REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Toli gražu ne kiekvienam iš įkalinimo vietos išeinančiajam išsvajota laisvė būna saldi. Dažnam jų tenka grįžti į niekur – nebėra nei namų, nei artimųjų, nei darbo ir į gyvenimą tenka skausmingai kabintis iš naujo.

REKLAMA
REKLAMA

Panevėžio vyskupijos „Caritas“ – viena iš esantiems ir buvusiems kaliniams paramos organizacijų. Todėl ir beldžiasi į jų duris vis gausėjantis būrys nelaimėlių: kas patarimo, gero žodžio, kas konkrečios materialios paramos.

REKLAMA

„Pas seserį į Krekenavą“

Tik siekis iš tikrųjų pradėti naują, dorą gyvenimą spindi ne kiek-vieno akyse.

Penktus metus projektą „Kalinių ir buvusių nuteistųjų globa ir reintegracija“ vykdančios organizacijos „Caritas“ socialinės darbuotojos apgaulę ir melagystę perpranta gana greitai.

„Prašymą duoti keletą litų autobuso bilietui, kad galėtų nuvažiuoti į Krekenavą ar į Ramygalą pas seserį ar tetą, teko girdėti šimtus kartų. Jau pradėjome vyrukams sakyti, kad galėtų ir ką nors naujesnio, įdomesnio sugalvoti. Juk aišku, kad niekur važiuoti nė nesirengia, o greičiausiai tiesiog nori nueiti į aludę. Ir patys paskui tą prisipažįsta“, – sako Panevėžio „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Gražina Kacevičienė.

REKLAMA
REKLAMA

Vienu metu buvo labai populiarus prašymas padėti išsiimti asmens tapatybės kortelę. Tokią paslaugą – padėti susitvarkyti dokumentus, apmokėti išlaidas – pinigų neturintiems buvusiems kaliniams „Caritas“ suteikia.

„Stebėjomės, kas čia nutiko, kad tiek daug žmonių pradėjo dėl asmens dokumentų kreiptis – nebepajėgiame visiems apmokėti, nes kasdien ateina vis kitas. Kol netikėtai paaiškėjo, kad jiems išsiėmus dokumentus tam tikra išlaidų sumos dalis yra kompensuojama. „Caritas“ apmokėdavo išlaidas, o į asmens tapatybės kortelės gavėjo sąskaitą įplaukdavo kompensacija – kelios dešimtys litų“, – stebėjosi G. Kacevičienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nei tėvų, nei namų

Žinoma, net ir po tokių nutikimų iš įkalinimo vietos grįžusieji neatstumiami, jiems „Carito“ durys visada atviros. Nuolat su esamais ir buvusiais kaliniais bendraujanti projekto socialinė darbuotoja Laima Žiaunytė girdėjo įvairių skaudžių, pamokančių ir keistų gyvenimo istorijų. Kiekvieno žmogaus kelias, kaip ir jo paklydimai ir grįžimai, vis kitokie, individualūs.

Neseniai į susitikimus su „Carito“ socialine darbuotoja vaikščioti pradėjęs buvęs kalinys – jaunas žmogus – iš tiesų atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje. Vyriškis pasakojo, kad kol jis už padarytą nusikaltimą atliko bausmę, mirė abu jo tėvai. Butą, kuriame jis iki teismo buvo registruotas ir gyveno, sesuo pardavė, įkalbėjusi pasirašyti turto valdymo įgaliojimą. Sesuo, kaip sako brolis, jo į savo namus neįsileidžianti. Kol kas jis glaudžiasi pas pažįstamus, mina visų nors kuo padėti galinčių įstaigų slenksčius, ieško pastogės, darbo. Apsilankė vyriškis ir organizacijoje „Caritas“. „Netikriname, ar tai, ką pasakoja žmonės, yra tikra, ar iš piršto laužta. Tiesiog stengiamės padėti tiek, kiek ir kuo galime – juk iš gero gyvenimo niekas neina duonos kąsnio prašyti“, – svarsto socialinė darbuotoja.

REKLAMA

Sotus gyvenimas nelaukia

Du kartus per savaitę iš įkalinimo įstaigų grįžusius vyrus ir moteris socialinė darbuotoja priima labdaringos valgyklos patalpose. Į susitikimus ateina ir nuolatiniai, ir nauji globotiniai. Šiuo metu „Caritas“ globoja 57 iš įkalinimo vietos grįžusius žmones.

Kartą per savaitę L. Žiaunytė lanko Panevėžio pataisos namuose kalinčias moteris, bendrauja su jomis, pataria. Kai bausmę atlikusios moterys grįš į laisvę, jų toli gražu ne visų lauks jaukūs namai ir sotus gyvenimas. Pagalbos, patarimų, užuojautos daugeliui jų taip pat prireiks.

REKLAMA

Su buvusiais nuteistaisiais neretai susitinka ir Panevėžio vyskupijos „Carito“ direktoriaus pavaduotoja G. Kacevičienė. Kalbėdamasi su žmonėmis dažnai, sako, jaučianti jų motyvacijos stoką. G. Kacevičienė, kaip ir kiti „Carito“ savanoriai, supranta, jog tų žmonių gyvenimo situacijos iš tikrųjų skaudžios, nepavydėtinos, kai kurie jau būna atsidūrę tokiame užribyje, kad grįžimas į normalų gyvenimą sunkiai įsivaizduojamas, kai kuriuos dar slegia ir negalia, ir pragyventų metų našta.

„Caritas“ už nusikaltimus bausmes atlikusiesiems duoda maisto produktų paketų, drabužių, nuperka vaistų, pataria, tačiau svarbiausia vis dėlto išlieka paties žmogaus noras ir siekis keistis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pyktis neišgelbės

„Aš jiems sakau, kad nepyktų ant viso pasaulio. Šis negatyvus jausmas niekada nieko neišgelbėjo ir neišgelbės“, – pasakoja G. Kacevičienė.

Ne vienam, dėl savo gyvenimo nesėkmių kaltinančiam valdžią, savo šeimą ir visus, su kuo tik buvo susidūręs, viena iš Panevėžio „Carito“ vadovių pataria atsakyti į keletą klausimų: „Nereikia atsakyti man – atsakymai skirti sau pačiam. Pykstantiesiems, kad visi blogi, reikėtų atsakyti į klausimą: o ką aš pats gero esu padaręs savo artimiesiems, šeimai, visuomenei? Ar aš tikrai ieškau išeities, darbo, ar viską padariau, kad gyvenimas pasikeistų?“

REKLAMA

Šiais laikais darbo, o tuo labiau neblogai atlyginamo, vargu ar kas nors pasiūlys. Tačiau G. Kacevičienė žino ne vieną pavyzdį, kai žmogus, užbraukęs skausmingą praeitį, dėjo visas pastangas ir sugebėjo pakilti.

„Ir kitiems, ypač jauniems žmonėms, patariu: kiekvieną rytą tarsi vietoj mankštos eikite į Darbo biržą. Ten būna iškabinti darbo pasiūlymų sąrašai, darbuotojų gal žvalgosi darbdaviai, galima pasižiūrėti darbo rinkos naujienas internete. Mėnesį nieko nerasite, kitą, o, žiūrėk, ir pasiseks. Eikite į bibliotekas, ten yra interneto prieigos – sėdėkite, ieškokite, klausinėkite“, – patarimais stengiasi padėti G. Kacevičienė.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

panbalsas.lt

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų