Arabų protestų gniuždymas pačių arabų valdovų rankomis, kaip padėti gniaužiamiems arabams išsilaisvinti ir ką Vakarams daryti su bėgliais iš Šiaurės Afrikos – vis dar yra tarp pagrindinių užsienio spaudos temų. Štai keletas būdingų ir skirtingų pasisakymų.
Amsterdamo laikraštis „Trouw“ mano, kad nors „aštresnės sankcijos“ prieš Sirijos režimą ir jo „pasmerkimas reikštų moralinę paramą demonstrantams, to tikrai nepakaks prezidento Assado režimui palaužti. Tą pasiekti galima tik kariniu įsikišimu, bet šita alternatyva tokia nepatraukli, kad apie ją beveik nesinori kalbėti“.
Kodėl „Vakarams dar toli iki karinio įsikišimo į Siriją“, bando paaiškinti Pekino dienraštis „Renmin Ribao“. Anot jo, „prieš karinę Vašingtono intervenciją Sirijoje kalba tai, kad Baltiesiems Rūmams jau sunku susitvarkyti su savo intervencija Libijoje.
Be to, Jungtinių Amerikos Valstijų partneriams Artimuosiuose Rytuose, būtent Izraeliui ir Saudo Arabijai, Sirijos prezidento Basharo al-Assado griūtis būtų visai neparanki. Jie būgštauja, kad tai labai sudrumstų viso regiono strateginę pusiausvyrą ir sukeltų tolesnius netikrumus ir pavojus“.
Bahreino sostinės Manamos anglakalbis dienraštis „Gulf Daily News“ klausė, „kodėl reikia rinktis tarp dviejų blogybių – nieko nedarymo ir karinio smūgio, jeigu geriausiasis pasirinkimas yra prevencija. Aišku, tai pareikalauja daugiau pastangų ir žmonėms sunkiau parduodama negu skubi intervencija.
Laimei, jau esame padarę šiokios tokios pažangos, pvz., įvedant tarptautinį baudžiamąjį teismą. Viskas būtų dar lengvau, jeigu Jungtinėse Tautose atsirastų kaltintojas, kuris galėtų prevenciškai įsikišti. Todėl Saugumo Taryba šitą dalyką turėtų įkelti į savo darbotvarkę“.
Amano Jordanijoje dienraštis „Jordan Times“ palygino sukilimus Egipte ir Sirijoje. Jo požiūriu, „Egipte nebuvo griebtasi kareivių, kad sutriuškintų protestus. Vietoj to H. Mubarakas pasiuntė žmonių nekenčiamus policijos dalinius, kad demonstrantus nužudytų, sužeistų ar suimtų.
Tuo metu Sirijoje protestus malšino ir civiliai apsirengę policininkai, ir kareiviai. Karių ir tankų įvedimas turėjo gyventojams nepalikti jokių abejonių, kad kariuomenė palaiko vyriausybę“.
Dėl iš Šiaurės Afrikos plūstančios pabėgėlių bangos Italija ir Prancūzija siekia pakeisti Šengeno susitarimą, tačiau Kopenhagos laikraštis „Berlingske Tidende“ tokius ketinimus smerkia:
„Yra tokių ES principų, kurių geriau neliesti. Šiai kategorijai priklauso laisvo judėjimo Europos Sąjungoje principas. Be jo žlugtų ne vien tik Šengeno susitarimas tarp 22-jų Europos Sąjungos valstybių ir dar Islandijos, Norvegijos bei Šveicarijos, bet būtų fundamentaliai pakirstas ir vienas pamatinių Europos Sąjungos principų.
Dabartinis iššūkis, kurį kelia nelegali migracija, turi būti laikomas konkrečia problema, liečiančia visą Europos Sąjungą. Ji turi būti sprendžiama esamųjų ES taisyklių rėmuose“, – teigė Danijos sostinės dienraštis.
Pasak Zagrebo dienraščio „Vjesnik“, „kaip ir buvo galima tikėtis, į diskusijas labai greitai įsijungė Vokietija. Keliavimo Europos Sąjungos viduje laisvė yra didis Europos laimėjimas, kurio negalima niekaip susiaurinti – taip pareiškė Vokietijos užsienio reikalų ministras G. Westerwelle ir įspėjo dėl pavojų, kylančių iš Šengeno susitarimo reformavimo.
Kartu Vokietija išvengė galimos konfrontacijos laisvo judėjimo klausimu su kitomis ES valstybėmis. Berlyno pareiškime taip pat pareikšta, jog neturima nieko prieš Šengeno sutarties pagerinimą“, – rašė Kroatijos sostinės dienraštis.
Nuo savęs galime paklausti, kuo Šengeno sutarties reforma, kuriai Vokietija sakosi besipriešinanti, skiriasi nuo Šengeno sutarties pagerinimo, kuriam ji sakosi neturinti priekaištų? Ar tik Vokietijos politikai nenori, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika?
Šiaurės vakarų Ispanijos dienraštis „La Voz de Galicia“ rašė, jog „Šiaurės Afrikos bėgliai niekam nekelia pavojaus. Tiesa greičiau ta, kad dešinioji ekstremistė Marine Le Pen lipa Prancūzijos prezidentui rinkimų kampanijoje ant kulnų. O ponia Le Pen, tęsianti savo tėvo minties tradicijas, pasižymi atšiaurumu svetimšaliams ir nacionalizmu.
Šitos ideologijos Nicolas Sarkozy perimti negali, tačiau jis bando atitinkama savo politika nuvilioti nuo ponios Le Pen kai kuriuos jos rėmėjus. Bet šitaip Prancūzija praranda dalį savo tapatybės – ji jau nebėra ta šalis, kuri žmonėms siūlo prieglobstį“.
Stokholmo dienraštis „Dagens Nyheter“, pažymėjęs, kad nuo gegužės 1-osios Vokietija ir Austrija, kaip paskutinės ES narės, pagaliau atvers savo sienas darbininkams iš Rytų Europos, toliau dėstė, kad, deja, „politinis vėjas pučia iš visai kitos pusės.
Štai olandai nori susiaurinti darbuotojų laisvą judėjimą, nes Nyderlandų mažumos vyriausybė priversta pasikliauti G. Wilderso dešiniųjų populistų palaikymu, nors nėra jokių ženklų, kad jau 2007 m. įvykęs šalies darbo rinkos atvėrimas būtų sukėlęs kokių nors problemų.
Deja, tokie ir kiti tonai girdėti ir iš kitų valstybių. N. Sarkozy ir S. Berlusconi drauge Romoje pareikalavo griežtesnės kontrolės prie sienų. Kad Europos Sąjunga septynerius metus po savo didelio išsiplėtimo 2004-aisiais dabar mojasi tverti naujas sienas, užuot šventusi Europos Sąjungos „didįjį sprogimą“ – to tada niekas nebūtų tikėjęsis“, – stebėjosi Švedijos sostinės dienraštis.
Mykolas Drunga
