„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane,- nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ ( Jn 11, 25- 26 )
Po ilgų Gavėnios savaičių - Velyknakčio šventųjų Mišių liturgijoje vėl džiaugsmingai skambėjo „ Aleliuja“ , skelbianti pakilią Dievo šlovės akimirką. Velykų rytą dėkojome už naująjį gyvenimą, kurį mums dovanoja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimas. Tačiau mūsų džiaugsmą išgrynino Viešpaties kančios savaitė - skausmingas perėjimas mirties slėniu.
Šiame religijai prielankios bedievystės amžiuje savaitė apgobia dienas ir naktis, dienos ir naktys – dūžtančias valandas, valandos – minutes, minutės – sekundes, sekundės – trapius laikinybės mirksnius, kai dar galime ištarti Dievui „taip“ ir sugižusiai nuodėmės tironijai – „ne“.
Įsikūnijimas ir Prisikėlimas – du gelmingi būties slėpiniai, tarp kurių skleidžiasi visas mūsų tikėjimas. Gerojo Dievo, gyvybės Davėjo, valia, mūsų pačių gimimas čia ir dabar, šioje mažytėje keliaujančioje žemėje, mūsų žemiškiesiems tėvams bendradarbiaujant su Kūrėju, būtent tais, o ne kitais Viešpaties metais apgaubtas didžia paslaptimi. Bet, matydami gimstantį kūdikį, nors ir esame begalinio džiaugsmo sukrėsti, nesame taip priblokšti, kaip būtume, jei išvystume ką nors prisikėlusį iš numirusių.
Savo gimimo akimirkos neprisimename, mirties – bijome, vengiame, ignoruojame, stengdamiesi visokiais būdais atitolinti. Tariamės suprantą gyvenimą, nors mūsų buvimas dažniausiai apsiriboja kasdienybės smulkmenų, prabėgančių, besikeičiančių faktų, žinių, nutikimų išgyvenimu – be menkiausio antgamtės dvelksmo.
Be abejo, krikščionis, gyvenantis pasaulyje, yra pašauktas pašventinti savo veikla ir darbu šią žemiškąją tikrovę, kupiną kūrinijos stebuklų. Tačiau dažniausiai tik šie vienkartiškumo paženklinti įvykiai, kurių sava valia negalime atšaukti priverčia klausti : kam aš gyvenu? Kuris iš mūsų nedvejodamas atsakytų – Dievui?
Ir tik tada, kai Tas, kuris yra Meilė, duoda mums ypatingą malonę palydėti ar tiesiog būti šalia žmogaus, paliekančio šią regimąją tikrovę ir keliaujančio link Aukščiausiojo buveinės, palaipsniui silpnėjant fizinei sveikatai, tik tada persmelkia gelianti kančia ir skausmas, jog čia, ties šiuo slenksčiu tavo veiklos ribos pasibaigia ir ranka, kurioje dar tvinkčioja gyvybė, tuoj išsprūs iš tavosios ir ją, užgesusios gyvybės kriauklę, netrukus perims Angelas Sargas ir palydės link neblėstančios šviesos šaltinio. Ateina dovanos grąžinimo laikas, akimirka, kai turi grąžinti mylimuosius, jų meilę, pasiaukojimą, atlaidumą, visus plyšinėjančius laikinumo saitus Jam, mūsų Kūrėjui.
Kodėl mirtis mums kelia baimę ir begalinį sielvartą? O gimimas – džiaugsmą ir laimę mūsų artimiesiems – žinia, ne mums, nes klykdami iš bejėgiškumo buvom išplėšti iš jaukių motinos įsčių ir turėjom pasitikti atšiaurią šiapusinę tikrovę. Tačiau tik šiapus pamatome savo Motinos veidą, iš įsčių gelmės jo būtume niekada neišvydę. Tik apsipratę su skausmu, pirmą kartą nusišypsome. Nors suvokiame, kiek kantrybės, vargo ir ištvermės pareikalauja žmogaus auginimas ir ugdymas, vis tiek naujo žmogaus gimimas visada lydimas džiaugsmingos vilties.
O atsisveikinimas su šiuo pasauliu – tai ašaros ir paskutinė viltis, kurioje galioja rūstus „arba – arba“: arba amžinasis gyvenimas Tobulojo artumoje, arba amžinas pasmerkimas, galutinis atskyrimas nuo neišsenkančios Meilės šaltinio. „Arba – arba“ – tai ne prietarai ar gąsdinimas, noras įbauginti ar siekimas dominuoti, tai – tikrovė, kurios blankų atspindį regime apsiblaususiam pasaulio akies veidrodyje.
Jeigu kas nors buvo susiejęs visus savo lūkesčius su vieninteliu žmogumi ir nors sykį išgyveno skausmą, jog esi to mylimo žmogaus atstumtas, skausmą, kuris paralyžiuoja visas gyvybines jėgas, viltį ir tikėjimą, tas gali truputėlį nujausti pasmerktos, nuo Dievo atskirtos sielos skausmą , kuris laike neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Sykį sukurti, mes niekada nemirsime. Todėl ir pragaro kančia niekada nesibaigs. Ir ta banali ištara, kurią gali išgirsti daugelio lūpose: „ jog, ne va, noriu į pragarą, nes ten su tokiais pačiais bus linksmiau“ byloja apie visišką mūsų neišmanymą. Mes negalime įsivaizduoti tos geliančios absoliučios vienatvės ir siaubo, kuri ištinka atplyšus nuo gyvybės šaltinio, Esančiosios Būties, paties Dievo. Taip pat ir džiaugsmo versmė Šlovingojo artume niekada neišseks.
Amžinasis gyvenimas, tai ne laimingų kalendorinių dienų virtinė, tai – tobulo džiaugsmo pilnatvė, kurią mums laiduoja Jėzaus Kristaus Prisikėlimo stebuklas. Tarp gimimo ir mirties – šių dviejų vienintelių ir neatšaukiamų mūsų žemiškosios kelionės įvykių, – Jo bedugnė, absoliuti dabartis, ateitis ir praeitis, pats mūsų širdies Dievas.
Šios beribės tamsos gelmėse, gluminančio nebūties siaubo akivaizdoje – Jis – Vienintelis, Amžinasis Žodis – Jėzus Kristus, neišsenkančios Dievo meilės ir gailestingumo paliudijimas. Pirmasis, perėjęs pro mirties vartus, Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Kaip nuostabiai mūsų Popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Spe Salvi“ rašo: „ Tikrasis ganytojas tas, kuris žino ir taką per mirties slėnį, kuris su manimi eina ir mane veda didžiausios vienatvės keliu, kur manęs niekas negali lydėti: jis pats yra perėjęs šį kelią, nužengęs į mirties karalystę, nugalėjęs mirtį ir sugrįžęs, idant dabar mus lydėtų bei teiktų mums tikrumo, jog šį kelią kartu su juo galime įveikti ir mes“.
Nuščiuvusi mano širdis, ribotas protas – nepajėgūs suvokti šio įstabaus slėpinio. Kaip Kristuje miršta pati mirtis? Mirties geluonis prikalamas Išganytojo rankų vinimis. Iš pasaulio kunigaikščio išplėšiama galia, nors jis niekada nesnaudžia ir neatostogauja, ir nepavargs darbuotis, kol bus gyvas nors vienas žmogus.
Pasilikę Dievo meilėje, tampama šviesos vaikai, o be Jo negalime nieko nuveikti. Kaip galėčiau suvokti Dievo meilės gelmę, kad net jei būčiau tik vienintelė žmogiška būtybė šioje sidabro gijų planetoje, vardu Žemė, Jis būtų atėjęs dėl manęs? Kad savo kraujo ir gyvybės kaina mane išvaduotų iš mirties gniaužtų? Sugrudusi širdis be paliovos tvinksi, o lūpos šnabžda ir taria: „ Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ ( Mk 9, 24 ).
„ [ Bet ] jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „ Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. “ ( Apr 1, 17- 18 ) Širdimi ir lūpomis išpažįstu : „Jėzau, pasitikiu Tavimi“.
Gerasis Dieve, suteik mums savo malonių erdvia širdimi sulaukti mūsų Viešpaties Prisikėlimo! Mylima Dievo ir mūsų Motina, išmokyk ryžto visada ištarti Dievo valiai – tebūnie!
Mūsų mylimi mirusieji, kurių dėka atlingavome į šitą krantą, perėję požemių karalystės uždarumą, jau saugo didžiąją Visagalio tylą.
Šlovingas Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimas – svarbiausia katalikų tikėjimo tikrovė. Šis pribloškiantis visų laikų stebuklas – didžiausias mūsų Viešpaties dieviškumo argumentas. Jėzus Kristus – gyvas!
