Vėduoklė – tai toks aksesuaras, kurį turi stilinga dama ir naudoja jį tada, kai stipriai kaitina saulė ar užplūsta karščio banga.
Pradžių pradžia
Vėduoklė atsirado II–ajame amžiuje prieš mūsų erą, o vėduoklės gimimo vieta – Kinija. Anksčiau jos buvo daromos iš plunksnų su mediniais kotais. Palaipsniui vėduoklės užkariavo Japoniją, Europą, Rusiją ir visą pasaulį.
Pirmoji vėduoklė – stručio plunksnos ir dramblio kaulas
Laikui bėgant, vėduoklės neatpažįstamai pasikeitė: jas gamino iš specialaus plono popieriaus, medžių ir augalų lapų, odos, šilko, storo popieriaus, pergamento, stručio ir povo plunksnų bei dramblio kaulo. Keitėsi ir vėduoklių forma: būta ir apvalių, ir ovalo formos, vėliau imta gaminti sudedamas, šikšnosparnio formos. Stebino ir apdaila. Jas puošė siuvinėjimu, veidrodėliais, perlamutru, net ir piešiniais.
Vėduoklių rūšys
Moteriškos vėduoklės yra gaminamos iš medžio, plunksnų ir popieriaus. Jų dydis, spalvos ir puošimo būdai gali būti įvairūs. Dabar prekyboje galima rasti didelį vėduoklių pasirinkimą, kurios gali būti net ir interjero detalė.
Vėduoklė - nuo meilės iki neapykantos
Anksčiau merginos buvo mokomos, kaip turėtų elgtis su vėduokle. Šis daiktas ilgą laiką pranešdavo apie jo savininkės padėtį visuomenėje. Taip pat su vėduokle merginos flirtuodavo. Beje, buvo sukurta ir ištisa ženklų sistema, kuriais buvo galima išreikšti pritarimą arba neigimą bei jausmus – nuo meilės iki neapykantos.
Vėduoklė – pagarbos ženklas
Vėduokles dovanodavo, jomis imperatoriai keisdavosi kaip pagarbos ženklais, ant vėduoklių buvo kuriami meniu, teatro programėlės bei pakvietimo bilietai.
Japonijoje vėduoklės buvo plačiai naudojamos teatre, ceremonijose, šokiuose.
Šiais laikais vėduoklė interjere, pagal fengšui – gerosios energijos saugotoja. Taip pat šiais laikais dailiosios lyties atstovės vėduoklę naudoja kaip aksesuarą. Žymiausi pasaulio dizaineriai jas naudoja ir savo kolekcijose, o vėduoklė savo šeimininkei suteikia paslaptingumo ir moteriškumo.
