Arabų pasaulyje siaučiant demokratiniams protestams, Baltarusijoje reikalai pakrypo į dar blogesnę pusę. Ypač po to, kai šalies prezidentas Aleksandras Lukašenka numalšino porinkimines demonstracijas ir įkalino septynis iš devynių buvusių kandidatų į prezidento postą.
Į tokius įvykius reaguodami Vakarai, konkrečiai Europos Sąjunga (ES), turėtų vertinti šiuos A. Lukašenkos veiksmus kaip lūžio momentą, kuomet režimas nesulaukia piliečių palaikymo ir yra priverstas susidurti su pasenusio socioekonominio modelio žlugimu.
A. Lukašenkos režimas rėmėsi į tris ramsčius: socialinio susitarimo, kuris žada nacionalinę nepriklausomybę ir garantuoja minimalias pajamas mainais už nebylų pritarimą diktatoriškai valdžiai; propagandos mašinos, kuri sustiprina šio susitarimo vertę ir būtinybę; ir didžiulio saugumo aparato.
Daugelį metų nuo pirmojo A. Lukašenkos išrinkimo šalies prezidentu 1994 metais, dauguma Baltarusijos gyventojų toleravo jo režimą, nes tikėjo, kad tai juos apsaugojo nuo kaimynės Rusijos „Laukinių Rytų“ kapitalizmo – korumpuotos privatizacijos, darbo vietų praradimo ir mafijos valdymo. Tačiau laikui bėgant ir vis daugiau baltarusių išvykstant į Vakarus, tikėjimas A. Lukašenkos lyderyste sumenko.
Atlyginimai Baltarusijoje yra kur kas mažesni nei byloja oficialūs duomenys – greičiausiai apie 200–300 JAV dolerių (520–780 litų) per mėnesį. Nedarbo lygis – 0,7 proc., tačiau labiausia dėl to, kad užsiregistravusieji į bedarbių gretas yra siunčiami dirbti viešųjų darbų, o ten gauna po 10–15 JAV dolerių (25–40 litus) per mėnesį. Kainos yra didelės dėl prekybos draudimų ir vyriausybės paramos neproduktyvioms šalies kompanijoms. Ekonomikos augimas artėjant prezidento rinkimams dėl milžiniškų valstybės išlaidų smarkiai šoktelėjo. 2010 metais jis oficialiai siekė 7,6 proc., tačiau nuo tada, teigiama, staigiai krito žemyn.
Kad ir kaip sėkmingai Baltarusijai pavykdavo išlaikyti gerą gyvenimo lygį, šiandien akivaizdu, kad šalis nesugeba išlaikyti valstybėms kaimynėms būdingo dinamiškumo. Nors dauguma pensininkų ir darbuotojų vis dar patenkinti A. Lukašenkos režimu, jaunimas ir išsilavinę, talentingi žmonės rinkimuose balsavo prieš jį.
Trapiam prezidento ego to buvo per daug. Didėjant represijoms ir protestams iš Vakarų, A. Lukašenka inauguracinėje kalboje pareiškė, kad netoleruos jokių grasinimų „stabilumui“.
A. Lukašenka nėra kvailas. Jis gali negerbti rinkimų rezultatų, tačiau taip pat negali ignoruoti paskutinių rinkimų metu išryškėjusio fakto dėl jo režimo nepopuliarumo. Jo problema – visiškas režimo legitimumo praradimas. Tai reiškia, kad represijų gali nepakakti. Šalies gyventojams jis turi pasiūlyti naują sandorį – ekonomikos modernizaciją kartu su politiniu „stabilumu“.
Pirmasis žingsnis bus žengtas šiais metais. Šiuo metu režimas, kad palaikytų užimtumo lygį, veikia išpūstame, neveiksmingame pramonės sektoriuje. Tai įmanoma, nes vyriausybė didžiąją pajamų dalį gauna iš prekybos gamtiniais ištekliais (daugiausia iš perdirbtos Rusijos naftos ir kalio karbonato) bei tranzito mokesčių už Rusijos naftos ir dujų tiekimą į Europą. Dabar A. Lukašenka siekia pajungti verslumą ir tiesiogines užsienio investicijas šalies ekonomikai modernizuoti.
Baltarusijoje jau kuriasi programinės įrangos pramonė, kurios metinės pajamos siekia 300 mln. JAV dolerių (780 mln. litų). Turėdami iš Austrijos gautas lėšas ir Pasaulio banko paramą šalies pareigūnai jai kuria privatizacijos programą, kuri apimtų nemažą dalį daugiausiai valstybei priklausančios pramonės. Konkrečios parduoti teikiamos kompanijos dar nėra paskelbtos, tačiau Vyriausybė teigė parduosianti 25 proc. kalio karbonato gamintojos „Belaruskali“ akcijų.
A. Lukašenka tikisi, kad dramatiškos ekonomikos reformos sulauks Vakarų pritarimo, nutildys užsienio ir vietos kritikus ir bus pasiekta ekonomikos modernizacija autoritariniame režime. Tačiau jis rizikuoja supykdyti iš darbo atleistus darbuotojus ir suteikti galios neefektyviems kapitalistams. Tuo pat metu jis per lėtai tenkins prieš jį balsavusių ir į gatves išėjusių asmenų norus. Baltarusija nėra Kinija – ji nėra per didelė, kad būtų nubausta už Vyriausybės veiksmus.
Vakarų politika Baltarusijos atžvilgiu turi būti atidžiai modeliuojama ir pabrėžti Europos „minkštąją“ galią – jos socialinio modelio patrauklumą vis didėjančiam Baltarusijos gyventojų skaičiui. Vakarai turi plėtoti santykius su šiais žmonėmis ir investuoti į šalies ekonomiką, tačiau tuo pat metu nepripažinti režimo brutalumo. Pajudėjus privatizacijai tai padaryti bus lengviau.
Labai svarbi vizų režimo politika. Šiuo metu baltarusiai moka po 60 eurų (210 litų) už turistinę ES vizą. Turint omenyje žemus atlyginimus šalyje, tai – viena didžiausių kliūčių. Lenkija paskelbė Baltarusijos gyventojams vizas teiksianti nemokamai. Vis dėlto, tai nebus taikoma daugybei Baltarusijos pareigūnų, kurie, pasak Lenkijos, dalyvavo klastojant paskutinius rinkimus. Kitos ES valstybės šiems asmenims taip pat taiko vizų išdavimo sankcijas, tačiau yra pasiruošusios Baltarusijos piliečiams judėjimą liberalizuoti.
Susitarimai dėl ekonomikos – dar labiau ginčytini. Investicijos į Baltarusiją, be abejo, stiprina režimą, tačiau jų taip pat gali prireikti demokratinei Baltarusijai iškilti. Turėtų būti skatinami žmonių tarpusavio mainai, o tokių šalių kaip Lenkija parama Baltarusijai turėtų būti pagreitinta.
Problemos esmė: eiliniams Baltarusijos gyventojams ir represijų aukoms pagalbos reikia šiandien. Tačiau jos reikia ir atgyvenusiam režimui. Vakarai, siekdami naudos, turėtų pasinaudoti šiuo faktu.
Mitchellas A. Orensteinas yra Johno Hopkinso universiteto Pažangiųjų tarptautinių studijų mokyklos profesorius. Jis neseniai grįžo iš porinkiminio tyrimo kelionės į Baltarusiją.
Project-syndicate.org
