Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis išspruko atostogauti nepaaiškinęs, kodėl visų mokesčių mokėtojų kišenė atsako už eismo kontrolę Kybartų pasienio poste. Gal nedaug – milijonas litų per metus – skirta trasporto reguliavimui privačiai kompanijai. Tačiau neleista rinkti pinigų net iš keliskart per sieną Rusijon važiuojančių piliečių. Kodėl visa visuomenė privalo mokėti už tai, kad pasienio gyventojai laksto atvežti pigesnio gėralo ir rūkalų?
Kybartų automobilių aikštelės prie pasienio kontrolės punkto problema jau pusantrų metų tampoma lyg kokia paklodė. Politikai į savo pusę ją traukia dėl ambicijų ir progos pasirodyti, kad daro tvarką. Naudos iš aikštelės anksčiau turėję verslininkai grumiasi dėl slystančių iš rankų pinigų. Vilkaviškio savivaldybė nenori pasiduoti. Vairuotojai, iš aikštelės išvaryti laukti į šalikelę ir gatves, pyksta, kad kentėti turi jie. Piktinasi ir ūkininkai, kad važiuodami savo technika negali prasilenkti su siaurame kelyje laukiančiais krovininiais vilkikais.
Bet daugiausiai pagrindo pykti turbūt turi tie, kurie niekada nevažiavo ir nevažiuoja į Rusiją nei benzino, nei cigarečių. Už eismo reguliavimą per valstybės sieną privačiai bendrovei Susisiekimo ministerija sumoka iš visų kišenės net neatsiklaususi, ar su tuo sutinka dauguma mokesčių mokėtojų. Kiek ilgai mokės, niekas negali pasakyti. Gal kol baigsis teismai, o gal – kol ateis rinkimai į Seimą.
Užsitęsusi problema – brangi
„Per metus už lengvojo ir krovininio transporto priemonių, kertančių valstybės sieną per Kybartų, Ramoniškių ir Panemunės kelio pasienio punktus konkursą laimėjusiai bendrovei sumokame apie 1 milijoną litų. Mes neskirstome, kiek iš to tenka Kybartams“, – pripažino Susisiekimo ministro patarėjas Rolandas Bražinskas. Neskirsto tai neskirsto, bet reikia sutikti, kad ta tvarka nuo praėjusių metų kaip tik buvo įvesta dėl Kybartų. Neapsikentusi Virbalio, Kybartų gyventojų skundų, kai kurių Seimo narių nepasitenkinimo Susisiekimo ministerija privalėjo ko nors imtis. Paprasčiausia ir pigiausia priemonė pasirodė rikiuoti krovininius automobilius kelyje prie Virbalio miestelio bei registruoti į eilę atvažiavusius, kad jie nekeltų netvarkos.
Lengvieji automobiliai kaip buvo, taip ir liko Kybartuose, dviejose gatvėse. Tvarką eilėse taip pat reguliuoja operatorius. Vairuotojai sako, kad taip yra geriau, bet ne taip gerai, kaip buvusiame terminale. Atvažiavai, susimokėjai ir lauki, kol gauni teisę važiuoti į pasienio kontrolės punktą. Dauguma vairuotojų neslepia, kad buvusi tvarka jiems labiau tiko ir atsipirko. Stovėdami „gyvoje“ eilėje, jie išdegina ne mažiau degalų. „Kada ta aikštelė bus ir ar apkritai kada nors bus?“ – klausinėja žmonės. Daugiausia klausinėja žurnalistų, nes niekas kitas su jais nekalba.
Kas atsikvėpė, o kas – ne
„Mums visai tos aikštelės netrūksta. Mieste daug švariau pasidarė, kai krovininiai automobiliai tolokai už miesto sustoja. Sutinku, kad kelyje jiems rikiuotis ne vieta, trūksta erdvės kitoms transporto priemonėms, bet ir telktis mieste – ne išeitis. Mano galva, reikėtų kanalizuoti griovį tame kelio ruože, kuris dabar numatytas krovininiams automobiliams, įrengti automobiliams sustoti ir stovėti juostą, ir problemos neliks“, – ūkiškai svarstė Kybartų miesto seniūnas Audrius Balbierius.
„Išvarius krovininius automobilius iš miesto, išsprendėme vieną problemą, bet liko kita. Gyventojai atsikvėpė, bet ėmė skųstis ūkininkai, negalintys laisvai važinėti keliu su savo technika. Kyla avarinės situacijos prasilenkiant. Žiemą geriau, eismas ne toks intensyvus, bet prieš šventes, pavasarį, vasarą krovininių automobilių rikiavimas kelyje tikrai taps problema. Be aikštelės neįmanoma, ir kuo ji greičiau atsiras, tuo geriau“, – antrino Virbalio miesto seniūnas Zitas Lasevičius.
Ministerija nesiderės
Susisiekimo ministro patarėjas Rolandas Bražinskas sako, kad aikštelė Kybartuose bus. „Krovininiai automobiliai, kurie dabar stovi kelyje prieš Virbalį, persikels į Kybartus, į laukimo aikštelę. Tai, ką buvo galima padaryti geranoriškai, teks daryti negeranoriškai, bet teisinėmis priemonėmis“, – neabejoja susisiekimo ministro patarėjas R.Bražinskas. Anot jo, taip, kaip buvo anksčiau, kad į aikštelę privalėjo užsukti kiekvienas, – ar yra eilė, ar jos nėra, tikrai nebebus. „Valstybinės sienos kirtimas negali būti apmokestintas, kas kita paslaugos, jeigu jomis naudojiesi“, – tvirtina ministerijos atstovas.
Jeigu mokėjimas neišvengiamas, kodėl jis taip ilgai užtruko? „Aikštelės nuomotojas Vilkaviškio savivaldybė ir nuomininkas, UAB „Vildega“, nerodė geros valios. Mes turime oficialius raštus, kad vyksta ikiteisminis tyrimas dėl tos įmonės finansinės veiklos, tiriama dėl buvusią veiklą nustačiusių pareigūnų įgaliojimų viršijimo. Kad veikla buvo neteisėta, mus informavo prokuratūra. Tad jokių susitarimų su tokia bendrove, kuri vykdė neteisėtą veiklą teisinėje valstybėje, negali būti“, – sakė R.Bražinskas, paklaustas, kodėl nebuvo įmanoma leisti tai pačiai UAB „Vildegai“ toliau dirbti, tik labiau ją kontroliuojant.
„Vildega“ rengiasi teismams
UAB „Vildega“ direktorius Arvydas Gražulis neslėpė bandęs derėtis su Susisiekimo ministerija. „Siūliau jiems paruošti sąmatą, įvertinti teikiamas paslaugas, juk mes neturime iš ko patys mokėti už valymą, atlyginimus darbininkams. Dabar tą patį daro privati saugos tarnyba. Mus išspyrė, 27 darbininkai turėjo belstis į darbo biržą“, – piktinosi A.Gražulis. Jis sako jaučiasi įkliuvęs: „Prieš dešimt metų mano bendrovė atėjo dirbti, laimėjo konkursą, iš Vilkaviškio savivaldybės išsinuomojome aikštelę, pastatus, tvarką nustatė keturių valstybės institucijų vadovai, o pralaimėjome mes vieni. Iš visų tarnybų gavome atsakymus, kad nusižengimų mūsų veikloje nėra, iki cento atsiskaitėme su Valstybine mokesčių inspekcija, bet likome už borto. O štai jau pusantrų metų aikštelė stovi tuščia ir užsnigta. Kreipėmės į Kauno apygardos teismą, kad jis įpareigotų savivaldybę nutraukti su mumis sutartį, tada galėsime reikalauti, kad savivaldybė grąžintų investuotas lėšas. Sutartis buvo pasirašyta 20 metų, todėl mes drąsiai investavome. Niekas mums neatsipirko“, – piktinosi UAB „Vildega“ direktorius, bet neslėpė, kad buvo planuota, jog viskas atsipirks ateityje.
Pasak A.Gražulio, bendrovė nepatyrė nuostolių ir naudos turėjo pakankamai. „Kita vertus, per aštuonerius veiklos metus nė karto neišsimokėjome sau dividendų. Per tą laiką turėjome per 13 milijonų pajamų, iš kurių – tik per vieną milijoną grynojo pelno. Juos investavome. Aikštelė buvo pagrindinė mūsų veiklos sritis“, – skaičiavo „Vildegos“ direktorius.
A.Gražulis sakė žinantis, kaip bus ateityje. „Perėmusi aikštelę, Pasienio kontrolės punktų direkcija skelbs viešąjį konkursą investuoti į aikštelę ir vykdyti veiklą. Aš jau regiu, kas tą konkursą laimės. Gaila sukauptos patirties“, – apgailestavo A.Gražulis.
Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, nuo 2000 metų iki 2009 metų pabaigos UAB „Vildega“ valstybei sumokėjo 2,9 mln. litų mokesčių.
Dalia BYČIENĖ
