Dažnai tėvai, rinkdami kūdikiui vardą, net tik puola vartyti įvairius vardynus ar konsultuotis su giminaičiais, bet atsiranda ir tokių, kurie savo vaikams nori duoti itin retus senovinius vardus ar vardą sugalvoja patys. Į klausimus apie senuosius lietuviškus vardus ir šių dienų vardų madas sutiko atsakyti Vilniaus universiteto Baltistikos katedros docentė dr. Daiva Sinkevičiūtė.
Kokie senieji lietuviški vardai šiuo metu jau nevartojami, o kurie išliko iki mūsų dienų ?
Daugelis mūsų senųjų lietuvių vardų – dvikamienių asmenvardžių (pvz., Vytautas, Rimantas), jų trumpinių (pvz., Vytas, Rimas), priesagų vedinių (pvz., Vytenis, Kęstutis) ir pravardinės kilmės asmenvardžių (pvz., Jaunutis, Kernius) – yra vartojami iki šių dienų.
Šiais vardais vaikai buvo nustoti vadinti, kai Lietuvoje buvo įsigalėję krikščioniškos kilmės vardai, tačiau nuo XX a. jais vėl pradėti vadinti. Vis dėlto, dalis lietuvių asmenvardžių, kurie kaip asmenų vardai yra paliudyti XV, XVI a. ar kitų amžių dokumentuose, šiandien jau yra nevartojami.
Pirmiausia, lietuviai neduoda savo vaikams vardų, kurių kamienai turi neigiamą reikšmės atspalvį, pvz., vaikai nepavadinami asmenvardžiais Myžtautas, Šudeikis, Piktužis, Kušlis, Pikturna ir kt. Kita vertus, vengiama ir tokių senųjų lietuvių vardų, kurie yra išlikę mūsų pavardėse: mažai tikėtina, kad lietuviai vaikus pavadins su pavarde, pvz., Saudargas, Kirkantas, sutampančiu asmenvardžiu. Tačiau tokių siūlymų mūsų kultūros istorijoje būta, pvz., kalbininkas Antanas Salys 1933 m. rekomendavo vaikus vadinti vardais, kurie yra išlikę retesnėse mūsų pavardėse. Dalis jo siūlymų prigijo ir vardai, sutampantys su pavardėmis, yra vartojami.
Kodėl vieni vardai išnyksta, o kiti išlieka ne vieną šimtmetį?
Priežastis, kodėl laikui bėgant dalis vardų išlieka, o kiti – pamirštami, nusakyti sunku. Atrodo, kad tam tikri vardai yra populiarūs dėl jų turėtojų. Iš senųjų lietuviškų asmenvardžių čia pirmiausia minėtini mūsų kunigaikščių vardai, kuriais labai mėgstama vadinti vaikus. Žmonės net nekreipia dėmesio į vardo kamieno reikšmę, o žiūri į garsią didingos Lietuvos asmenybę ir jo nuopelnus. Jeigu nebūtų buvę kunigaikščio Kęstučio, vargu ar šiandien vardas Kęstutis būtų toks populiarus, nes jis siejamas su neigiamos konotacijos veiksmažodžiu lie. kęsti. Antra vertus, vardų mados dažnai priklauso ir nuo religijos bei aplinkos, kur tie vardai vartojami; pvz., XVIII a. Lietuvoje negalime net įsivaizduoti, kad vaikas būtų pavadintas senuoju lietuvišku vardu, nes tuo metu visa vardų registracija buvo susijusi su bažnyčia ir vaiko krikštu. Tuo metu vaikai galėjo būti užrašomi ir vadinami tik krikščioniškos kilmės vardais.
Koks yra vardo ir jo reikšmės ryšys?
Kai mąstoma apie vardo ir jo reikšmės ryšį, atrodo, kad šis klausimas yra daug įdomesnis tėveliams ar patiems vardų turėtojams. Kalbininkams vardo ir jo reikšmės ryšys tampa svarbus, kai svarstomi klausimai, ar dera vaikui vadintis keistoką reikšmę turinčiu vardu, pvz., Aureolė, Etmonas, Kometa, Novelė, Šiaurė, Vikingas ar pan. Tokiais atvejais mes mąstome apie tradicijų, vardų davimo tendencijas Lietuvoje ir radikalių užsienio vardų madų, nebūtinai susijusių su išsilavinusių užsienio žmonių kultūra, suderinamumą.
Gal esama itin keistų vardų?
Kuris vardas keistas, paprastai priklauso nuo požiūrio. Man keistesni vardai mūsų vardyne atrodo „pusiau skusti, pusiau lupti“ asmenvardžiai: tai vardai be lietuviškų galūnių, pvz., Egle, Saule. Keistokai atrodo. Keistoki atrodo ir atvejai, kai vaikui duodami du senieji lietuviškos kilmės vardai, pvz., Aistė Smiltė, Džiugas Ąžuolas, Ugnė Laima ir kt., nes yra įprasčiau, kai renkant vaikui du vardus, vienas duodamas lietuviškas, o kitas – krikščioniškos kilmės vardas. Dar kitas naujas lietuvių vardyno reiškinys: atvejai, kai vardais tampa pavardės; tai būdinga į užsienį emigravusių lietuvių vardynui.
Kuo unikalūs lietuviški senieji vardai, lyginant su kaimyninių šalių?
Lietuviai yra unikalūs senųjų vardų gausa; pvz., palyginus su kaimynais latviais, lietuviai turi labai gerai išsaugotą senąjį baltišką vardyną, kuo negali pasigirti latviai. Kita vertus, nemažai lietuvių asmenvardžių yra krikščioniškos kilmės vardai, kurie yra bendri visam krikščioniškam pasauliui. Tuo Lietuva nėra unikali, nes šie vardai, kaip ir kitose krikščioniškose valstybėse, yra prigiję ir plačiai vartojami. Vis dėlto, nuo kitų šalių vardų jie skiriasi tuo, kad yra pritaikyti, adaptuoti prie lietuvių kalbos sistemos: visi įprasti ir kelis šimtmečius vartojami krikščioniškos kilmės mūsų vardai, kaip ir mūsų žodžiai, turi galūnes.
Ką reiškia vienas ar kitas vardas, paprastai domisi jų savininkai ar tėveliai, kai nori savo vaikui duoti vardą. Čia didelė problema, atrodo, mėgėjiški, labai supaprastinti vardų kilmės aiškinimai, iš kurių išsilavinimo neturintys žmonės siekia uždirbti pinigų. Verslu tampa ir bandymai sieti vardą bei tam tikras žmogaus charakterio savybes - to kalbininkų darbuose tikrai nerasime.
Ar tiesa, kad lietuviškuose varduose atsispindi baltiškoji kultūra plačiąja prasme ir kartais tikrąją vardo kilmę sunku atsekti?
Norint nusakyti vardo kilmę, išmanyti vien tik savos leksikos sistemą nepakanka. Čia svarbu matyti plačiau – suvokti vardus kaip tam tikros kultūros ženklus, kurie yra glaudžiai susiję su kitais ženklais, yra veikiami įvairių lingvistinių ir ekstralingvistinių aplinkybių. Mūsų vardai yra susiję ir su kitų kalbų vardais, yra bendros pasaulio kultūros dalis.
Daugeliu atveju savų vardų kilmė nėra problemiška, bet paprastai kyla klausimas, ar tie bendriniai žodžiai, su kuriais siejame asmenvardžių šaknis, tikrai reiškė tą patį, ką įsivaizduojame mes dabar; pvz., vardas Gintautas tauriai siejamas su lie. ginti ir tauta, tačiau ar tikrai taip buvo? Ar toks reikšmės sutapimas nėra atsitiktinis, nes daugelio mūsų dvikamienių vardų kamienai vienas su kitu nėra susiję.
Mano supratimu, mūsų vardai rodo senąją baltišką kultūrą, kuri daug kuo panaši į kitų indoeuropiečių (ide) tautų kultūras. Apskritai iš visų baltų kalbų senasis lietuvių vardynas yra paliudytas patikimiausiai ir gausiausiai fiksuotas rašytiniuose šaltiniuose.
Vis dėlto, lyginant su kitų ide. tautų vardynu, mūsų, baltų, vardų užrašymai yra gan vėlyvi. Iš mūsų istorijos dokumentų yra aiškiai matyti, kaip pagoniškosios Lietuvos vardynas užleidžia vietą krikščioniškajam, kaip baltiškoji leksika įsitvirtina paveldimuose asmenvardžiuose.
Kalbant apie senuosius lietuviškus vardus, ar egzistavo jų mados?
Apie senųjų lietuvių vardų madas kalbėti yra beveik neįmanoma, nes nėra tiesioginių ir raštu pagrįstų įrodymų, kodėl vaikams pagoniškoje Lietuvoje parinkdavo vienus ar kitus vardus. Vis dėlto, žiūrint į kaimynines tautas – slavus, germanus, į kurių senąsias vardų sistemas yra panašūs ir mūsų vardai, galime tik spėti, kad panašių tradicijų galėjo laikytis ir baltai.
Yra žinoma, kad pvz., germanų kalbose, yra atvejų, kai tas pats dvikamienio vardo kamienas yra ir tėvo, ir sūnaus asmenvardyje arba vienas tėvo sūnus turi dvikamienį asmenvardį, o kitas – vadinamas to asmenvardžio trumpiniu. Nustatyti, ar tokių tendencijų būta Lietuvoje, labai sunku, nes tam pastebėti reikia aiškiai datuotų šeimos istorijų, kurių iš pagoniškosios Lietuvos, galima sakyti, nėra.
Vis dėlto tik pažiūrėjus į XX a. duotus lietuvių vardus, šeimų istorijas, galima panašių tendencijų įžvelgti, pvz., Rytų Aukštaitijoje gyvena tėvas Tautvydas, o jo sūnūs turi vardus Arvydas ir Vidmantas; taigi plačiąja prasme galime įžvelgti varduose tą patį kamieną. Ar tai atsitiktinumas ar nesąmoningai perduotas paveldas – sunku pasakyti. Senovėje rusai, norėdami apsaugoti gimusius vaikus nuo piktųjų dvasių ir mirties, vaikams duodavo labai neigiamos konotacijos vardus. Gal kai kurie senieji mūsų, lietuvių, pejoratyvinės kilmės vardai yra tos tradicijos atspindys?
Kokie lietuviški vardai populiarūs šiandien? Ar atsiranda tėvų, kurie nori vaikams duoti itin retus lietuviškus vardus?
Dažniausių vardų dešimtukuose galima rasti vieną kitą lietuviškos kilmės vardą. Atrodo, kad berniukų vardyne jie yra retesni (pvz., Mantas), mergaičių – dažnesni (pvz., Goda, Gabija, Ugnė, Austėja). Retų vardų pasitaiko, tėveliai nori, kad vaikas turėtų išskirtinį vardą, kartais jie išskirtinių vardų ieško senuose kalendoriuose, kitų kalbų vardų žodynuose (nebūtinai patikimų) ar internete. Kokios kilmės įmantrų vardą rinktis – savą ar užsieninį – paprastai priklauso nuo šeimos, jos vertybių, išsimokslinimo.
Ar pasitaiko atvejų, kai tėvai nori sukurti vaikui vardą, siekdami, kad toks būtų vienintelis?
Tokių atvejų pasitaiko labai dažnai, štai keli unikalūs vardai, prasidedantys l raide, pvz., Lietautė, Lokimantas, Leotaras, Lauksvydas, Laisvintas ir kt. Lietuviai naujus vardus kuria pagal jau esančius vardus: „suduria“ du dar niekieno nesujungtus kamienus, iš kurių vienas gali būti kilęs iš bendrinio žodžio, krikščioniškos kilmės vardo. Kartais perdirbami jau funkcionuojantys savos ir svetimos kilmės vardai pagal skambumą. Kai kurie tėvai labai nori, kad jų vaikai turėtų vienintelius, unikalius ir išskirtinius vardus, todėl kurdami labai stengiasi; kartais – ir persistengia.
Kalbant apie šių dienų vardus, Lietuvoje madingesni lietuviški, ar kitų kalbų vardai?
Atrodo, kad paskutiniais metais populiariausi vardai dažnai yra tie patys. Mergaitės mėgstamos vadinti Emilijomis, Gabijomis, Ugnėmis, Austėjomis, Urtėmis, Kamilėmis, Gabrielėmis, Godomis, o berniukai yra Matai, Lukai, Dovydai, Nojai, Kajai, Jokūbai, Dominykai, Augustai.
Šiandien Lietuvoje populiaresni krikščioniškos kilmės vardai, jais kiek dažniau linkstama vadinti berniukus nei mergaites. Matant bendras lietuvių vardų davimo tendencijas, galima teigti, kad mergaitėms kiek dažniau duodami ilgesni vardai nei berniukams. Ypač tai gerai matyti iš kiek ankstesnių metų statistikos.
Esama nuomonės (tai siejama su emigracija ir kultūrinės tapatybės praradimu), kad lietuviški vardai laikui bėgant bus asimiliuoti, ar taip galėtų nutikti?
Prognozuoti ar spėti, kokie vardai bus kažkada vėliau, sunku. Atrodo, kad Lietuvoje turės daugėti svetimos kilmės vardų, žmonės vaikams norės duoti vis įmantresnių, keistesnių vardų. Tai bus susiję ir su imigracija, ir emigracija, ir su kitų šalių, ypač anglakalbių valstybių, vardyno, mėgdžiojimu.
Vis dėlto lietuviški asmenvardžiai – dvikamieniai, jų trumpiniai, priesagų vediniai, iš bendrinių žodžių atsiradę vardai – ypač turintys teigiamą reikšmę, turėtų išlikti. Manau, kad jų išlikimą turėtų palaikyti aiški, iš karto kalbėtojui suvokiama vardo reikšmė ir asmenybės kultas: turėtume išsaugoti kunigaikščių, kitų garsių lietuvių vardus. Lietuvių vardai turėtų išlikti iki tada, iki kada išliks ir pati lietuvių kalba. Bet tai tik prognozės, viską parodys laikas.
