Pradėjus viešinti sovietinio saugumo (KGB) Lietuvos padalinio dokumentus (www.kgbveikla.lt) ekspertai pripažįsta teisinės liustracijos žlugimą.
Politinės valios nebuvo
Mykolo Romerio universiteto profesorius Antanas Kulakauskas, dalyvavęs Liustracijos komisijos veikloje, pabrėžia, kad Lietuva pereina prie modelio, kurį yra pasirinkusi Slovakija, nes mėginimai vykdyti teisinę liustraciją, taikant karjeros ir profesinius apribojimus buvusiems kagėbistams – žlugo.
„Tam nebuvo politinės valios, ką patyriau ir pats, kai dalyvavau dar Dalios Kuodytės tuomet vadovaujamos Liustracijos komisijos veikloje. Pereinama prie modelio, kai pačiai visuomenei siūloma nutarti – ką reiškia įrašai apie vieną ar kitą asmenį dokumentuose, kurie turimi“, - patvirtina profesorius.
Liustracijos komisija buvo iš esmės visuomenininkų ratelis, kuris nebuvo finansuojamas, negalėjo samdytis profesionalių teisininkų ir jo išvadas buvę kagėbistai lengvai įveikdavo administraciniuose teismuose. Pastarieji neretai reikalaudavo tiesioginio raštiško asmens sutikimo bendradarbiauti ir kitokia bendradarbiavimo įrodymų visuma jų neįtikindavo. Mėginimus Liustracijos komisijai duoti pinigų ir įgaliojimus sužlugdė prezidento Valdo Adamkaus veto Liustracijos įstatymo pataisoms 2007 metais.
Formaliai tik „pereina į kitą etapą“
Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas, kalbėdamas „Laisvės radijui“, teigė, kad dar prieš du metus tiesiog pasibaigė iliustravimo laikotarpis, kai buvo taikomi apribojimai karjerai ir prasidėjo kitokio tipo liustracija.
„80 procentų Lietuvos gyventojų, pagal sociologines apklausas, ir anksčiau, ir dabar pritaria šių dokumentų paviešinimui. Taigi, visuomenė sutinka. Jei iš šių dokumentų paaiškės informacija ir apie bendradarbiavimą, ir apie nusikaltimus, kuriuos saugumo organai slėpė sovietų laikais, tai bus, manau, tik į naudą. Aš nagrinėjau informaciją apie tai, kaip KGB tirdavo nacių okupacijos laikotarpio nusikaltimus. Radau informacijos, kad KGB nelabai aktyviai tyrė garsą pogromo, įvykusio 1941 metais Kaune, bylą ir nuslėpė kai kuriuos duomenis, nes norėjo savo žinias išnaudoti ideologinėje kovoje su lietuviškomis organizacijomis, veikusiomis demokratinėse šalyse. Mes jau dabar sužinome daug naujo”, - sakė NSGK vadovas.
Žurnalistas Vitalijus Karakorskis, kalbėjęs toje pačioje „Laisvės radijo“ laidoje, sakė visiškai pritariąs idėjai viešinti dokumentus, tačiau visuomenei, jo nuomone, siunčiami nevienareikšmiai signalai. „Maža to, kai kurios jėgos pereina į kontrpuolimą. Šiandien perskaičiau viename iš centrinių interneto portalų, kad buvęs KGB karininkas Marijonas Misiukonis reikalauja atimti savanorio statusą, tai yra pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyvio statusą iš legendinio partizano Antano Kraujelio, kuris priešinosi iki 1965 metų“, - pažymi V. Karakorskis.
Primename, kad pats M. Misiukonis, vėliau spėjęs pabūti nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru, asmeniškai dalyvavo A. Kraujelio „likvidavime“ ir buvo už tai apdovanotas. Vėliau, jau Lietuvos Respublikos apdovanojimu jį pagerbė prezidentas Valdas Adamkus. A. Kraujelio naikintojų byla prokuratūroje metodiškai strigo.
Visuomenė spręs pati?
A.Kulakauskas portalui „Balsas.lt“ sakė, kad viešinimas yra bene vienintelis įmanomas sprendimas, nepaisant to, kad dalį KGB dokumentų okupantai bėgdami spėjo išsivežti, o dalis jų sunaikinta ar pateko į nežinia kieno rankas. „Domėjausi, Slovakijoje, kuri turi irgi anaiptol ne viską, buvo gal tik pora bylų dėl paskelbtų dokumentų. Viskas priklauso nuo to, kaip kas daroma. Jei paskelbtas tik dokumentas, neperšant išvadų, tai ginčyti galima nebent patį dokumento egzistavimo faktą – jo tikroviškumą. Ten irgi būta ir prirašinėjimų, ir fantazijų. Kai kurie KGB pareigūnai aiškiai fantazuodavo, imituodavo veiklą, rašė bylas iš pletkų ant suoliuko kokioje nors stotyje, kažką neva tyrė, neištyrė ir taip toliau. Tas pats su konspiraciniais butais. Neretai tuose butuose gal nieko ir nevyko ar vyko kokie privatūs reikalai, bet pinigai tų butų laikymui buvo paimamai ir panaudojami. Saugumiečiams ir jų pažįstamiems irgi reikėjo gyventi“, - pastebi jis.
Anot A. Kulakausko, belieka palikti demokratinei visuomenei nuspręsti pačiai, ką reiškia vienas ar kitas dokumentas. „Visuomenė spręs apie politikus, kurie ten gali būti minimi, šie spręs apie savo skiriamus politinio pasitikėjimo pareigūnus ir taip toliau. Jei nuspręs, kad nesvarbu – ką darysi“, - deda tašką pašnekovas.
Viešinimui pritaria ir buvęs Valstybės saugumo departamento direktorius Mečys Laurinkus. „Pritariu visiškai, tai seniai turėjo būti padaryta, bet ir tam buvo priešinamasi, nebuvo valios. Geriausiai būtų, jei tai būtų padaryta praėjus keliems metams po nepriklausomybės atkūrimo. Vadinamoji „teisinė liustracija“, net nesuprantu, kas tai yra, žlugo dėl to, kad susidūrė su teisinės valstybės principais, mano M. Laurinkus.
Vingių būna įdomių
„Laisvės radijo“ žurnalistas Dmitrijus Volčiokas susidomėjo 1971 metų dokumentu apie agentūrinę veiklą Lietuvoje. Jame teigiama, kad radijo lietuviškoje redakcijoje, kuri jau nebeegzistuoja buvo KGB infiltruotas kažkas, agentūriniu pseudonimu „Daina“. „Įdomu, kas ta „Daina“, kas su ja vėliau nutiko? T. y., egzistuoja dokumentai, kurių nereikia aiškinti, tačiau kitiems reikia išsamių komentarų, nes ten pateikiami pseudonimai arba nuorodos į nesuprantamas šių dienų skaitytojui aplinkybes“, - pastebi jis.
V. Karakorskis pastebi, kad minėta „Daina“ nebūtinai turėjo būti moteris. Anot jo, KGB praktikavo moteriškų slapyvardžių priskyrimą vyrams ir atvirkščiai. Kartu jis atkreipė dėmesį ir į kitų šalių patirtį. Kartu jis atkreipia dėmesį, jog KGB dokumentai, skelbiami ir kitame interneto puslapyje (www.kgbdocuments.eu), apimant ir Latviją bei Estiją
„Manau, kad gali būti ir didelių siurprizų. Mes žinome, kaip vyko liustracija Lenkijoje. Ir štai į šią lenkišką patirtį apeliuoja neseniai dar buvusi Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus atstovė spaudai Anna German, beje taip pat buvusi „Laisvės radijo“ ukrainietiškos redakcijos bendradarbė, kitados žinota, kaip Halina Stevic, kurią irgi įtaria, „Terezos“ slapyvardžiu bendradarbiavus su KGB. Ji irgi siūlo publikuoti analogiškus dokumentus Ukrainoje. Ji teigia, kad lenkų patirtis byloja, jog tarp dešiniųjų buvę daugiau agentų, nei tarp kairiųjų. Mes irgi turime būti pasirengę tokioms staigmenoms dėl vienos paprasto priežasties – kairiųjų komunistų ir verbuoti nereikėjo. Jie ir taip dirbo bendrą su KGB darbą“, - teigia žurnalistas.
Įdomu tai, kad „Laisvoji Europa“ lietuviškai prabilo tik 1975 metais, o pačiame dokumente kalbama apie tai, kad „Daina“ dirbs amerikietiškoje radijo stotyje „Svoboda“, tad yra neaišku – ar čia A. Kulakausko minėtas veiklos imitavimas ar realus pranešimas.
A.Anušauskas pasakoja: „KGB dokumentai naikinti visada, egzistavo jų saugojimo laikas, kurio buvo laikomasi. 1989 metais, jau „perestroikos“ įkarštyje, buvo sunaikinta 105 000 Lietuvos agentūrinių bylų. 1990 metų sausį apie 5 tūkstančius nesunaikintų bylų išvežta į Uljanovską (Rusija), Maskvą, iš dalies į Minską. Tuo metu iš dokumentų buvo kerpamos bendradarbių pavardės, o tokių iškarpytų dokumentų archyve labai daug. Bet nukentėjo visi fondai. Agentūriniai fondai nukentėjo stipriai, jų negalima sulyginti su Lenkijos archyvais, nei su STASI archyvais Vokietijoje. Tačiau kiti fondai, kurie atskleidžia KGB, kaip struktūros agentūrinę veiklą, nukentėjo mažiau. Jų išliko apie 90 procentų“, - pabrėžia jis.
Ketinama paskelbti 15 milijonų lapų dokumentų.
