Sausio 12-ąją Europos Parlamento Pirmininkas Jerzy Buzekas surengė specialų susitikimą su Baltarusijos opozicija ir pažadėjo aptarti padėtį šioje šalyje bei surasti optimaliausią sprendimą, kaip sutramdyti Aleksandro Lukašenkos siautėjimą. Tuo pačiu metu Baltarusijoje buvo suiminėjami žmogaus teisių gynėjai, daromos kratos jų namuose ir visais įmanomais būdais slopinamas bet koks pasipriešinimas diktatoriaus režimui.
Europos Sąjunga – pragmatizmas ir cinizmas
Įvykiai Baltarusijoje yra lemtingi – jie atskleidė ilgai slėptą tikrąjį Europos Sąjungos veidą. Nors dar gruodžio 19-ąją A. Lukašenkos įsakymu į kalėjimą buvo susodinti beveik visi opozicijos lyderiai, kai kurie sunkiai sumušti, to paties likimo neišvengė ir garbūs šalies intelektualai, Europos Sąjunga tesugebėjo išstenėti kelis griežtus „smerkimus“. Lyg milijardieriui Baltarusijos tironui rūpėtų, ką apie jį mano J. Buzeko sekretoriatas.
Vokiečių spauda bene vienintelė drįso mesti akmenį į ES daržą ir pasakyti tiesą: iš tiesų ES visai nesistengia padėti Baltarusijai. Ko vertos tuščios kalbos, kai vyksta tikrų tikriausias karas? Kodėl nesiimta absoliučiai jokių veiksmų, kurie galėtų keisti padėtį? Kodėl ES iki šios dienos taip nieko ir nenuveikė?
Klausimų daug, o atsakymus gali padiktuoti patys baltarusiai: žmogaus teisių gynėjas Leonidas Sudalenko tiesiai šviesiai rėžė, kad Europai (ir Lietuvai) rūpi tik ekonominis bendradarbiavimas su Baltarusija, o į žmogaus teises – nusispjaut.
„Dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės, manau, kad jos nuomonė sutampa su daugumos Europos politikų. Ekonominiai klausimai politikams yra svarbiausi, o kur ekonomika atsiduria pirmoje vietoje, kaip žinia, nebelieka vietos žmogaus teisėms ir paprastų piliečių laisvei.“
Panašiai mąsto ir Socialdemokratų partijos narys Iharas Barysau, kuris vis dėlto laukia pagalbos iš kitų šalių ir prašo D. Grybauskaitės nustoti girti A. Lukašenką.
„Baltarusiams reikia kitų šalių gyventojų solidarumo, taip pat autoritetingų visuomeninių organizacijų, politinių partijų palaikymo. Baltarusijos režimą turėtų aptarti kaimyninių valstybių oficialūs asmenys, taip pat ir Lietuvos.“
Deja, šio opozicionieriaus troškimai tik iš dalies buvo patenkinti. Situacija buvo aptarta, bet naudos iš to mažai. Be to, I. Barysau įsitikinęs, kad „visi, kas areštuoti pagal administracines bylas – areštuoti 15 parų – jie greitai prabus paleisti į laisvę. Sąrašas tų, kam gresia kalėjimas, gali pasipildyti artimiausiu metu. Šį sąrašą A. Lukašenka panaudos deryboms su Vakarais arba JAV, kad gautų sau už jų išlaisvinimą kokios nors naudos.“
Kyla klausimas – ar Vakarai norės „mokėti“ už šių žmonių išlaisvinimą?
Tą patį pasakė ir nepriklausomi šios situacijos ekspertai, nenorėję atskleisti savo vardų ir pavardžių. Pasak jų, Europa nė už ką neišsižadės bendradarbiavimo su Baltarusija ir šią problemą pamažu užglaistys tariamai padėtį bandančiais gerinti susitikimais.
Vienas iš jų sakė: „Visi stambieji ES ir Lietuvos verslininkai remia Lukašenką, nes jis leidžia jiems investuoti Baltarusijoje. O jeigu remia verslininkai, remia ir politikai. Grybauskaitė myli Lukašenką, nes ji gavo pinigų rinkimams iš Lietuvos verslininkų, kurie uždirba pinigus Baltarusijoje. Žodžiu Lukašenka, kurį aš tikrai laikau protingu politiku, sugalvojo genialų planą, kaip duoti kyšį Grybauskaitei ir ES vadovams. O kam žmogaus teisės, jeigu yra pinigų?“
Iš visų kalbintų žmonių tik patys ES atstovai tikėjo, kad jų veiksmai pasitarnaus Baltarusijai. Tačiau paprašius pateikti konkrečių situacijos sprendimo pavyzdžių, teko sulaukti paaiškinimo, kad niekas neaišku. Europos Parlamento Pirmininkas J. Buzekas pragmatiškai ir ciniškai bando imituoti pagalbą, kurios iš tiesų jis nė nenori suteikti. Ir tam yra ne vienas paaiškinimas.
J. Buzekas – konformistas
Dar neteko skaityti straipsnio, kuriame būtų atvirai kritikuojamas Europos Parlamento Pirmininkas. Kas jis – šventasis ar tobulas politikas, kuris neklysta? Nei vienas, nei kitas. Tiesiog visi, kurie nuspręs jį kritikuoti, gali neabejoti, kad ne tik negaus paramos iš jokio ES fondo, bet dar ir sulauks vieningo visos ES pasmerkimo. Internete J. Buzekas pristatomas kaip nuosaikus, išmintingas politikas, kuriam perėmus Europos Parlamento vadovavimą, pastebimi teigiami procesai tiek vidaus, tiek užsienio politikoje.
Puiki iliustracija – susitikimo su Baltarusijos opozicija nuotrauka. Joje vienintelis žmogus, besišypsantis linksmai lyg per karnavalą, be skausmingų šypsenų imitacijų, yra pats J. Buzekas. Skausmingi baltarusių veidai ir lyg iš amerikietiškos komedijos atkeliavęs lenkas primena ne visai adekvačią situaciją, bet norint iššifruoti koduotą pranešimą, reikėtų tarti, kad viskas bus gerai. Tereikia visada optimistiškai žvelgti į ateitį. Optimizmas nugalės bet kokias kliūtis!
Greitai po visą pasaulį bus išplatinti pranešimai, kuriuose bus teigiama, kad J. Buzekas pažadėjo visokeriopą pagalbą Baltarusijos opozicijai ir ateityje darys viską, ką gali, kad situacija normalizuotųsi.
Politikos mokslų vadovėliuose tai vadinama „tikrovę paslepiančiu melu“. Žinoma, kad pagalba bus pažadėta, žinoma, kad bus pasakyta daug ilgų optimistiškų kalbų. Problema viena – nebus jokių veiksmų. Bet jų nebus ne dėl to, kad ES neturėtų galios sutramdyti A. Lukašenką, o dėl to, kad Briuselio kopūstams rūpi jų karjera, o ne vargšai Baltarusijos žmonės.
Jeigu būtų priešingai, apskritai nebūtų be reikalo pliurpiama, nebūtų gaištamas laikas, stebint, kaip A. Lukašenka triuškina priešininkus, nebūtų jokių kvailų pranešimų. Būtų tik veiksmai, kurie galėtų daryti realią įtaką. Kam reikėjo laukti beveik mėnesį ir stebėti terorą Baltarusijoje, jeigu norėjai padėti šios šalies žmonėms? Nejau ES tikrai tokia impotentė?
Bet J. Buzekas ne dėl to pasiekė tokių karjeros aukštumų, kad greitai ir efektyviai spręstų iškilusias problemas. Jo paslaptis – konformizmas, mefistofeliškas žvilgsnis, melas ir šypsena.
Kai Lenkijoje patyrė politinį fiasko ir pajuto, kad jo dainelė sudainuota, J. Buzekas gudriai nėrė į ES Parlamentą, kuriame iš karto pagarsėjo kaip labai nuosaikus diplomatas, kuris įsiklauso į visų nuomones ir niekada nesiima jokių radikalių veiksmų.
Jų nebus ir šį kartą – kam rizikuoti savo karjera?
Lietuva – už meilę Rytams
Lietuva taip pat nesiims jokių veiksmų. Dalia Grybauskaitė net neatsakė į visos Lietuvos intelektualų prašymą pagelbėti vienam Baltarusijos šviesuoliui, kurį A. Lukašenka nori pribaigti sovietinio tipo kalėjime. O juk to prašė visi šviesiausi šalies protai. Ne kokie nors žurnalistai, ne paprasta liaudis. Bet Prezidentei – nusispjaut. Per Lietuvą greitai tekės tiek daug naftos į Baltarusiją, kad kažkoks intelektualas – nulis.
D. Grybauskaitė puikiai supranta – jei po šios kadencijos teks kovoti dėl aukšto posto ES, tai geriausia rekomendacija taps pragmatiška ir jokių žmogaus teisių nepaisanti politika. Apsukrumas, sugebėjimas susitarti su velniu. Diplomatija, kitaip sakant. Jei mūsų šalies vadovė sugebės iki kadencijos pabaigos palaikyti glaudžius santykius su Rusijos ir Baltarusijos tironais, ji greičiausiai taps ne Europos Parlamento Pirmininke, bet visos ES Prezidente. Nes kaip ir J. Buzekas, ji moka įkvepiančiai perskaityti prastai parašytas populistines kalbas, o kai reikia veikti, ji gudriai it tikra lapė snapė, išsuka uodegą iš bet kokios eketės.
Baltarusiai pasmerkti
Baltarusijos opozicija yra visiškai pasmerkta. ES nesiims jokių veiksmų prieš A. Lukašenką. Tuščios kalbos apie Baltarusijos izoliavimą jau silpsta, tuoj jų visai neliks. Kokia nauda izoliuoti milijardus, kurie kaip oras reikalingi žūstančiai sąjungai? Amerikos žurnalistai jau seniai pranašauja ES mirtį, o be Rusijos ir Baltarusijos pinigų ši dirbtinai sukurta karalystė subyrėtų kaip kortų namelis.
Vieša paslaptis, kurią aprašė britų žurnalistas Misha Glenny knygoje „McMafia“ – Europa yra Rytų įkaitė ir be Rytų ji neišsilaikytų. Tai supranta Rusijos vadovai, tai supranta ir A. Lukašenka. Nėra jokios nepriklausomos ES – tai mitas. Vladimiras Putinas tyčiojasi iš Michailo Chodorkovskio ir kalina jį kiek tik nori, A. Lukašenka tą patį daro su opozicija.
Ar mes tikrai negalime išgyventi be pinigų iš Rytų? Galime, bet ar dėl to sutiktumėte atsisakyti dalies savo patogaus gyvenimo privalumų?
Ne. Jų neatsisakys ir ES, ir Lietuvos politikai. Papliurps, pareklamuos, kaip gina žmogaus teises, pasišypsos ten, kur visiems norisi verkti, ir politinis spektaklis „Gelbėk Baltarusiją“ bus baigtas.
Europai ir Lietuvai nusispjaut į Baltarusiją. Jeigu būtų kitaip, A. Lukašenka bent padorumo dėlei slėptų, kas vyksta jo valdomoje šalyje.
