Tomas Vaitkus, š. m. kovo 6-13 d. su komanda „Astana“ dalyvavęs vienose prestižiškiausių sezono pradžios etapinių lenktynių – „Paris-Nice“ (Prancūzija), po pirmųjų etapų portalui „Balsas“ teigė, kad „nuotaikos geros ir komanda nusiteikusi pergalei viename iš kalnų etapų, nes tam turim tikrai stiprią komandą“.
Prognozės ne visada pasitvirtina, tačiau užmojai ir jų siekis sustiprina komandą, o kai kada net pranoksta lūkesčius.
Astana“ komandos naujokas Rémy di Grégorio (buv. „Française des Jeux“), pastarąją eilę metų bergždžiai medžiojęs pergalę, iškovojo ją atėjęs į „Astana“ komandą – ir dar pačiame sunkiausiame „Paris-Nice“ etape (7 iš 8).
Vingiuota ir slidi 215 kilometrų trasa „Brignoles – Biot-Sophia Antipolis“ 26 metų prancūzui tapo iššūkiu, kurio sėkme mažai tikėjo net jis pats.
Pasak „Astana“ komandos lyderio Aleksandro Vinokurovo, „ir gerai padarėm, kad juo pasitikėjom. Rémy labai trūksta pasitikėjimo. Jo karjera vėl atgyja jam atėjus į mūsų komandą ir mes juo labai didžiuojamės“.
Kaip bebūtų apmaudu, triumfo sąskaita neretai pareikalauja aukų. Taip pat naujokas, kroatas Robert Kiserlovski (buv. „Liquigas“), po 5 etapo (7 kalnai, 1 kat.) bendroje įskaitoje užėmęs 5 vietą (+10 sek.), o 7 etape su Romanu Kreuzigeriu lydėjęs R. Di Grégorio į pergalę, viename iš posūkių paslydo ir palindo po sunkvežimio ratais (laimei, ne važiuojančio, o stovėjusio kelkraštyje).
Iš pradžių įtarus kaulų lūžius ir veido sužalojimus, vėliau „Astana“ komandos atstovai pranešė, kad, be žaizdų ir nubrozdinimų siūlių, nukentėjusysis rimtesnių traumų išvengė.
Kaip ten bebūtų, „Astana“ komandos senbuvis Tomas Vaitkus, šiose lenktynėse turėjęs „darbelio iki finišo kabarotis per kalnus“, kalbėdamas su portalu „Balsas“ susirūpinęs kėlė klausimą: „Kodėl lenktynių organizatoriai nori matyti virtimus, kraują ir save žalojančius dviratininkus?“.
Pats per plauką išvengęs griūties 3 etapo finiše, dviratininkas piktinosi, kad „per paskutinį km buvo 3 posūkiai, tai buvo aišku, kad bus virtimas. Mano nuomone, jiems reikia kraujo, virtimų ir t. t.“.
T. Vaitkus - centre, melsva apranga (Reuters nuotr.)
69-ąjį puslapį atvertusi „Paris-Nice“ lenktynių istorija ir kasmet vis didesnį nukentėjusiųjų skaičių pateikianti statistika išties leidžia manyti, kad ASO grupė, organizuojanti „Paris-Nice“, „Tour de France“ ir kitas lenktynes, maršruto trasas sunkina dirbtinai.
Vino nesigraužia
Aleksandras Vinokurovas, 2002 ir 2003 metais tapęs „Paris-Nice“ nugalėtoju, nejaučia nostalgijos nei apmaudo, kad dalyvaudamas šiose lenktynėse jau paskutinį kartą savo karjeroje jis pasitraukė paskutiniame etape (DNF).
„Bandžiau kažką nuveikti, kaip ir planavau, bet šaltis ir lietus mane paralyžiavo. Nusprendžiau sustoti, (...), tai buvo protingiausias sprendimas“.– sakė A. Vinokurovas astanafans.com, pripažinęs dar nesantis geriausios formos ir nusprendęs nerizikuoti.
„Jos buvo labai reikšmingos mano karjerai. Aš jas laimėjau du kartus, bet ir patyriau labai didelį sukrėtimą, kai 2003 m. trasoje žuvo mano bičiulis Andrei Kivilev“.– prisimena Vino, nesusilaikęs pridurti, kad „tai nuostabios lenktynės, kurių trofėjų privalo turėti kiekvienas čempionas“.
Laimėjo T. Martin
Šiemet juo tapo vokietis Tony Martin („HTC-HighRoad“), nugalėtojo marškinėlius apsivilkęs po asmeninių lenktynių laikui (ALL, 6 etapas iš 8) ir išsaugojęs juos iki finalo.
Galutinė įskaita:
1. Tony Martin (VOK) „HTC-HighRoad“ 34 val. 03 min. 37 sek.
2. Andreas Klöden (VOK) „Team RadioShack“ +36 sek.
3. Bradley Wiggins (D.BRIT) „Sky Pro Cycling“ +41 sek.
Tai jau antrosios T. Martino laimėtos lenktynės šiais metais, po pergalės „Tour d'Algarve“.
T. Martin - geltoni marškinėliai (AFP nuotr.)
