seimo pirmininkas, tikrai ne jis stovi prie Lietuvos vidaus ir užsienio politikos vairo, ir anaiptol ne jo vadovaujamai partijai politologai žada pergalę vis labiau artėjančiuose Seimo rinkimuose. Nepavyko man prisiminti ir kokių nors pastarojo laikotarpio įvykių, kurių metu būtų kaip nors „prisidirbęs“ TPP vadovas – iš TV ekranų skandalingai skamba visai kitos pavardės ir mirga visai kitokios fizionomijos. Tai kas gi yra, kas privertė P.Gylį taip sureikšminti A.Valinsko, kaip politiko, asmenį ir taip suaktualinti jo buvusią ir dabartinę veiklą? Juk P.Gylys nėra naujokas politinių technologijų srityje ir turi suvokti, kad dar pora – trejetas tokių straipsnių, ir A.Valinskas būtinai pateks į naują Seimą be jokių papildomų sąnaudų ir pastangų. Prašosi išvada, kad tokią nemokamą reklamą A.Valinskui (kad ir su minuso ženklu) P.Gylys and Co daro dėl visai kitokių jiems žinomų priežasčių, o ne dėl tų, kurios mums – skaitytojams ir rinkėjams – buvo išvardintos minėtame straipsnyje. Kas gi pagaliau inkriminuojama P.Gylio personfikuotai „viešąjai blogybei“? Juk negali rimtai priimti teiginio, kad „mūsų problemos prasidėjo tada, kai jis padarė valstybinės reikšmės klaidą – nusprendė eiti į tą politikos dalį, kuri susijusi su valdžia“. Palikime P.Gylio sąžinei „politologinius“ išvedžiojimus apie neva egzistuojančią kitą politikos dalį, kuri nėra susijusi su valdžia, nes išvertus į žmonių kalbą tai turėtų skambėti maždaug taip: „Kurkite sau partijas, rašykite visokias programas, tik nesikesinkite į realios valdžios svertus, su kuriais suaugo mūsų letenos“. Neįtikina ir tokie P.Gylio parypavimai bei raudos, kaip antai: „A. Valinskas – o siaube – buvo Seimo pirmininkas ir, neduokdie, aplinkybėms susiklosčius, galėjo tapti šalies prezidentu“. Na ir kas? Jeigu Lietuvos prezidentais galėjo (ir gali) būti (vardinu chronologine tvarka) a.a. aukšto rango okupacinės valdžios kolaborantas, JAV periodiškai besilankančio KGB karininko informatorius ir burokevičinės partinės mokyklos dėstytoja – kodėl juo negalėtų būti talentingas ir energingas pramogų verslo atstovas? Tokį pat apsimestinį pasipiktinimą oponentai demonstravo ir tada, kai JAV prezidentu buvo išrinktas kino aktorius Ronaldas Reaganas, o Kalifornijos gubernatoriumi – supermenas Arnoldas Schwarzneggeris. Kur dabar visi tie „oponentai“? O gal ponas Gylys gali įvardinti bent vieną Lietuvai žalingą politinį sprendimą, kurį būdamas Seimo pirmininku (ir vėliau) padarė ar įtakojo A.Valinskas? Jei tokių būta, kodėl jie iki šiol neįvardinti – kad ir minėtame P.Gylio opuse? Ir galbūt ne prezidentei Daliai Grybauskaitei, o A.Valinskui vadovaujant buvo beviltiškai sugadinti Lietuvos santykiai su jos pagrindiniais strateginiais partneriais – JAV ir Lenkija? Juk P.Gylys pats kurį laiką buvo užsienio reikalų ministras, tai gal turėtų nors šiek tiek sisigaudyte šiuose reikaluose? Pasirodo, A.Valinskas vartė Lietuvą kaip norėdamas dar tuomet, kai mes, nieko blogo nenujaučiantys akli kačiukai, pažinojome jį tik kaip TV laidų vedėją. „Jau tuo metu A.Valinskas buvo svarbus viešosios erdvės dalyvis. Jis buvo galios centras, valdęs kai kuriuos svarbius viešojo gyvenimo parametrus...A. Valinskas buvo įtakingas viešosios erdvės valdytojas, realus politikas, galintis nubausti ar pamaloninti net aukščiausius valstybės pareigūnus... Jis nepriiminėjo įstatymų, nepasirašinėjo dekretų, bet jis LĖMĖ“ – rimtu veidu porina P.Gylys. Ir kaip gi jis „lėmė“, kaip valdė tuos parametrus? „Chamiškai“ – atsako ponas Povilas, ir čia pat paaiškina, kaip jis įsivaizduoja „nechamišką“ pramoginę laidą: „Jeigu jie išjuokia politinius nevykėlius, bet savo humoru nemenkina politinių lyderių, tuomet jie atlieka pozityvią viešąją misiją“. Turbūt supratote, kad teisė sudarinėti „politinių nevykėlių“ ir „politinių lyderių“ sąrašus priklauso tik patiems „politiniams lyderiams“ – tokiems kaip P.Gylys. „Dabar jis jau nėra tokia didelė grėsmė nacionaliniam saugumui, kokia buvo šios Seimo kadencijos pradžioje. Bet visiškai nuvertinti pavojų, susijusį su jo buvimu Seime, nereikėtų“ – toliau demonizuoja A.Valinską ponas Povilas ir toliau bando užkalbėti tiek save, tiek mus visus: „yra pagrindo manyti, jog A. Valinskas tebėra gana pavojingas mūsų valstybei žmogus“. Ir kuo gi jis taip pavojingas JŪSŲ valstybei, ponas Gyly? Yra atsakymas ir į šį klausimą: „Vietoj to, kad dalyvautų prasmingose politinėse diskusijose, jis mieliau viešai išsidarko ar dalyvauja televizijos šou“. Kitaip sakant, P.Gylys and Co paniškai bijo politinio šaržo ir politinės karikatūros – juk tokio žanro pono Povilo širdžiai mielais sovietiniais laikais nebuvo ir būti negalėjo. Beje, apie sovietinius laikus – ar tik ne Lietuvos komunistų partija, o dar tiksliau – Visasąjunginės komunistų (bolševikų) partijos Lietuvos respublikinė organizacija buvo persivadinusi iš pradžių Lietuvos demokratine darbo partija, o vėliau – pasiglemžė Lietuvos socialdemokratų vardą? Juk nuo pat savo įsikūrimo 1918 metais (o ne 1896 - nereikia savintis svetimos tapatybės ir svetimos istorijos) bent iki 1989 metų ši partija buvo Lietuvos pilietinės visuomenės, jos valstybingumo ir mūsų kultūros naikinimo įrankis, ištikimai tarnavęs amžiniems Lietuvos priešams iš Rytų. Būtent tai yra rūsti istorijos tikrovė, o ne baisusis A.Valinskas, kurio vardu neklaužadas vaikus (t.y. Lietuvos piliečius) prieš miegą gąsdina P.Gylys. O kas link pono Povilo išpeiktos „Auksinių svogūnų“ ceremonijos – tai kokie gi velniai neša vargšus politikus į tą galerą? Iki dantų ginkluoti A.Valinsko smogikai ar vis dėl to tik elementoriškas noras dykai „pasipijarinti“? Bet panašu, kad visos realios ir menamos A.Valinsko ydos – tai tik uždanga, skirta tikrosioms P.Gylio and Co fobijoms pridengti. Įsiskaitykite:„Į politiką turi patekti tie, kurie geba kurti šaliai reikalingas viešąsias gėrybes (čia turbūt apie Leo LT? Ar apie taip ir nepastatytus elektros tiltus į Vakarus? – S.G), o atsijoti turi būti tie, kurie į viešąjį gyvenimą atneša sujaukti, nuo kurios mes visi kartu kenčiame“. Kitaip sakant, nomenklatūra norėtų valdyti amžinai, be jokių netikėtumų ir be jokios konkurencijos. Tik štai įvairiuose Lietuvos kampeliuose kalbinti žmonės galvoja kitaip – jie apskritai nenorėtų matyti būsimame Seime nei dabar jame esančių neva tradicinių partijų, nei tas partijas atstovaujančių „patyrusių“ politikų, pagrįstai įžvelgdami juose tik korumpuotus savanaudžius. O dabar pažiūrėkite, kas šiuo klausimu buvo parašyta TPP Vilniaus m. skyriaus rinkimų programos preambulėje: „Netiesa, kad savivaldybių tarybų sprendžiami klausimai nėra politika. Taip žiūrint nėra politika ir švietimas, ir kultūra, ir sveikatos apsauga arba žemės ūkis. Ir užsienio reikalai tuomet gali atrodyti tik kaip tuščias diplomatų gražbyliavimas, o krašto apsauga – kaip suaugusių žmonių žaidimai su anaiptol nežaisliniais ginklais. Iš tikrųjų viskas mūsų gyvenime yra susiję, ir savivalda anaiptol nesibaigia savalaikiu sniego išvežimo iš miesto kiemų organizavimu. Pirmiausia savivalda yra pirmos pilietiškumo pakopos – bendruomeniškumo – mokykla, kurioje visi privalome išmokti būti mūsų gyvenimo šeimininkais. Tik tuomet ištrauksime Lietuvą iš klampaus liūno, į kurį mūsų nuostabią šalį įmurkdė neva „tradicinių“ partijų konglomeratas, kuriame patogiai įsitaisė vagių, iškrypėlių ir išdavikų gauja. Jau senokai šių partijų demonstruojami skirtumai liko tik masalu naiviems rinkėjams – iš tikrųjų visos jos yra suaugusios į gelžbetoninę kaip Černobylio sarkofagas tarppartinę nomenklatūrą, kurioje viskas, įskaitant mūsų vaikų ateitį, yra „prichvatizuota“ ir pasidalinta dešimtmečiams į priekį. Apžergusieji Lietuvą savo noru trauktis nuo lovio neketina. Mums šito reikia? Praėjusių rinkimų į savivaldybių tarybas metu tauta šitų žodžių neišgirdo. Bet juos tikrai pastebėjo nomenklatūra, įžvelgusi tokiame požiūryje mirtiną pavojų jos užimamoms (ir planuojamoms užimti) pozicijoms. Todėl ir siunčiamas P.Gylio lūpomis signalas ne tik (ir gal ne tiek) A.Valinskui, bet ir visiems kitiems, kurie neketina taikstytis su Sistemos išsigimimu ir yra pasirengę prisiimti atsakomybę už Tautos ir Valstybės ateitį. Signalo esmė labai paprasta: „Net nebandykite, nes būsite sumaišyti su pirvais kaip buvęs Seimo pirmininkas – tiek mes tikrai galime“. |
Stanislovas Guščius, Respublikonų lygos narys
