Su šeima atvažiavome į kaimą pas gimines. Užgriuvome juos neperspėję, mat norėjome padaryti staigmeną. Giminaičiai labai apsidžiaugė, nes ilgai mūsų nematė ir nedelsdami pradėjo ruošti stalą.
Iš rūsio atnešė šernienos, kurią tuoj užraugė šašlykams, taip pat namie gamintos briedienos dešros, papjaustė rūkytų lašinių, ištraukė naminės duonos, giros ir naminės degtinės, medaus, atnešė naminių obuolių sulčių, pašildė baravykų sriubos.
Mums prisėdus prie stalo šeimininkai jaudinosi ir atsiprašinėjo – kadangi iš anksto neperspėjome, jie neturi nieko gero, kuo galėtų mus pavaišinti, todėl turėsime tenkintis tuo, kas yra.
Iš pradžių pamaniau, kad šeimininkai juokauja sakydami, jog jiems nepatogu, tačiau iš tolesnio pokalbio supratau kalbėjus juos rimtai. Tada tiesiog ėmiau ir suskaičiavau, kiek mums, miestiečiams, kainuotų tokios vaišės Vilniuje. Vien baravykų sriubos lėkštė kavinėje kainuoja apie dešimt litų. Ką jau kalbėti apie briedienos dešrą, šernienos šašlykus, naminę duoną, degtinę ir visas kitas natūralias bei kokybiškas gėrybes.
Buvo keista matyti, kad žmonės tik tada suprato, ką sudėjo ant stalo. Jie suprato, kad tai, ką laiko nevertinga pilka kasdienybe, yra labai vertingi dalykai.
Immanuelis Kantas rašė: „Žmogaus protas – tai toks įstabus daiktas, kuris rojų sugeba paversti pragaru, o pragarą – rojumi.“
Kartą Europos Parlamente Strasbūre skaičiau pranešimą. Ten susipažinau su vienu estu, žmogaus teisių gynėju. Po oficialiosios dalies užsikalbėjome viešbučio restorane. Kadangi pokalbis buvo įdomus ir uždegantis, nutarėme susitikti dar kartą.
Estas lyg tarp kitko mestelėjo, kad atvažiuočiau pas jį į Taliną, nes Vilnius jam labai nepatiko – toks pilkas ir kaimiškas miestelis. Po tokios frazės atsisakiau važiuoti į jo žuvimi dvokiantį uostamiestį. Po ilgos diskusijos estas argumentuotai buvo nukirstas dėl Vilniaus ir jo buvusios ir esamos vertės.
Po kelių savaičių skambina man tas estas ir sako, kad po pokalbio su manimi nutarė dar kartą atvažiuoti į Vilnių. Jis norėjo, kad parodyčiau Vilnių būtent taip, kaip jam pasakojau.
Po trijų dienų estas išvažiavo iš Vilniaus apstulbęs. Atmintyje įsirėžė jo frazė: „Kaip tokį nuostabų miestą galima parodyti taip bjauriai, kad net nesimatė jo akivaizdžių pranašumų.“
Čia jis kalbėjo apie tuos žmones, su kuriais jam teko nelaimė bendrauti pirmą kartą atvykus į Vilnių. Kai kurie žmonės nė nesuvokia, kokiame mieste gyvena, todėl ir pristatyti jį tinkamai nesugeba.
Jau vien tai, kad į Vilnių sugužėję atkutę kolūkiečiai gyventi mieliau renkasi beverčius Tarandės laukus ir arimus, o gražiausios ir dominuojančios Vilniaus kalvos – Naujininkai, Liepkalnis, Rasos – laikomi „neprestižiniais“ rajonais, parodo jų savivoką. Tikri vilniečiai tarpusavyje juokauja, kad dešiniajame Neries krante jau nebe Vilnius. Ten „2 K“ – darbininkijos rajonas. „2 K“ reiškia „kauniečiai“ ir „kaimiečiai“.
Neseniai skaičiau, kad viena Anglijos šeima savo name skėčių stovui naudojo seną vazą. Kai kartą pas juos apsilankė antikvaras ir netyčia pamatė tą vazą, savininkai sužinojo, kad ji kainuoja apie milijoną svarų sterlingų.
Taip šiame pasaulyje nutinka su bet kuo. Viskas priklauso ne nuo materijos, bet nuo to, kaip ją vertiną aplinkiniai. Vertė priklauso žodžiui (dvasinei būsenai) o ne materijai.
Dar vienas pavyzdys, kaip turtas priklauso nuo žodžio. Neseniai Barackas Obama neatsargiai pasisakė apie didžiausių JAV bankų pozicijas ir kad jas reikia keisti. Iškarto po to jų vertė nukrito milijardais dolerių.
Ar suvokiate ryšį? Žodis – turtas. Tai neišskiriama. Vertė – turtas yra ne materiali sąvoka. Todėl ieškoti turto materialiuose dalykuose gali tik akli stabmeldžiai, nesuvokiantys kur slypi tikroji vertė. Stabmeldžiai per savo kvailumą yra nuolatinėje gyvenimiškoje erzelynėje. Ieškodami turto materialiuose dalykuose, jie save pastato į darbinio gyvulio poziciją. Jie dirba daug ir pastoviai užsiėmę, bet realybėje jų darbo vaisiais naudojasi kiti.
Biblijoje psalmėse pasakyta: „Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą“. (Ps 127,2)
Atsisakydami Kristaus malonės, jūs veltui dirbate. Nes žmogui, kuris Jam patinka, Jis suteikia išmintį, pažinimą ir džiaugsmą, bet nusidėjėliui duoda sunkią užduotį rinkti ir kaupti, kad galėtų atiduoti tam, kuris patinka Dievui.
Jėzus moko savo mokinius: „Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta. Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!“ (Lk 12,29-32).
Tai yra labai įpareigojantis Dievo pažadas, kuris nei karto per du tūkstantmečius ne buvo sulaužytas. Kristus yra Geras Ganytojas ir Jis rūpinasi savo žmonėmis.
Svarbu prisiminti, kad Jis ne tik geras, bet Jis yra visagalis. Jam priklauso viskas, todėl kam nori tam Jis ir duoda ir ne už nuopelnus, kad niekas nesigirtų, bet kaip Karališką malonę tiems kas Jį seka.
P.S. Ieškok Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kitą tau bus pridėta. Nes tikras turtas yra Žodis. Dievo Žodis, Jėzus Kristus. Tik Jame viskas yra vertinama ir tik Jis suteikia vertę viskam šiame ir kitame pasaulyje. Be Jo, ką tu be turėtum, tebus beformis, bedvasis molis, neturintis jokios vertės.
