Ar dažnai susimąstote, ką išgyveno per kruvinus 1991-ųjų Sausio įvykius tie, kurie nuotraukų archyve likę už kadro? Fotografas Andrius Petrulevičius savo pirmąją fotografiją padarė dar 1969 metais, o 1988-aisiais buvo pakviestas nufotografuoti Stalino paminklo atkasimo ceremoniją aikštėje prie Vilniaus geležinkelio stoties. Vėliau jam teko fotografuoti ir Sąjūdžio renginius, ir lemtingus įvykius, davusius pradžią šiandienos laisvei.
Su fotografu A. Petrulevičiumi pokalbyje neapsiribojame vien Sausio įvykiais, nors, pasak jo, 1991-ųjų Sausio 13-oji buvo tas tikrasis lūžis galingosios SSRS ir Lietuvos istorijoje. „Po 1990-ųjų Kovo 11-osios turėjo būti lūžis. Negalėjo tęstis katės ir pelės žaidimas“, – įsitikinęs fotografas. Šiandien leidiniuose apie tuos įvykius jis atranda daug savo nuotraukų, bet dėl to nesiskundžia ir laiko normaliu dalyku, kad archyvuose ne visuomet teisingai nurodyti daugelio istorinių įvykių fotografijų bei vaizdo įrašų autoriai. Pasak jo, svarbu, kad žmonės galėtų pamatyti įamžintas akimirkas ir žinotų, kas vyko.
Išties, vartant archyvines nuotraukas atrodo, kad viskas vyko dar taip neseniai...
– Koks jausmas apimdavo fotografuojant mitinguojančius žmones? Kaip į fotografus reaguodavo milicininkai?
– Po Nepriklausomybės paskelbimo 1990-ųjų kovą Maskva grasino Lietuvai, ir fotografams pavyko nufotografuoti daug tokių bauginimo apraiškų. Pavyzdžiui, fotografavome balandžio mėnesį atvažiavusias tanketes, blokados grimasas, gatvėmis važinėjančius BTR tankus. Įamžinome ir susistumdymą per Hitlerio gimimo dienos minėjimą. Ir aš ėjau ir fotografavau. Aišku, nelindau per arti, kad duotų per galvą. Vis iš tolo, iš šono, sukinėjausi tarp žmonių ir dariau nuotraukas. Milicininkai prieidavo ir sakydavo, ko čia fotografuoji, bet visi laikėmės gana drąsiai, kadangi jautėmės šeimininkai. Tiesioginio smurto lyg ir nebuvo. Prisimenu Sausio įvykių pradžią – 8 dieną. Prie Seimo susirinko įsiutusi minia, aš stovėjau prie centrinio įėjimo ir fotografavau. Kitomis dienomis, kai rusai pradėjo savo „tikruosius žygiu“, mes sekiodavome iš paskos: samdydavome mašinas ir keliese važiuodavome, kad ir į Šiaurės miestelį. Eidavome iš paskos, kur tik jų technika judėdavo. Kai prieidavai per arti ir papuldavai į tą susibūrusiųjų ratą, kariškiai bijodavo fotoaparatų, nes žinojo, kad nuotraukos pasieks pasaulį. Objektyve matydavau jų perkreiptus veidus.
– Ar jautėte, kad fotografuojate istorijai? Ar jau tuomet supratote savo misiją – įamžinti?
– Taip. Aš atėjau į Sąjūdį ir fotografavau įvairius politinius įvykius, tad žinojau, kad nuotraukos keliaus į pasaulį. Sėdėdavome laboratorijoje naktimis ir paskui visiems dalydavome nuotraukas net nežinodami, kur jos nukeliaus. Ateidavai į Sąjūdį, atiduodavai paką nuotraukų ir vėl eidavai daryti naujų. Štampavome ir dalijome, kad pasaulis sužinotų, kas dedasi Lietuvoje. Kai kas nors važiuodavo į užsienį, tai rizikuodami paimdavo ir nuotraukų. Ne kartą jos buvo atimtos ir oro uoste, ir kitur. Prisimenu, po Sausio įvykių važiavome į Rygą, vežėmės ir nuotraukų, išdalijome. Būdami ten sužinojome, kad susibūrimas vyks Taline – su nuotraukomis važiavome ir ten.
– Ar fotografai buvo tarpusavy pasiskirstę, kas ką fiksuos?
– Ne, nebuvome pasiskirstę. Sužinodavome, kas kur vyksta, visi ten ir važiuodavome. Kadangi nebuvo mobiliųjų ryšio priemonių, skambindavome į mūsų būstinę iš telefonų automatų kabinų ir susižinodavome naujausią informaciją. Sekiodavome paskui karines mašinas, kai kurie fotografai dirbo redakcijose, gaudavo žinių ir iš jų. Ir užsieniečiai prašydavo, kad padėtume jiems susiorientuoti aplinkoje.
– Ar pats buvote Sausio 13 dienos kulminacijose?
– Prieš 12 valandą buvau prie Aukščiausiosios Tarybos, ten ir sužinojome, kad važiuoja tankai. Sėdau į mašiną ir važiavau iš paskos. Vienos karinės mašinos važiavo televizijos bokšto link, kitos suko į Konarskio gatvę. Mes nusekėme paskui tankus iki Televizijos bokšto. Atvažiavęs supratau, kad žmonės jau gainiojami. Įsijungiau kamerą, bet vos pradėjau filmuoti, čia pat driokstelėjo šūvis ir mane visai apkurtino. Pamačiau, kad kamera išsijungė, ir persigandęs, kad dings visi padaryti įrašai, ėmiau karštligiškai spaudinėti mygtukus. Pagaliau įsijungęs kamerą pastebėjau, kad blykčioja data – skaičiukas buvo sustojęs ties laiku, kai iššovė tankas. Tad ir įraše data liko sustojusi. Po to šaudė dar daug kartų. Visai šalia šaudančio tanko stovėjusio autobuso langai išsipūtė ir subyrėjo. Su kitais fotografais užlipome ant kalniuko prie bokšto, mane suėmė toks pyktis, kad pradėjau keiktis, ir jau buvo nebesvarbu, kas gali nutikti. Filmavau, nors žmonės aplinkui vis ramino, sakė „nelįsk arti“, „atiduok kamerą, užteks, kiek nufilmavai“. Kolegai daviau kamerą, o pats likau su fotoaparatu. Kai šalia pašovė žmogų, atitokau, nors niekas dar netikėjo, kad bus panaudotas ginklas prieš žmones. Buvo tamsu, fotografuoti buvo sunku. Fotografams buvo liepiama nenaudoti apšvietimo, nes gali tapti taikiniu. Ant fotoaparatų degdavo raudonos švieselės, tai jas uždengdavome, kad nesimatytų. Beje, laboratorijoje irgi būdavome išjungę šviesą, kad nesužinotų, jog ryškiname nuotraukas.
– Iš kur atradote tiek drąsos?
– Tada niekas apie tai negalvojo. Buvau jaunas, kaip tu, ir tokie įvykiai dėjosi pirmą kartą gyvenime. Nebuvo minčių, kad į tave gali kas nors taikytis.
Įdomus prisiminimas iš tų laikų, kai prie OMON'o būstinės Antakalnio rajone žmonės rinkdavosi į mitingus. Mes eidavome fotografuoti vis arčiau, o tie jau įsiutę pradėdavo šaudyti. Kartą sutikau vieną amerikietę, kuri sakė atvažiavusi užsidirbti pinigų, nors prisipažino, kad gyvenime nėra laikiusi rankose fotoaparato. Ji pribėgo paklausti, kaip įjungti fotoaparatą, ir staiga OMON'as pradėjo šaudyti. Ji taip šaukė... Čia buvo mūsų Lietuva, ir reikėjo bet kokiu atveju kovoti.
– Kaip šiandien, praėjus 20 metų, prisimenate Sausio 13-ąją? Ką jums pačiam simbolizuoja ši data?
– Kasmet su kolegomis susitinkame sausio 12 dienos vakare. Visada klausiausi „Amerikos balso“, žiūrėjau BBC, Vasario 16-ąją mokykloje ant lentos esu užrašęs „Laisvė Lietuvai“. O Sausio 13-oji – persilaužimas. Šis atminimas liks visam gyvenimui. Yra žuvusių, aukų galėjo būti dar daugiau. Bet mes – stipresni. Vis tiek taikus pasipriešinimas įvarė okupantus į kampą.
Laikui bėgant, įamžinti kadrai įgauna tam tikrą prasmę. Gal savo nuotraukose jūs atrandate kažką naujo? Ar pamatote tai, ko nematėte tada?
Dabar, dirbdamas Seime, pamatau daug savo kolegų negatyvų (fotojuostoje užfiksuotas vaizdas – aut. past.). Aš savo nuotraukas, kaip ir kolegų, žinau mintinai – kaip, iš kur, kokiu kampu daryta. Matau žmonių veidus ir atrandu vis ką nors naujo. Yra, pavyzdžiui, pas mus dirbančio jaunimo, kurie būdami ketverių metukų dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose. Ir jie atranda save nuotraukose. Priartiname ir matome, kad stovėjo vienoje ar kitoje vietoje. Anksčiau aš žiūrėdavau tik pirmą planą – tada skubėjai ir darei, o dabar jau žiūri, kokie pastatai buvo aplinkui, kokie keliai. Vertini ir iš meninės pusės. Pavyzdžiui, nuotrauka, kur vaikinas stovi prieš tanką: būtų gerai atrasti negatyvus, kur jis būtų nufotografuotas iš priekio. Bandysime jį atrasti. Šitos mano nuotraukos istorija įdomi. 1991 metais fotografų buvo daug, tik vėliau Centrinis archyvas pradėjo kaupti fondus. Ir ta nuotrauka ilgai laikraščiuose buvo spausdinama svetima pavarde, kaip ELTA buvo pateikusi, o kai aš pateikdavau, nurodydavo mano autorystę. Kartą pamaniau sau: negali būti, kad būtų dvi identiškos nuotraukos. Užklausus paaiškėjo, kad archyvas negatyvo neturi, o kolega, kurio autorystė buvo nurodoma, ir pats žino, jog tai ne jo nuotrauka. Dabar juokiuosi – įsivaizduok, tik po 20 metų paaiškėjo, kad tai mano nuotrauka.
– Jūs ir dabar fotografuojate tų įvykių minėjimus. Ką įžvelgiate nuotraukų herojų veiduose šiandien? Ar minėjimai nėra išsisėmę?
– Ne, tie paradai turi pražygiuoti, valdžia turi pasakyti savo žodžius iš tribūnos. Valdžios keičiasi, bet įvykiai nesikeičia. Ateina nauja karta, pavyzdžiui, jau mano vaikai atsiveda anūką. Kituose miestuose, mokyklose pradedi rodyti nuotraukas, ir jie daug ko nežino. Klausia: ar čia tikrai buvo Vilniuje? Tais laikais kovojome dėl Laisvės – ir gavome Nepriklausomybę. Dar ne tiek daug laiko praėjo, dar tebėra gyvas sovietinis mentalitetas, sovietinis mąstymas.
– Ar turite „mylimiausią“ nuotrauką iš tragiškų, bet lemtingų Sausio įvykių archyvo?
– Sunku pasakyti. Tuo metu negalėjai daryti meno. Fotografavai, ką spėjai, stengeisi paspausti mygtuką kuo daugiau kartų. O kas išėjo, tas išėjo. Sakoma, reikia atsidurti reikiamu momentu reikiamoj vietoj...
–Tai ar Sausio 13 dienos fotografai yra „lemiamo momento“ atstovai?
–Profesionalai visuomet žino, kada ir kokioje vietoje spausti fotoaparato mygtuką. 90 procentų atvejų pataikai, kur atsistoti, kad padarytum gerą kadrą.
–Ar nebuvo suvaidintų nuotraukų?
– Ne, tuo metu tokių nebuvo. Atsimenu, kai prasidėjo karas Čečėnijoje, kolega fotografavo pabėgėlių autobusą, o prie jo lango stovėjo moteris. Jis priėjo ir nuvalė autobuso langą – už tai jo vos neišmetė iš „Reuters“ agentūros.
– Anuomet visus įvykius matėte per objektyvą. Kaip jums atrodo, ar laisvės dvasia neišblėso?
– Ne. Laisvės ir kasdienio žmonių gyvenimo – šių dviejų dalykų primityviai lyginti negalima. Ir gatvėje gyvenantis žmogus gali būti laisvas, o gali gyventi vilose ir neturėti tos laisvės, nes bijos į gatvę išeiti, tik per langelį pasaulį matys. Laisvas esi tada, kai gali judėti, kur nori. Gali matyti visą pasaulį. Gali taupyti, išvažiuoti į Afriką, bet gali ir niekur nevažiuoti.
– Ar pats norėtumėte sugrįžti į tuos laikus?
– Sugrįžti galiu žiūrėdamas savo filmus. Matydamas tuos kadrus tu visada grįžti, atrodo, kad viskas buvo vakar. Žiūrint vaizdo įrašus akyse kaupiasi ašaros. Buvo tokios emocijos, pakilimas. Tai galbūt ir yra grįžimas – emocijomis. Nes tu buvai ten, tu matei, ir pats vertini. Daug žmonių pamiršo, kad kovojo drauge, ir šiandien netelpa po vienu stogu. Gynėme vieną Tėvynę, o dabar sakoma: „Aš padariau tą, kitas aną.“ Man juokinga, kai pamatau medaliais nusagstytą krūtinę. Iš kur ir už ką tie medaliai, pagalvoju. Man irgi per pirmus apdovanojimus 1992-aisiais norėjo duoti Sausio 13-osios medalį. Skambindavo į namus, kol neiškentęs pasakiau: „Atleiskite, žinau, kas tą naktį miegojo, ir po jos miegojo, o dabar nešioja medalį. Aš negaliu priimti.“ Kai paklausė, ką parodysiu vaikams, anūkams, atsakiau: „Daug ką turiu parodyti – nuotraukų, filmuotos medžiagos.“ Juk medalį reiktų duoti visiems, kas ten stovėjo. Reikalingas visiems bendras medalis – Lietuvai. Arba tiems, kurie nukentėjo fiziškai – sudaužyti, peršauti. Daugelis užmiršta, kad kovojome visi.
A. Petrulevičius dažniau fotografuoja, nei pats pozuoja nuotraukoms (Tiesa.com/R. Zagrebajev nuotr.)
Rimantas ZAGREBAJEV
