Baltarusiškas alus – su radiacijos prieskoniu?

Vienas aktualiausių Lietuvos vartotojui pavyzdžių – baltarusiškas alus, kuris gaminamas tik iš toje šalyje užaugintų miežių ir dideliais kiekiais importuojamas į Lietuvą. Paskutiniuoju Europos diktatoriumi pramintas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka yra uždraudęs baltarusiškoms alaus darykloms naudoti įvežtinius ingredientus, taip proteguodamas savo žemės ūkį, nesvarbu, kokios kokybės produkciją jis tiekia.

Salyklui naudojami baltarusiški miežiai auginami visoje šalyje labai plačiai ir palyginti netoli nuo Černobylio esančiose žemėse. Šios teritorijos prieš ketvirtį amžiaus buvo smarkiai užterštos cheminiais ir radiologiniais elementais, kai sprogus reaktoriui į aplinką milžiniškais kiekiais pateko kone visi Dmitrijaus Mendelejevo lentelės cheminiai elementai.

Užterštos teritorijos

„Kitas svarbus vėliau paaiškėjęs faktas – aplinkoje pasklidusios radioaktyviosios medžiagos išsilaikys labai ilgai, juk daugelis Baltarusijoje į aplinką patekusių branduolinių radioaktyviųjų medžiagų yra ilgaamžės, jų skilimo pusamžio (laikas, per kurį suskyla pusė radioaktyvios medžiagos kiekio – red. past.) trukmė siekia keliasdešimt metų, o kai kurių, tokių kaip transuraniniai elementai, kur kas ilgiau – ištisus šimtmečius.

Tai lėmė ilgalaikę Baltarusijos teritorijų, kur radioaktyviosios medžiagos nusėdo su atmosferos dalelėmis, taršą“, – aiškino Radiacinės saugos centro Radiologinių tyrimų skyriaus vedėja Rima Ladygienė.

Pasak specialistų, vykdant nuolatinę maisto ir geriamojo vandens radiologinę stebėseną Baltarusijoje, pavojingas radionuklidų kiekis vis dar aptinkamas tiek pagrindiniuose maisto produktuose, tiek miško gėrybėse.

Baltarusiško alaus kartumas

Alus ypač priklauso nuo salyklo, kuris gaminamas iš miežių, kokybės. Vanduo – ne ką mažiau svarbi sudedamoji dalis. Kartu su mielėmis ir apyniais, jis yra pagrindinis alaus kokybę lemiantis komponentas.

A. Lukašenkos režimas jau ne pirmus metus draudžia įvežti kokybiškus, tačiau brangesnius užsienio ingredientus, kurie pabrangintų alų, ir verčia žaliavas pirkti iš savo šalies tiekėjų. Abejonių kelia ne tik salyklo, bet ir paties vandens užterštumas: dažnai pigesnio baltarusiško alaus gamybai naudojamo vandentiekio vandens neįmanoma įvertinti, nes tradiciškai joje daug kas slepiama.

Mokslininkai nustatė, kad kasmet radioaktyviosios nuosėdos dirvožemyje nusėda keliais centimetrais, o pavojingiausių jų skilimo pusamžis siekia tūkstantmetį, tad pagrįstai baiminamasi, kad baltarusiško alaus sudedamųjų dalių tarša normas gali viršyti šimtus kartų.

Ar Europa saugosi?

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Agrocheminių tyrimų laboratorijos Analitinio skyriaus vedėjo pavaduotojos, daktarės Jadvygos Lubytės teigimu, kiek nuramina tai, kad grūdai, kaip generatyvinė masė, mažiau kaupia radiacijos negu vegetatyvinė masė, kuri jos sukaupti gali milžiniškus kiekius.

„Didžiausia tarša buvo, kai tos dulkės ir dalelės iškrito ant augalų. Dirvožemis susimaišo, persimaišo, pamažu mažėja tos taršos, bet vertinant pagal medžiagų skilimo pusamžį, jos dar ilgai bus aktyvios“, – aiškino J. Lubytė.

Baltarusijos ir Lietuvos specialistai ramina vartotojus dėl radioaktyviosios taršos poveikio žmonių sveikatai, tačiau abejonių išlieka. Tereikia prisiminti vieną iškalbingą faktą, kurį neseniai atskleidė Černobylio katastrofą studijavę specialistai: visus oficialius statistinius duomenis apie nuostolius žmonių gyvybėms, sveikatai, taip pat padarinius gamtai ir gyvūnijai reikia dauginti iš dešimties.