Polinkį sukiotis virtuvėje ir gaminti Gidonas Šapiro-Bilas (36m.), matyt, paveldėjo iš mamos, tačiau kaip pats teigia, vien gabumų nepakanka – reikia turėti gyslelę ir fantazijos.
Maistas šiuo metu yra viena aktualiausių temų. Tuo labiau, kad artėja šventės. Tik televizija skelbia, kad jis nesaugus ir nuodingas...
Peržiūrėjus pastarojo mėnesio televizijos laidų anonsus peršasi vienintelė mintis: nuo šiol negalima nieko valgyti ir net praustis, nes viskas nuodinga ir kelia mirtiną pavojų sveikatai. Šis vajus man juokingas. Norint kvėpuoti grynu oru ir valgyti labai sveiką maistą, reikėtų pradėti važinėti arkliais, miestą iškeisti į kaimą ir geriausia kur nors Taigoj, kad tūkstančio kilometrų spinduliu nebūtų nė vienos gamyklos. Patys augintumėmės gyvulius ir daržoves. Bet ar tai įmanoma dvidešimt pirmame amžiuje? Žinoma, aš norėčiau, kad dešros būtų rūkomos ant medžio pjuvenų, kad lašiša būtų sugaunama natūraliai, bet tokių produktų galėtų paragauti tik vienetai, nes kainos būtų nerealios.
Ar maisto gaminime vyrauja kokios nors mados?
O, taip. Pastaruosius penkerius metus labai madingi burokėliai. Man, dėl to žinoma, labai smagu, nes tai viena mėgiamiausių mano daržovių. Taip pat „ant bangos“ perlinės kruopos. Keista, kai pagalvoji, kad tai turbūt du patys pigiausi produktai Lietuvoje, iš kurių patiekalus gamina net garsiausi pasaulio restoranai.
Vedate kulinarinę laidą, ar apie savo restoraną nesvajojate?
Pasvajot pasvajoju, bet, matyt, esu per didelis bailys, kad jį atidaryčiau. Tai vis dėlto didžiulė atsakomybė ir jei man nepavyktų, būtų labai žiaurus smūgis.
Laidoje dažnai pristatote įvairių kraštų tradicines virtuves. Ar turite mėgstamiausią?
Vienos virtuvės nėra. Kiekvienoje jų yra skanių ir nelabai patiekalų. Man, pavyzdžiui, labai skanūs lietuviški patiekalai. Be to, jie nėra toki jau riebūs ir nuodingi, kaip daugelis apibūdina. Elementarus pavyzdys: visi giria prancūzišką virtuvę, kurios pagrindas yra sviestas – anot dietologų, ne pats sveikiausias produktas.
Prancūzai viską ant jo kepina, tai pat naudoja riebią grietinę, o bulves kepa grietinės padaže. Ar tai labai jau sveika – drįsčiau abejoti. Puikiai suprantu, kad cepelinai su spirgučiais nelabai tiktų Italijoje ar Ispanijoje. Nes taip jau susiklostė istoriškai, kad šiauriečiai, valgo riebiau ir daugiau mėsiškų patiekalų. Pietiečiai - daugiau žolių, žuvies ir daržovių. Neįsivaizduoju, kas su mumis būtų, jei maitintumėmės vien makaronais. Ispanai valgo daug kiaulienos ir „bulkos“, italai raito makaronus ir tie produktai nėra sveikesni už bulves. Bet tų kraštų virtuvėmis žavimės ir laikome jas pavyzdžiu. Blogo maisto nėra, būna tik neapskaičiuotos porcijos.
Ar yra patiekalų, kurių niekuomet negaminate?
Esu atsiribojęs nuo kepinių, nes juose nėra vietos fantazijai. Ten reikalingas tikslumas. Jei parašyta, kad tešlai reikia dviejų gramų kepimo miltelių, vadinasi, tiek ir reikia. Priešingu atveju, rezultatas gali labai nuliūdinti.
Tarkim, kepant mėsą įdėsi tris šimtus gramų svogūnų ar vos du, skonis šiek tiek pasikeis, bet galutiniam rezultatui tai neturės įtakos. O konditerija, mano nuomone, yra aukštasis pilotažas. Pats esu didžiulis smaližius. Mėgstu viską, kas saldu. Šokoladą, bandeles, pyragaičius.
Yra tekę kada laikytis dietos?
Kaip matote, mano kūno sandara nėra tobula ir sveriu ganėtinai per daug. Kažkada labai seniai esu bandęs nevalgyti bulvių su mėsa ir panašiai. Turiu pripažinti, kad padėjo. Svoris krito, bet norint ką nors padaryti, turi tai daryti visą gyvenimą. Čia kaip narkomanui – norint mesti narkotikus reikia visą gyvenimą su savimi kovoti.
Man nepavyko, nes maistas – didesnis malonumas. O geriausia dieta – tuščias šaldytuvas. Žinoma, gali priversti gyvenimas...
O yra taip buvę?
Kažkada paauglystėje buvo užpuolusi inkstų akmenligė, tuomet teko laikytis griežtos dietos, atsisakyti keptų ir rūkytų patiekalų. Bet tai buvo trumpalaikis dalykas. Man nėra nieko skaniau už gerą rūkytą dešrą.
Minėjote, kad jūsų tėvai medikai. Kaip manote, kodėl daugelis lietuvių mano, jog medikai negydys, kol negaus kyšio?
Čia toks stereotipas. Visiška nesąmonė. Jei neduosi daktarui prieš operaciją, ką jis tave papjaus ant operacinio stalo? Kai per tėčio budėjimus mirdavo žmogus, jis visą dieną vaikščiodavo kaip žemę pardavęs. Jokio džiaugsmo žmogui ir tikrai nėra nei vieno mediko, kuris lauktų, jog jo pacientas blogai baigtų.
Jei norite po operacijos atsidėkoti, prašau, bet jei to nepadarysi, niekas jūsų nemedžios stengdamasis papjauti ar nunuodyti. Arba anestioziologas, jis gi nenorės, kad atsibustumėte vidury operacijos. Manau, kad kiekvienas vertina pagal save.
Autorė Evelina Machova
Polinkį sukiotis virtuvėje ir gaminti Gidonas Šapiro-Bilas (36m.), matyt, paveldėjo iš mamos, tačiau kaip pats teigia, vien gabumų nepakanka – reikia turėti gyslelę ir fantazijos.
Maistas šiuo metu yra viena aktualiausių temų. Tuo labiau, kad artėja šventės. Tik televizija skelbia, kad jis nesaugus ir nuodingas...
Peržiūrėjus pastarojo mėnesio televizijos laidų anonsus peršasi vienintelė mintis: nuo šiol negalima nieko valgyti ir net praustis, nes viskas nuodinga ir kelia mirtiną pavojų sveikatai. Šis vajus man juokingas. Norint kvėpuoti grynu oru ir valgyti labai sveiką maistą, reikėtų pradėti važinėti arkliais, miestą iškeisti į kaimą ir geriausia kur nors Taigoj, kad tūkstančio kilometrų spinduliu nebūtų nė vienos gamyklos. Patys augintumėmės gyvulius ir daržoves. Bet ar tai įmanoma dvidešimt pirmame amžiuje? Žinoma, aš norėčiau, kad dešros būtų rūkomos ant medžio pjuvenų, kad lašiša būtų sugaunama natūraliai, bet tokių produktų galėtų paragauti tik vienetai, nes kainos būtų nerealios.
Ar maisto gaminime vyrauja kokios nors mados?
O, taip. Pastaruosius penkerius metus labai madingi burokėliai. Man, dėl to žinoma, labai smagu, nes tai viena mėgiamiausių mano daržovių. Taip pat „ant bangos“ perlinės kruopos. Keista, kai pagalvoji, kad tai turbūt du patys pigiausi produktai Lietuvoje, iš kurių patiekalus gamina net garsiausi pasaulio restoranai.
- Vedate kulinarinę laidą, ar apie savo restoraną nesvajojate?
- Pasvajot pasvajoju, bet, matyt, esu per didelis bailys, kad jį atidaryčiau. Tai vis dėlto didžiulė atsakomybė ir jei man nepavyktų, būtų labai žiaurus smūgis.
Laidoje dažnai pristatote įvairių kraštų tradicines virtuves. Ar turite mėgstamiausią?
Vienos virtuvės nėra. Kiekvienoje jų yra skanių ir nelabai patiekalų. Man, pavyzdžiui, labai skanūs lietuviški patiekalai. Be to, jie nėra toki jau riebūs ir nuodingi, kaip daugelis apibūdina. Elementarus pavyzdys: visi giria prancūzišką virtuvę, kurios pagrindas yra sviestas – anot dietologų, ne pats sveikiausias produktas.
Prancūzai viską ant jo kepina, tai pat naudoja riebią grietinę, o bulves kepa grietinės padaže. Ar tai labai jau sveika – drįsčiau abejoti. Puikiai suprantu, kad cepelinai su spirgučiais nelabai tiktų Italijoje ar Ispanijoje. Nes taip jau susiklostė istoriškai, kad šiauriečiai, valgo riebiau ir daugiau mėsiškų patiekalų. Pietiečiai - daugiau žolių, žuvies ir daržovių. Neįsivaizduoju, kas su mumis būtų, jei maitintumėmės vien makaronais. Ispanai valgo daug kiaulienos ir „bulkos“, italai raito makaronus ir tie produktai nėra sveikesni už bulves. Bet tų kraštų virtuvėmis žavimės ir laikome jas pavyzdžiu. Blogo maisto nėra, būna tik neapskaičiuotos porcijos.
Ar yra patiekalų, kurių niekuomet negaminate?
Esu atsiribojęs nuo kepinių, nes juose nėra vietos fantazijai. Ten reikalingas tikslumas. Jei parašyta, kad tešlai reikia dviejų gramų kepimo miltelių, vadinasi, tiek ir reikia. Priešingu atveju, rezultatas gali labai nuliūdinti.
Tarkim, kepant mėsą įdėsi tris šimtus gramų svogūnų ar vos du, skonis šiek tiek pasikeis, bet galutiniam rezultatui tai neturės įtakos. O konditerija, mano nuomone, yra aukštasis pilotažas. Pats esu didžiulis smaližius. Mėgstu viską, kas saldu. Šokoladą, bandeles, pyragaičius.
Yra tekę kada laikytis dietos?
Kaip matote, mano kūno sandara nėra tobula ir sveriu ganėtinai per daug. Kažkada labai seniai esu bandęs nevalgyti bulvių su mėsa ir panašiai. Turiu pripažinti, kad padėjo. Svoris krito, bet norint ką nors padaryti, turi tai daryti visą gyvenimą. Čia kaip narkomanui – norint mesti narkotikus reikia visą gyvenimą su savimi kovoti.
Man nepavyko, nes maistas – didesnis malonumas. O geriausia dieta – tuščias šaldytuvas. Žinoma, gali priversti gyvenimas...
O yra taip buvę?
Kažkada paauglystėje buvo užpuolusi inkstų akmenligė, tuomet teko laikytis griežtos dietos, atsisakyti keptų ir rūkytų patiekalų. Bet tai buvo trumpalaikis dalykas. Man nėra nieko skaniau už gerą rūkytą dešrą.
Minėjote, kad jūsų tėvai medikai. Kaip manote, kodėl daugelis lietuvių mano, jog medikai negydys, kol negaus kyšio?
Čia toks stereotipas. Visiška nesąmonė. Jei neduosi daktarui prieš operaciją, ką jis tave papjaus ant operacinio stalo? Kai per tėčio budėjimus mirdavo žmogus, jis visą dieną vaikščiodavo kaip žemę pardavęs. Jokio džiaugsmo žmogui ir tikrai nėra nei vieno mediko, kuris lauktų, jog jo pacientas blogai baigtų.
Jei norite po operacijos atsidėkoti, prašau, bet jei to nepadarysi, niekas jūsų nemedžios stengdamasis papjauti ar nunuodyti. Arba anestioziologas, jis gi nenorės, kad atsibustumėte vidury operacijos. Manau, kad kiekvienas vertina pagal save.
Autorė Evelina Machova
