Balsas.lt paskelbtame konkurse suskubo dalyvauti tiek moksleiviai, tiek studentai, trokštantys tapti žurnalistais. Pristatysime jums geriausiai pasirodžiusiųjų darbus!
Naujieji Balsas.lt žurnalistai bus pakviesti jau Naujaisiais metais. Iki to laiko vis dar laukiame norinčiųjų tapti ketvirtosios valdžios atstovais!
Pristatome penktosios kandidatės trečiakursės žurnalistikos studentės Dovilės Šileikytės rašinį.
- Pirmojo kandidato Viliaus Petkausko darbą rasite čia.
- Antrosios dalyvės Daivos Jokubaitytės rašinys.
- Trečiosios kandidatės Kamilės Matusevičiūtės darbas.
- Ketvirtosios pretendentės Monikos Adomauskaitės darbas čia.
Kodėl (ne)grįžčiau į mokyklą dirbti mokytoju
Mirė senas mokytojas ir pateko į pomirtinį pasaulį. Jį paskyrė į pragarą. Po kurio laiko paaiškėjo klaida.
- Atsiprašome, jūs turėjote patekti į rojų.
Mokytojas žinią priėmė abejingai.
- Man ir čia gerai, - pasakė. – Po mokyklos ir pragaras – rojus.
Kai buvau maža, svajojau būti mokytoja. Iš pradžių pradinių klasių, paskui - muzikos. Vaikystėje be kitų knygų skaitydavau ir pedagogines. Kai prieš edukologijos kontrolinį bibliotekoje ieškojau knygų šiam dalykui mokytis, akis užkliuvo už pažįstamo viršelio.„Mano vaikystės knyga„ - pagalvojau. Ilgiau pasimokiusi mokykloje pradėjau gailėti mokytojų ir sakyti, kad pedagoginio darbo tikrai tikrai nedirbsiu, giminaitė, ilgus metus dirbanti mokykloje ir sužinojusi, kokią specialybę ketinu studijuoti, irgi puolė vaizdingai pasakoti savo kasdienybę („ Visi jie – beraščiai“), kad tik nesugalvočiau dirbti mokytoja. Dabar vėl nebežinau.
Viena vertus, pedagogikos gyslelę turbūt paveldėjau iš mamos (ji - vaikų darželio auklėtoja). Net troleibuse ar gatvėje matydama, kaip su vaikais bendrauja jų tėvai ar seneliai, pastebiu, ką jie galbūt daro ne taip. Jei tėvai irzlūs, nepakantūs mažųjų lėtumui ar, atvirkščiai, didesniam aktyvumui, ant jų šaukia, tuomet nėra ir ko stebėtis, kad vaikai tokie neramūs ir jų neklauso. Vaikai pasaulį mato kitaip, jų sąmonėje jis kartais daug gražesnis ir įvairesnis, nei mūsų, suaugusiųjų – žiūrėdami į tuos pačius dalykus mes juos matome skirtingai. Vaikui kiekviena smulkmenėlė – stebuklas, kiekvieno daikto paskirtį jis sugalvoja pats, visa vaikystė – kūryba.
Antra vertus, pati dar neseniai mokiausi vidurinėje, nespėjau pamiršti mokyklinio gyvenimo džiaugsmų ir rūpesčių. Puikiai suprantu, kad suvaldyti klasę yra tikrai nelengva. Prisimenu, kai etikos mokytoja, nuoširdi, gera ir jautri moteris, niekaip negalėjo susitvarkyti su klasės vaikinais ir buvo priversta kviestis į pamoką direktoriaus pavaduotoją, kad šis publiką nuramintų ne visai cenzūriniais žodžiais. Tada dar sakiau, kad toks elgesys nepedagogiškas, kaip galima mokinius šitaip vadinti. Dabar suprantu, kad kartais tik taip ir reikia elgtis, nes kitokios priemonės nepadeda. Bandau įsivaizduoti save, nedidelio ūgio ir kalbančią aukštu balsu, prieš klasę paauglių rėkiančią „Tylėt arba nukirčiuosiu“, trankančią durimis, per pertrauką išvarančią mokinius lauk iš klasės, kad galėtų kokias penkias minutes pabūt ramiai ir pasiklausyt Mocarto. O prieš bardama kokį perestukiną pati pradėčiau krizenti.
Dar vienas minusas - mokinių abejingumas. Dabar matau labai daug jaunų žmonių be jokio entuziazmo. Matau, kaip mokytojai ar dėstytojai stengiasi kažkuo sudominti, kažką įdomesnio sugalvoti, o jiems tai visiškai nerūpi, pedagogų pastangos eina vėjais. Pamenu, kelios mokytojos man sakydavo, kad aš viską suprantu, kad baisiai protinga esu, o aš stebėdavausi - nesimokau taip gerai, kaip norėčiau, savyje trūkumų matau krūvą... Bet dabar pradedu suprasti, ką jos norėjo pasakyti: paprasčiausiai aš nebuvau iš tų, kurie galvoja, kad mokytojai - ne žmonės, mačiau, kad jos nori rasti ryšį su mokiniu, vertinau jų darbą, net ir tada, kai pamokos medžiaga man būdavo neįdomi ar atrodydavo nenaudinga.
Viską apmąsčiusi, suprantu, kad negaliu vienareikšmiškai sakyti „ne“ vien todėl, kad tokia aplinkinių nuomonė, ar todėl, kad manau, jog mokytojauti nesugebėčiau. Na ir kas, kad lengva nebus, kad milijonų neuždirbsiu, bet kasdienis ir sunkus mokytojo darbas tikrai yra vertas pastangų ir reikalingas. Aš sakau „Taip“ ir esu pasiruošusi jį išmėginti./em>/em>
