REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Penktadienis buvo nekasdieniškai karštas. Man tokie sekinantys vidurdieniai niekada nepatiko. Ypač mieste nežavi karštis ir ypač tada, kai savaitgalis ant nosies. Aplinkui tik ir cypsi telefonai – vyksta pasitarimai, ką kas veiks.

REKLAMA
REKLAMA

Man su niekuo tartis nereikėjo jau mėnuo. Darbo praradimas uždarė vienas duris, bet netrukus atsivėrė kitos. Apie raktą nuo jų buvusi bendraklasė vertėja Rika pranešė naktį – leidykla jai pasiūlė išversti kažkokią knygą, tačiau ji nespėjanti, mat darbų turi „iki dangaus“. Ji pribloškė ne tik pasiūlytu nemažu uždarbiu, kurio pati atsisakė, bet ir prasitarė, kad jeigu noriu, galiu visai vasarai įsikurti Nidoje, jos nedideliame butuke.

REKLAMA

....Nida pasitiko purškiančiu lietumi, bet vos iškrausčiusi bagažinę, skubėjau pasisveikinti su jūra. Gali tekti su ja draugauti iki rudens.

Per porą lietingų dienų perskaičiau dvi knygas iš nedidelės draugės bibliotekos. Tačiau tos, kurią turėjau išversti, dar nebuvau net į rankas paėmusi.

Vos tik po niūrių dienų išsigiedrijus ir išlindus saulei, iš Rikos spintos pasiėmiau baltą drobulę – greičiau paklodę – kai bus per karšta, paplūdimy apsigobsiu.

REKLAMA
REKLAMA

...Smėlis nuo saulės atrodė it įraudęs. Bet nebuvo karštas. Po savaitę trukusio lietaus, maniau, nebus lengvas ir purus, bet apsirikau, nors su kiekvienu žingsniu pėdos, atrodo, grimzdo vis giliau ir giliau.

Paplūdimyje būtų skanus miegas. Tik reikia sargo. Kad koks ilgapirštis daiktų nenugvelbtų ir neleistų per ilgai mėgautis saulės glamonėmis.

Pamėginau susivynioti į Rikos antklodę. Vos ne kaip mumija. Dabar tikrai nenusvilsiu. Pusvalandukui gal ir prisnūsiu.  Pažadins laikrodis telefone. Daiktų niekas iš po galvos neišplėš – rankinės rankeną ant rankos užsivyniosiu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Negalėjau atsipalaiduoti – kirbėjo mintis, kaip atrodau ir ar dera paplūdimyje susivynioti į paklodę. Bandžiau įsivaizduoti, kaip žmonės pliažuose atrodė prieš n metų, kai nebuvo vos kūną dengiančių maudymosi kostiumėlių...

Kažin, kokios mintys dabar sukasi ano vyriškio, su ant peties pakabintais marškiniais... Atsiraitojęs kostiumines kelnes, švytuodamas baltomis pėdomis, it veikiamas stiprios erotinės energijos, braidė pirmyn atgal, tarsi neatidžiai tyrinėdamas plika akimi matomą dugną. Arba ieškodamas neaplūžusios kriauklelės. Kam ji jam?  –– Labas... – išgirdau virš savęs. Balsas šiek tiek cyptelėjo. Net sudrebėjau.

REKLAMA

– Pramogaujate?

Vos prieš akimirką pastebėtas po vandenį braidžiojantis ir mintyse apkalbėtas vyriškis atsirado šalia. Vieną po kitos bandžiau iš paklodės išlaisvinti rankas. Atsisėsti... Tik negalėjau apsispręsti, ar paklodę nusimesti visai, ar likti apsigobus.

–Keistai atrodanti moteris...

–Labas. Gal šiek tiek.

–Komplimentai moterims padeda nugalėti drovumą... Galiu prisėst šalia?

–Žinoma. Juk niekur neparašyta, kad čia privati valda.

–Tai tada aš arčiau. Kad nereiktų šaukti ant viso pliažo. Stebėjau ir negalėjau atsistebėti, ką galima su paklode išdarinėti.

REKLAMA

–Nenoriu nusvilti. Saugausi, – šiek tiek tiesos pasakiau.

–Keista apsauga, – atvirai šyptelėjo ir ėmė sagstytis kelnes. Pastebėjau, kad kišenėje sužvangėjo raktai, o jos pačios pūpsojo, nes ten gulėjo, įtariu, kojinės. – Kelioms minutėms palaikysiu kompanija. Dviese bus smagiau.

–Kitą kartą pasiimsiu skėtį, – pažadėjau ir iš karto sumojau, kad meluoju – tokiam reikalui paprastas skėtis netiks, o didesnio nei ieškosiu, nei pinigus jam leisiu.

–Įtariu pačios vardas irgi koks nors įdomus, – vyriškis pabandė susipažinti.

–Daug tokių yra, – šaltai, it apgailestaujančiai tarstelėjau ir ėmiau svarstyti, ar sakyti tikrą, ar tikrojo trumpinį, ar pameluoti.

–Na ir koks?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

–Sonia, – sugalvojau. Nebuvo toli nuo tikrojo, nebuvo ir melas.

–Gražus. Užtat mano keistas.

–Na na, – atsigręžiau. Jis nusišypsojo.

–Petras, – ištiesė ranka. Tokiu staigiu judesiu, jog mano akys negalėjo nestabtelti ties jo delnu – jokio žiedo ženklo. Gal jis medikas?

–Ar tik ne greitai Petrinės? Pavyzdžiu žmonėms, kurie padoriai gali švęsti vardadienius, – nutariau būti atvira, bet širdyje nusivyliau. Petras... Šiais laikais retas vardas. Bet tikrai ne keistas.

–Tai, kad man nelabai išeina pašvęsti.

REKLAMA

–Kas trukdo? – pasidarė įdomu. – Per Petrines, Jonines, Juozines, Povilines, Onines net nereikia kitiems apie save priminti, kad su vardadieniu pasveikintų.

–Pase mano vardas kitoks.

–Tiesiog kaip žvaigždės. Vienoks vardas tikras, o kitu vadinas ir yra žinomas. Kaip Stingas.

–Panašiai... – numykė.

–Tada koks tas tikrasis? – paklausiau ir pasigailėjau – gal tėvai sugalvojo tikrai bjaurų vardą ir suaugusiam žmogui jis nemalonus, o oficialiai keistis nenori – įžeistų tėvus.

–Poetas.

– Aha... – vos ne prunkštelėjau. Visokių vardų teko girdėti, bet tokio...

–Stebina? –

–Pirmą kartą pasitaikė, – kaip buvo, taip ir pasakiau.

–Ilga istorija su tuo mano vardu... – pasakė tokiu tonu, lyg norėtų dar kažką pasakyti, bet nutilo.

–Bet Petras – geras variantas.

REKLAMA

–Aš irgi taip manau. Užtat dabar žinok: poetai nebūtinai turi rašyti eilėraščius... – jau nebe pirmą kartą jis man sakė „tu“, it mes būtume seni pažįstami.

–O jie plaukt bent moka? – pabandžiau nusukti kalbą malonesne tema.

–Ne visi.

–O tu? – jeigu jis mane tuina, tad ir aš galiu.

–Man nepatinka, kai bangos tik ir siekia išvolioti po smėlį.

–Daug prarandi.

–Kaip ir tu.

–Kodėl? – nustebau.

–Jeigu mokėtum, čia negulėtum, plūduriuotum ant vandens.

–Aha, nemoku, – prisipažinau.

–Nėr laiko mokytis ar niekas nemoko? Galim pabandyti. Turiu šiek tiek laiko...

–Gal ne šiandien...

–Tai kada?

–Gal kitą kartą...

–Jeigu vėl į paklodę būsi susisupusi, kaip kokonas, greit rasiu, bet jeigu ne – galiu ir nepamatyti minioje.

–Ne kaip kokonas, o kaip mumija, – šyptelėjusi patikslinau. Jis irgi šyptelėjo. Paskui atsistojo ir nužingsniavo link vandens. Stebėjau jį tolstantį nuo kranto, o paskui ir visai dingstantį vandenyje... Kaip tik tuo metu jo drabužiuose tyliai ėmė zyzti...  Patapšnojau per kišenę. Kieta. Čia ir yra telefonas. Įkišau ranka. Ekrane mirksėjo švieselė ir užrašas rodė, kas skambina. „Žmona“. Kaip banalu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Įkišau telefoną į kišenę, iš kurios ir ištraukiau. Iššokau iš paklodės. Viską susimečiau į krepšį. Petro–Poeto dar nesimatė. Šlepetes – į rankas. Pasileidau plaukus. „Greičiau... Greičiau...“, – raginau save klampodama per smėlį. Tikėjaus, jis iš vandens neišvys. Ir nesivys.

Norėjau iš paplūdimio pabėgti kuo greičiau. Tai daryti mane it kažkas tempė už rankos. Negalėjau sau nei paaiškinti, nei pateisinti tokio poelgio. Net ne vieno, o dviejų. Kaip galėjau įlįsti į visai nepažįstamo vyriškio kišenę, išgirdusi joje skambantį telefoną? Nesvarbu, kad jis tuo metu nematė. O gal matė?! Kaip galėjau palikti ant smėlio jo daiktus? Likimo valiai.

REKLAMA

Gal ten buvo jo piniginė, dokumentai... Jis manimi pasitikėjo, jeigu, viską palikęs, nuėjo į vandenį, tikriausiai atsigaivinti, pagalvoti, kokiais žodžiais atsisveikinti su moterimi paklodėje, ir... vėliau traukti savais keliais.

Pagaliau nutariau, kad pabėgau, nes nenorėjau sugadinti gražios istorijos. Te ji turi tik pradžią. Pabaigos visai nereikia, nes neaišku, kokia ji gali būti. Tegu ta diena išliks atminty, it nufotografuotas pumpuras – ta akimirka sustabdyta ir daugiau niekada jo nebematysi. Nei prasikalančio pro savo šarvelius, nei išsikapsčiusio į dienos šviesą, virtusio lapeliu ar žiedeliu...

REKLAMA

...Grįžusi išsitepsiu kokosų sviestu, išsivirsiu tirpios kavos su pienu. Gal kokio saldumyno nusipirkus? Ne, parduotuviniuose daug visokios chemijos, jau geriau išsikepsiu. Kol su pirkiniais peržengiau laikinų namų slenkstį, jau buvo gerokai po aštuntos vakaro. Kojos it švininės. Numetusi krepšį, atsiguliau ant lovos. Nuo sms net sudrebėjau. Rika: „Kaip sekas? Nenuobodziauji? Gal ka pakabinai?

„La. Kam senmerges idomios?“ – atšoviau.

Šįvakar man laimės suteiks naktinis pyragas. Reikia dar į kompaniją ramios naktinės muzikos. „Baugina spengianti nakties tyla? Įsijunkite... Nebūkite naktimis vieni“. Gerai, nebūsiu. Aš, pyragas ir radijas.

...Pro virtuvės durų plyšius į kambarį ėmė bristi blyškus pyrago aromatas. „Gera ten, kur esam mes“, – aiškino radijas. Nesiginčiju. Blausi žvakės švieselė kambario kampe suteikia paslaptingumo, ramumo. „Gera būti mums kartu“, – vėl pasakoja radijas.

REKLAMA
REKLAMA

Nesuprantu ir negirdžiu jo sakomo teksto. Mieliau žiūrėti į jau ant stalo pūpsantį kvepiantį pyragą ir į peilį, tuoj jį pradėsiantį gabaliukais skrosti. Pilkas dūmelis iš jo kilo, it bėgtų kraujas. Šilto, minkšto kepinio syvai... Pyragas per saldus. Prie jo  reikėtų šilto pieno. Kavos, nors ir tirpios, prieš miegą nebegersiu. Radijas ėmė groti mano muziką – Aerosmith „Crazy“. Labai gera kreizy dienos pabaigai. Ir beliks šokti į lovą. Radijas ėmė daugiau kalbėti.

„Ši daina skamba ne šiaip sau... Jos paprašė vienas mūsų klausytojas. Neseniai paskambinęs į studiją, sako: šiandien man nutiko štai kas. Ir papasakojo mus apstulbinusią istoriją. Už tai mes jam – dovaną – dainą. O dar po dainos, kitos mes su ir juo pasikalbėsime. Likite su mumis“. Gerai, įtikinote, liksiu. Mano ausims bus dar viena svetima istorija. O gal ir pačiai papasakoti, kaip pyragus naktį kepu... Ne kažkam. O tik sau. Tikriausiai niekam neįdomu.

Tina Turner „Is Over“ – galima ir pasikraipyti prisišveitus pyrago.   „Smagu, kad mūsų naktį ne tik klauso, bet mums ir paskambina. Bet šiąnakt sulaukėme ypatingo skambučio. Mūsų klausytojas turi pikantišką, tikrai naktinę ir romantišką istoriją. Jis dar nori kai ko paprašyti. Sveiki, Petrai...“

REKLAMA

Jo balsas!

Kažkas nepaprasto malonaus, tačiau nepaaiškinamo apgaubė kūną.  Galvoje ūžesys. Jau kelias valandas apie įvykį paplūdimyje nebegalvojau. Prieš penkias minutes jau norėjosi miego. O dabar tiesiog buvo visko gaila. Atgaivinta dienos istorija, kuriai buvau leidus numirti.

„... ji buvo susisupus į paklodę. Šnektelėjom. Susipažinom. Bet kai grįžau išsimaudęs, jos neberadau“. Koks jis lakoniškas. „Turiu vilties, kad ji naktinėja. Gal klausosi radijo. Gal girdi. Mano telefonas studijoje. Paskambink. Arba bent žinutę parašyk“.



Ir vėl mane tujina. Atkaklusis. Tikriausiai turi įdomų hobi – kolekcionuoti dailias sukneles iš paplūdimio. Alfonsas. „Kaip miela, kaip romantiška. Vasariška. Tikiuos, ta moteris dar nemiega ir mus girdi, netrukus sulauksiu jos skambučio,“ – čiauškėjo radijas.



Pasukau į vonią. Šiltas vanduo vėl apmigdė. Pro vonios duris girdėjau tebekalbantį radiją: vos ne kas dešimt minučių primindavo, kad laukia „moters su paklode“  skambučio. Prašė neskambinti kitų. Oho, kiek paplūdimyje buvo apsigobusių paklodėmis...

Išlipusi iš vonios, susisupau į rankšluostį. Su juo ir atsiguliau. Virtuvėje muziką keitė  moteriškas balsas. Galėjau išjungti radiją, bet pamaniau, kad tyli muzika griečiau užmigdys. Užsimerkiau. Prieš akis išniro smėlis...

Nakties nuotaiką nebūtina išsaugoti rytui. Nuoga iššokau iš lovos. Surinkau telefoną.

REKLAMA



– Studija, – atsiliepė tas pats moteriškas radijo balsas.

– Labas. Čia aš – Petro sutikta moteris, – prisipažinau, nes neįsivaizdavau, ką daugiau sakyti.

– Malonu. Bet norėčiau įsitikinti, ar tikrai. Koks jūsų vardas? – matyt tai ir buvo tas slaptažodis, kurio nežinojo kitos.



– Sonia.

– Šaunuolė, kad atsiradote. Jis paliko numerį, laukia jūsų.

– Pasakysiu savo telefoną, perduokite. Aštuoni šeši... – išbėriau „Labas“ numerį.

– Tokia graži istorija, o jūs tokia liūdna.



– Naktis juk jau... – bandžiau įvardinti priežastį. Bet miego jau tikai nenorėjau.

– Tuoj baigsis daina ir mes šnektelsime eteryje. Nieko asmeniško neklausinėsiu...

– Oi, ne... Nereikia. Neturiu, ką pasakyti.

Išjungiau telefoną. Pastovėjau su juo rankoje vos kelias sekundes, bet nakties vėsa ėmė suktis aplink kojas. Pasukau į virtuvę išjungti radiją.



„Pagaliau. Pagaliau. Pagaliau. Šios nakties istorijoje galime dėti pirmąjį tašką – turime ieškomą moterį. Pamenate? Skambinęs vienas klausytojas prašė atsiliepti moterį, kurią sutiko paplūdimyje prisidengusią paklode. Ir ji paskambino.

Deja, ji nesutiko pasidalinti įspūdžiais, bet telefono numerį paliko. Tikiuos, sužinosime istorijos tęsinį... O dabar „Pikaso“ su „69 danguje“ ir „Dešimt priežasčių“... O jūs man pasakykite bent vieną priežastį, kodėl nereikia mūsų klausytis naktį. Studijos telefonas....“ Išjungiau radiją. Priežastis yra – taip galima atgaivinti tai, ko nereikėtų. Beliko laukti skambučio. Greičiausiai jau ryt, juk vedę vyrai naktimis neskambinėja kitoms moterims...

REKLAMA



Bet telefonas taip nemanė. Uždėjau pagalvę – tyliau. Trys praleisti skambučiai.

Sms: „Atsiliepk. Man vairuojant  nesaugu zinutes rasyti“.

Meniu suradau „tonai“, spustelėjau „pyptelės“.



Kodėl jis toks įkyrus? Juk naktis. Kodėl jis mano, kad geriausia viską išsiaiškinti dabar, o ne ryte?

– Alio, – sušnibždėjau – juk naktis. Nereikia žodžiais ardyti tylos.

– Labas, – irgi vos girdimai.



Tyla. Girdžiu, kaip skrodžia mašina, vėjas ošia pro pravirą langą. Kaip groja muzika. Kaip jis alsuoja.

– Nemaniau, kad norėsi atsisveikinti,–  jis prabilo tada, kai mažiausiai to tikėjausi ir reikėjo.

– Aš ir nenorėjau...

Va tokia mano vienos meilės, trukusios birželio iki Kalėdų, istorijos pradžia. O ji  baigėsi, nes nenorėjau išardyti ir jo sugriuvusios šeimos pamatų.  Silvija

Apie konkursą sužinokite čia! Jis tęsiasi!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų