Smulkutė 32 metų šviesiaplaukė, iki šiol ramiai dirbusi su studentais, šokusi ir vaidinusi, ne tik staiga išgarsėjo, bet buvo pakviesta vesti vieną didžiausių televizijos projektų. Ieva Šimukauskienė negali suprasti, kodėl taip nutiko – negi dėl kelių pasakytų aštresnių žodžių?
Ieva, baisu ar smagu išgarsėti per vieną savaitę?
Anksčiau, kai teisėjavau „Kviečiu šokti“ projekte, taip baisu nebuvo, kaip dabar. Darbavausi, buvo nelengva, bet tik tiek. Kai tik pasirodė žinia, kad kartu su Rolandu Vilkončiumi vesiu laidą „Žvaigždžių duetai“, staiga užgriuvo beprotiško, nesuvokiamo dėmesio lavina. Viena vertus, visai smagu pasikalbėti, pabendrauti su žurnalistais – tai tarsi nemokamos psichologo konsultacijos, pasipasakoji apie save ir puikiai jautiesi. Kita vertus, nuo visko aplinkui kuriasi chaosas, aš imu nebejausti pusiausvyros. Keista, kad visą savaitę nebegaliu suplanuoti jokių kitų darbų, nes tik daliju interviu, einu į susitikimus ir dar antra tiek šneku telefonu. Aš neatsisakau bendrauti, nes suprantu, kad dabar tai – mano darbo dalis.
Jūsų nestebina, kad taip paprastai išgarsėjote? Regis, užteko Vytenį Pauliukaitį apšaukti gaidžiu, Andrių Paulavičių – Jėzumi Kristumi Hitlerio žvilgsniu ir apie jus jau žino visi.
Esu nustebusi ir visiškai nieko nesuprantu. Vis dėlto televizija – žvėriškas ginklas, baisi smegenų plovimo mašina. Jei kalbėti apie pojūčius, man nejauku prieš Lietuvos žmones. Ir kuklu – nes vienu šuoru atsidūriau visur – ir laikraščiuose, ir žurnaluose. Nenorėčiau prie populiarumo priprasti ir „pasikelti“.
Iš tiesų dar nelabai galiu įvardyti, kas vyksta mano gyvenime, tačiau tai – sunkus išbandymas, kurį priėmiau kaip žinią: „praplėskite, gerbiamoji, prašom, savo komforto zoną“.
I. Šimukauskienė (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Daugelį suintrigavo jūsų liežuvėlio aštrumas. Ar ir realiame gyvenime esate tokia kandi?
Ne, visiškai ne! Ekrane ir gyvenime esu – du skirtingi žmonės. Kasdienybėje apskritai stengiuosi žmonėms nesakyti savo nuomonės, nevertinti, nes manau, kad ne mano reikalas – kaip jie gyvena, ką galvoja, kaip elgiasi. Galų gale, kam sakyti – kakta sienos nepramuši.
Dažniausiai žmonės patys supranta, kada ir kas negerai. Man tokio tipo žmonės, kokia buvau ekrane, – šlykštūs. Televizijoje aš tiesiog dirbau aktorės darbą – nes šokių projekte turėjau užduotį ir vaidmenį. Mano teisėjo kėdėje turėjo sėdėti aršus personažas. Viena kėdė – pozityviam svečiui, kita – profesionalui, o maniškė – „kirviui“. Kai staiga visi įtikėjo, kad aš iš tiesų tokia, iš pradžių labai jaudinausi – galvojau: „na, kam man to reikia?“ Projekte dalyvauti norėjau, tačiau po antrosios laidos apsiverkiau ir pasakiau: „Nereikia man to žvaigždžių gyvenimo, ačiū.“ Nenoriu „suvarinėti“ žmonių, man nejauku, nesmagu, negera, liūdna! Pasiguodžiau prodiuserei, bet ji pasakė, kad man „suvarinėti“ labai gerai sekasi!
Turbūt dėl to, kad gerai išmanau šokių sritį. Tai – mano stichija. Turiu žinių, žinau ką pasakyti, o ne šiaip plepu. Turiu patirties – juk ne tik šoku, vaidinu, bet ir rašau mokslines ugdymo programas, edukacinius straipsnius, susijusius su šokio istorija, meno pažinimu, vadovauju studentų bakalauro darbams universitete, šešti metai dėstau teatro pedagogikos specialybę, devinti – dirbu pedagoginį darbą.
I. Šimukauskienė (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
Ko siekiate dalyvaudama šou projektuose?
Nieko. Su jais nesitapatinu ir nesiekiu išgarsėti. Gal nuskambės kvailai, bet gyvenime imuosi tokių darbų, iš kurių matau naudą kitiems. Todėl man pedagoginis darbas – mieliausias, nes jis turi prasmę. Televizijos projekto vedėjos darbą aiškinu taip: yra laikas, kai ari, yra laikas, kai sėji ir laikas – kai pjauni. Visada norėjau realizuoti save kaip aktorę, bet kai teatre susiklostė tokia sudėtinga situacija, įsidarbinti nelengva – lieka tik epizodiniai vaidmenys. Dėl to labai nesijaudinu, bet jaučiu – jau esu kažką subrandinusi, sukaupusi, jau galiu išeiti ir tai parodyti.
Yra dvi medalio pusės – viena vertus, galiu kūrybiškai save realizuoti. Kita vertus – iš karto sulaukiau daugiau dalykinių pasiūlymų, pavyzdžiui, statyti spektaklį. Dabar savo projektams galiu sukviesti daugiau tinkamų žmonių, sulaukti didesnio dėmesio ir pasisekimo, nes mano pavardė – žinoma.
Tačiau jei būtų tik tokia nauda, galbūt to nesiimčiau. Gal nuskambės keistai, bet aš dažnai jaučiu, kad privalau būti ten, kur esu, ir turiu atlikti ne tik tą darbą, kuris matomas išoriškai. Keistas pojūtis – lyg ne tik pati dirbčiau, bet tarsi būčiau energetinis kanalas, per kurį kažkas kinta.
Matote, gyvenime esu absoliuti fatalistė: niekada nieko neforsuoju ir sąmoningai specialiai nieko neieškau.
Visi ir viskas ateina savaime, žmonės ir darbai atsiranda ir išeina tada, kai reikia, tokie, kurių reikia, ir aš suvokiu, kad taip turėjo būti. Tai nereiškia, kad dėl įvykių nesijaudinu.
O finansinis darbų aspektas jums nerūpi?
Visiškai nerūpi. Nesakysiu už kiek, bet šokių konkurso komisijos narė buvau už labai mažą atlygį. Nesitariau ir nieko neprašiau. Gyvenime niekur ir niekada nesiderėjau dėl honoraro, paprastai apie jį net nepasiteirauju.
Vienur gaunu mažiau, kitur – visai menkai, o tiek, kiek gausiu už televizijos projekto vedėjos darbą, – pakankamai. Viskas išsilygina savaime.
Apskritai nieko doro negaliu pasakyti apie pinigus ir finansus. Esu labai netaupi. Kai turiu už ką, perku ką noriu. Kai atsiranda pinigų, galiu neskaičiavusi leistis į bet kokią kelionę. Pavyzdžiui, į Indiją, kurioje buvau du kartus, arba į kalnus.
I. Šimukauskienė ir V. Pauliukaitis (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Ar esate sėkmingas žmogus?
Tikrai taip. Tai net ne charakterio nuopelnas, o dovana. Faktą, kad prieš pora metų išsiskyriau su vyru, galima vertinti kaip sėkmę. Mes abu su buvusiu vyru aktoriumi Ramūnu Šimukausku esame labai laimingi, kad gyvename atskirai ir turime skirtingus gyvenimus.
Skyrybų priežastis...
Esu giliai įsitikinusi, kad gyvenime žmonės susitinka todėl, kad padėtų vienas kitam augti dvasiškai. Kai nustojama augti, keliai išsiskiria. Mes nesulaukėme vaikų, jie tiesiog neatėjo. Vadinasi, gal tikrai nebuvo lemta. Šiandien žiūriu į praeitį ir matau, kad viskas – į gera.
Galbūt esu truputį „nuplaukusi“, nes labai domiuosi Rytų filosofija, dešimt metų praktikuoju jogą, keliauju į Indiją – ne kaip turistė, bet kaip piligrimė.
Tai – dvasinės kelionės. Nuo vaikystės turėjau ieškotojo dvasią, man rūpi – kam, kodėl, kas, kokia prasmė.
Šiandien atrodote labai švytinti. Galbūt esate įsimylėjusi?
Tokių dalykų pasakoti nenorėčiau. Vis dėlto pirmosios mano nuotraukos, kurias pamatysite, bus iš vestuvių, o ne iš kokio nors vakarėlio su neaiškiu vaikinu.
Išaugau iš trumpalaikių romanų amžiaus, man jie – neįdomūs. Tačiau turiu labai gerą intuiciją. Jaučiu, kad asmeniniame gyvenime gali būti visko, net gana greitai.
Man reikia vyro, kuris būtų už mane stipresnis ir šalia kurio galėčiau pasijusti silpna. Pavargstu būti stipresnė už aplinkinius – nuolat turiu viską planuoti, apgalvoti, organizuoti. Esu gimusi po Žuvų Zodiako ženklu, matyt, todėl prie visko prisitaikau.
I. Šimukauskienė r R. Rudokas (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Dėl pasisakymų jus jau spėjo pakrikštyti ir rasiste, ir homofobe. Kokios iš tiesų jūsų pažiūros?
Visi žmonės lygūs! Lytinė orientacija man – jautri tema. Kalbant apie šeimą, esu labai tvirtų tradicinių pažiūrų. Pavyzdžiui, manau, kad moteris mažą vaiką turi auginti namie, o ne lakstyti po darbus. Kita vertus, dirbu aktorių ir šokėjų pasaulyje, todėl turiu labai daug netradicinės orientacijos draugų. Patiriu savotišką vidinį konfliktą, nes tuos bičiulius labai myliu. Todėl neturiu aiškaus atsakymo į šį klausimą.
Vis dėlto darbas televizijoje pamokė ir dėl tokių opių problemų. Staiga supratau, kad ir kas nutiktų, širdis jaučia kitą širdį. Jei esi nuoširdus, žmonės supranta, kad kalbi ne iš pykčio ar neapykantos. Kartą dainininkas Radži užkulisiuose pasakė: „Aš tave gerbiu ir nepykstu. Tu – „maladiec“ moteris.“ Taigi su projekto dalyviais sutariu puikiai. Taip pat atsirado gana artimų naujų pažįstamų būrys.
Ar nebijote, kad dabar, kai tapote populiari, jus apsups ir netikri draugai?
Nebijau, nes manau, kad sugebu atskirti iliuziją nuo realybės ir tokiu savo pojūčiu pasitikiu. Juk mano darbas – „skaityti“ žmones. Nieko gero su studentais negalėčiau nuveikti, jei jų nepažinčiau, į juos „neįsigilinčiau“. Todėl mano empatija kitam – gana ryški.
Juk pedagoginis, judesio mokymo, improvizacinis darbas – ne teorinis.
Pedagoginis darbas, mano nuomone, – aukščiausia visa ko viršūnė. Mokytojas turi ne tik paruošti žmogų gyventi, jis turi pats jį išmokyti. Todėl būtina išmanyti ir pedagogiką, ir psichologiją. Ilgai – mėnesį ar du – stebėti, analizuoti, šiek tiek susitapatinti, kad pajustum, kaip prie jo prieiti, iškrapštyti, ką jis turi geriausio. Vis dėlto turiu vieną blogą savybę – esu linkusi žvelgti į gyvenimą pro rožinius akinius. Man visi žmonės atrodo šiek tiek per geri. Nieko blogo, kol tarp jų neatsiranda priešų – tada pasimokau. Laimei, turiu pragmatiškų gerų draugų, kurie kartkartėmis mane nuleidžia ant žemės: „Ei, viskas šiek tiek kitaip nei tu manai!“
I. Šimukauskienė ir R. Vilkončius (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Ar save laikote įdomia asmenybe? Ar manote, kad esate graži? Ar jums tai svarbu?
Niekada nesusimąstau. Atsiprašau, gal tai galima būtų pavadinti šizofrenija, bet netapatinu savęs su savo kūnu. Visiškai ramiai žiūriu į savo atvaizdą televizoriuje, į filmuotą medžiagą, nes matau ne save, o personažą. Pavyzdžiui, kai sėdžiu kirpykloje, niekada nebijau, kad mane blogai nukirps. Sakau – kirpkit kaip norit, man nesvarbu, pasitikiu. Gal tiems žmonėms, kurie su manimi dirba, toks mano elgesys palengvina užduotį ir jie iš tiesų viską gerai atlieka. Manęs niekas niekada nebuvo blogai nukirpęs ar nugrimavęs.
Vis dėlto tokių suknelių, kokiomis man reikėjo vilktis per televizijos šokių projektą, aš niekada nedėvėjau ir nedėvėčiau! Niekada taip smarkiai neapsinuoginu, net vasarą mane sunku išvysti nuogais pečiais ar dėvinčią sijoną virš kelių. Ne todėl, kad gėdyčiausi kūno. Man taip apsinuoginti atrodo nepadoru, bet personažas su mano vertybėmis neturi nieko bendro.
Ko labiausiai gyvenime bijote?
Iškart spontaniškai atsakau – nieko. Iš tiesų, rimtų, didelių baimių neturiu. Pavyzdžiui – visai nebijau mirti. Žiūrėdama į senutes dar vaikystėje galvodavau, kad ir aš kada nors tokia būsiu, todėl reikia prieiti, pabendrauti. Manau, kad būsiu labai šauni močiutė ir jaunimėliui bus malonu su manimi bendrauti.
Turiu tik fobijų, pavyzdžiui, bijau aukščio. Gal atrodys keista, bet taip pat ir scenos, tiesioginio eterio. Patirdavau didžiulį stresą. Filmavimas prasidėdavo septintą valandą, o aš ateidavau antrą ir pratindavausi, bendraudavau, kol aprimdavau. Paskui – grimas, drabužiai, pasiruošimas...
Man reikia priprasti prie situacijos. Populiarumas man – rimtas dvasinis išbandymas. Ne veltui sakoma: pereiti vandenį – sunku, pereiti ugnį – dar sunkiau, o išgyventi varinius trimitus – sunkiausia. Gali net nepastebėti, kaip save „paleisi“ ir staiga imsi žmonėms sakyti: „atšokit, neturiu laiko su jumis bendrauti!“ Todėl stengiuosi, kad taip nenutiktų.
Autorė Irena Ivenkovė
