Gimęs Urugvajuje, užaugęs Argentinoje, bet lietuviškas šaknis turinti s Eduardas Gimenezas šeimą sukūrė ir gyvena Lietuvoje. Su aktore Ineta Stasiulyte lietuviško tango tėvas susipažino ir ją pamilo šokdamas.
Moterį pavergė šokiu
Vyrauja nuomonė, kad karšto kraujo pietietis, ypač šokėjas, nuolat įsimyli. E.Gimenezas neslepia, kad iš tiesų tai – pietiečių vyrų strategija. Jie moteriai į ausį kužda, ką toji nori girdėti: kad ji – jo gyvenimo moteris, kad jis netikėtai surado laimę ir meilę. Tai pietietis atlieka taip įtikinamai, kad suabejoti neįmanoma.
„O kad tie žodžiai visada būtų pati tikriausia tiesa“, – šypteli Eduardas. Ir čia pat užtikrina, kad pats taip nesielgiąs – jis esą turi kitų būdų užkariauti širdis.
Paprašytas išduoti paslaptį, vyras mįslingai nusišypsojęs sako: „Aš labai gerai šoku.“ Anot Eduardo, tango – nuostabus būdas atskleisti jausmus. Nekyla klausimų, kodėl pasisekimo Lietuvoje sulaukusi aktorė Ineta Stasiulytė susižavėjo, o vėliau ir sumainė žiedus su kitataučiu.
Uždegti parketą gali kiekvienas
Vienuolika metų Lietuvoje gyvenantis argentinietis puikiai kalba lietuviškai, tačiau vis tiek tvirtina, kad verbalinė kalba kartais riboja.
„Kalba, ko gero, yra blogiausia išraiškos priemonė. Autentiškiausia ir mažiausiai nesusipratimų sukelia kūno kalba, todėl tango ir yra toks populiarus visame pasaulyje. Kasdienis gyvenimas – kupinas draudimų. Pasireikšti draudžia valdžia, viršininkas, žmona arba vyras. O šokyje tereikia judėti“, – įsitikinęs Eduardas.
Judėti, nors kartais taip ir neatrodo, gali kiekvienas. Aistringą autentišką argentinietišką tango gali šokti ir dažnai susikaustęs, nedrąsus (ypač šokių aikštelėje) lietuvis. Anot Eduardo, uždegti parketą gali kiekvienas, kuris turi širdį ir gali verkti, svajoti, yra mylėjęs ir buvo įskaudintas.
„Seni tango šokėjai Argentinoje sakydavo, kad atlikti tango (dainuoti arba šokti) galima tik po trijų nelaimingų meilių. Gali šokti mechaniškai, kai pramogauji, arba taip, kaip užsiimdamas buities veikla, kai skalbi, lygini, verdi vakarienę. Šokti aistringai – visai kas kita“, – apie šokyje slypinčius jausmus pasakoja tango tėvynėje užaugęs profesionalas.
„Šokti tango reikėtų taip, tarsi tau liko gyventi trys minutės. Tarsi tai būtų paskutinis šansas. Tada tango įgauna prasmę. Taigi šokti gali žmonės iš viso pasaulio – tautybė nėra svarbi“, – mitus apie šaltą lietuvių prigimtį griauna E.Gimenezas.
Paslaptis – laki vaizduotė
Televizorių ekranuose ir šokių konkursuose dažniausiai susiduriame ne su argentinietišku, o su pramoginiu tango. Tai, anot šokėjo, visai kas kita.
Pramoginis tango – standartizuotas šokis. Jis sukurtas, kad galėtų būti rengiami konkursai, juo siekiama uždirbti pinigų, todėl šokis tampa „suvaldytas“, o judesiai – „pamatuoti“. Nuo autentiško argentinietiško tango jis skiriasi kaip diena nuo nakties.
„Tango esmė – atspindėti žmogaus galimybę improvizuoti, priimti staigius sprendimus. Svarbiausia – laisvė. Standartiniame tango viskas numatyta ir suprogramuota. Argentinietiškas tango vertinamas ne dėl judesių tobulumo, o dėl vaizduotės. Visada turi nustebinti publiką ir partnerį – tai yra tango paslaptis“, – lyg burtažodžius šnabžda E.Gimenezas.
Tango šokėjas – magnetas
Prieš kelerius metus Lietuvoje visiems staiga užsikrėtus šokių virusu, tango tapo labai populiarus. Tačiau šokėjas ir profesionalus mokytojas teigia, kad iki šiol tango dažniau šoka lietuvės, o ne lietuviai. Gaila.
„Vyrų labai trūksta. Vyras, kuris šoka tango, galvoja kaip dvidešimt nešokančiųjų. Jis įgyja pasitikėjimo ir tokių charakterio bruožų, kad tampa magnetu – moterys pačios pas jį ateina. Tango – vyrų šokis, nes jie valdo moteris. Atvirkščiai, nei gyvenime. Mes, vyrai, šokdami labai trumpam pasineriame į tango – savo karalystę, kurioje esame valdovai“, – šokio magiją atskleidžia Eduardas.
Moterys, anot lietuviško tango tėvu vadinamo Eduardo Gimenezo, dažniau pradeda šokti norėdamos, kad kas nors apkabintų, trokšdamos pasinerti į glėbį ir pasimesti šokio sūkuryje.
„Jos ieško, kad kas nors jas nuneštų nežinomais keliais. Moterims tango – trumpa kelionė toliau nuo gyvenimo, buities, namų“, – lyčių skirtumus šokyje atskleidžia E.Gimenezas. Šokyje skiriasi ne tik partnerių norai, bet ir lietuviškas bei pietietiškas charakteriai.
Tu privalai man pasakyti „taip“
Charakterių skirtumai nėra tokie reikšmingi, kaip galėtume pagalvoti. Kodėl? Nes šis šokis turi savo charakterį.
„Tango yra sukurtas tam, kad iš naujo formuotų ir pakeistų žmones. Šis šokis reikalauja drąsos, laikysenos, pasitikėjimo ir charakterio. Jei to neatrasi savyje, iš šokio liks tik figūros ir žingsneliai“, – aiškina dėstytojas ir atskleidžia pagrindinį šokančių lietuvių skirtumą.
„Kviesdamas šokti argentinietis išpučia krūtinę, pakelia galvą ir išdidžiai reikalauja šokio: „Tu privalai pasakyti man taip“. Gal jis ir nemoka šokti, galbūt jis nė nepatinka moteriai, tačiau jis drąsiai ištiesęs ranką žengia į priekį ir žvilgsniu neišduoda nė krislelio abejonės. O lietuvis į šokių aikštelę kiūtina susigūžęs, nežino, kur dėti rankas, dažnai – pakumpęs, susikūprinęs: „Jei jau reikia, tai reikia. Eime šokti.“ Dažniausiai lietuvius tiesiog už rankų paima moterys ir ištempia į aikštelę. Argentinoje to niekada nepamatysite“, – teigia E.Gimenezas.
„Lietuvos visuomenėje moters vaidmuo stipresnis“, – pastebi Eduardas ir priduria, kad jos dominavimas atsispindi ir šokyje. Šokėjas stebisi, kad moterys dirba vyriškus darbus: žiemą valo gatves, vairuoja troleibusus.
„Kita vertus, – juokiasi menininkas, – konkurencija tarp moterų Lietuvoje labai didelė, nes iš dešimties moterų – aštuonios labai gražios. Galbūt vyrai per daug išlepo ir to nebevertina. Pietiečiai, atvažiavę į Lietuvą, pasijunta lyg rojuje. Jie nebežino, kur pasisukti. O lietuviai paprastai stovi ir laukia iniciatyvos iš moterų.“
Skirtumai tarp argentiniečių ir lietuvių moterų – panašūs, kaip ir tarp stipriosios lyties atstovų. Šiaurietės jautriau reaguoja į prisilietimus, vengia kontaktų.
„Kartais nevaldomų emocijų per daug. Šiaip ar taip, temperamentai skiriasi, bet tai nereiškia, kad kuris nors iš jų – blogesnis“, – apie pietietiškų ir šiaurietiškų charakterių skirtumus kalba Eduardas.
Temperamentas – uždrausta teritorija?
„Nemanau, kad lietuviams trūksta temperamento, – netikėtai pripažįsta argentinietis. – Atrodo, kad jiems tiesiog draudžiama jį išreikšti. Girdėjau, kad Vilniaus savivaldybė nori uždrausti grafičius. Kodėl? Jau uždraudė mitingus prie Seimo, uždraudė homoseksualų eitynes. Tai labai veikia laisvę ir galimybę išreikšti savo pažiūras, aistras.“
Gyvendamas Lietuvoje šokėjas teigia visada bandęs išlaikyti argentinietišką požiūrį į gyvenimą.
„Visada stengiausi ieškoti teigiamų dalykų. Stiklinė yra pusiau pilna, o ne tuščia. Gyventi reikia kuo aistringiau“, – mano jis.
Taip pat vyras auklėja ir dukrelę: „Jos kraujas – argentiniečio ir žemaitės mišinys. Galima sakyti, kad nacionaliniai bruožai tie patys. Ji nuo pat vaikystės girdėjo pietietišką muziką, kalbą, žaidė žaidimus, todėl įsiliejo į kitą ritmą, pajuto kitokią laisvę. Be to, jos mama – aktorė ir, kaip pati sako, cirkininkė, todėl dukra išmoko vaidinti, šokti, dainuoti.“
Turėdamas šeimą, pragyvenęs šalyje ne vienus metus ir kalbėdamas lietuviškai užsienietis kartais jaučiasi nesuprastas.
„Nesu revoliucionierius, bet mane apima liūdesys, kai matau į protesto akcijas ir mitingus susirinkusių dešimt ar dvidešimt žmonių. Labai gaila, kad lietuviai nepalaiko savo draugų, kaimynų ir nereiškia pilietinės nuomonės. Individualizmas Lietuvoje labai stiprus, trūksta vienybės. Jei kažkas nepatinka – važiuok į Angliją ar Ispaniją, tačiau nebandyk nieko keisti. Šiuo klausimu galbūt dažniausiai jaučiuosi nesuprastas ir nesuprantantis.“
Lapkritį įkaitina festivalis
Penktus metus iš eilės Eduardas organizuoja Baltijos šalių tango festivalį. Pastarąjį kartą jis vyko ne saulėtą birželį, o žvarbų lapkritį.
„Tango reikia karščio, – dėl renginio laiko pritaria organizatorius, – tačiau šis šokis pats suteikia pasitikėjimo ir aistros.“
Kad lapkritis – teisingai pasirinktas laikas, parodė festivalyje šokę profesionalai iš Madrido, Paryžiaus ir Berlyno, svečiavęsi muzikantai iš Italijos ir Argentinos.
Eduardas žada, kad tango festivalyje skambės ne akordeonas, o bandonija.
„Lietuvoje nėra nė vieno žmogaus, kuris ja grotų. Čia tango muzika grojama akordeonu, bet bandonijų skambesys rafi nuotesnis“, – subtiliai paaiškina tango ne tik šokantis, bet ir dainuojantis Eduardas.
E.Gimenezo spėjimu, Lietuvoje gyvena keturi ar penki argentiniečiai. Jie bando išreikšti save per muziką, meną, futbolą, kulinariją. Gal dėl kitokio, „garsesnio“ požiūrio į gyvenimą, vyrai jaučiasi reikalingi.
Eduardas Lietuvoje jaučiasi puikiai, turi šeimą, draugų. Lietuviškojo tango tėvas – mylimas ir reikalingas, tad geresnio gyvenimo svetur ieškoti nežada: „Ko man važiuoti? Jei ateis diena, kai pasijusiu nebereikalingas, galbūt ir išvažiuosiu.“
Straipsnio autorė Lota Balsytė
