REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šis tekstas skelbiamas žurnalo „Naujasis Židinys – Aidai“ 11 numeryje. Jis buvo parašytas 1974 m. jau tuo metu žymiam disidentui Vladimirui Bukovskiui kalint Vladimiro kalėjime, o psichiatrui Semionui Gluzmanui – Permės politlageryje. JAV pirmąsyk išspaudintas tekstas SSRS plito savilaidos kanalais; lietuviškai (vertė Nerijus Šepetys) skelbiamas pirmą kartą.

REKLAMA
REKLAMA

Pirma dalis

XX a. mums iškilo komunikabilumo problema. Šiandien jau sunkiai vieni kitus supranta skirtingų profesijų atstovai, kalbantys ta pačia kalba. Psichiatro kabinete nuo jūsų komunikabilumo priklausys pernelyg daug. Pasistenkite, kad ekspertas suprastų jus taip, kaip jums būtina: padarykite viską, kas įmanoma, jog eksperto „nusistatymas“ dėl jūsų nepakaltinamumo, jei jis tokį turės, neišaugtų į argumentuotą išvadą.

REKLAMA

Prisiminkite: psichiatras – paprastas žmogus, nepasižymintis antgamtiniais gebėjimais. Tam tikruose sluoksniuose paplitusi nuomonė, kad psichiatras galįs „žvilgsniu prasiskverbti į sielą, skaityti mintis ar priversti sakyti tiesą“, – absurdiška. Nėra tokių terapinio, hipnotinio farmakologinio poveikio priemonių, kurios atskleistų jūsų užslėptas mintis, priverstų jus kalbėti, jei jūs to nenorite. Ne visa atitinka tiesą ir įsivaizdavimas apie itin aukštą psichiatro intelektą, jo gilų žmogaus psichikos (buitine prasme) išmanymą. Štai būdingiausieji gydytojo psichiatro tipai.

REKLAMA
REKLAMA

Pradedantis psichiatras: nuoširdžiai mėgsta psichiat­riją, laiko ją visaverte moksline disciplina. Dėl gyvenimo ir profesinės patirties stokos ir menko žinių bagažo įžiūrės psichikos patologiją ten, kur jos tikrai nėra. Jis nesupranta psichiatrinių koncepcijų dirbtinumo. Todėl dirbdamas jis lengvai pasiduoda poveikiui, gali nuoširdžiai „atskleisti“ jūsų psichikos patologiją. Teismo psichiatrų ekspertų komisijoje jis nedalyvauja, nėra pavojingas, nes jūsų likimo nenulems.

Patyrusių ekspertų tipus verta aptarti išsamiau. Būtent jie lems jūsų ateitį.

Mokslininkas: išsaugojęs „jaunatvišką“ aistrą psichiatrijai, laiko ją savo pašaukimu. Jam psichiatrija – mokslinė disciplina, kad ir su išlygomis. Paprastai disidentystę jis priskiria psichiatrinei kompetencijai. Nemėgsta dalyvauti nepakaltinamumo ekspertizėje: „Aš gydytojas, ne tardytojas“... Pakankamai blaiviai mąsto ir supranta konjunktūrą, bet pasistengs „nesusitepti“: padėkite jam, laikydamiesi teisingos taktikos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Disertantas: pagrindinė jo savybė – nesąmoningai išplečia ligos, kurią nagrinėja disertacijoje, ribas. Įtikinkite jį savo elgesiu, kad kaip „medžiaga“ jam netinkate.­

Volterininkas: protingas, patyręs žmogus ir psichiat­ras. Seniai nusivylęs psichiatrija kaip mokslu, jo intelektas aukštas, mėgsta meną, literatūrą, gali daug apie tai kalbėtis. Socialiai inertiškas, nes netiki jokių socia­linių pertvarkų sėkme (Koheleto išmintis); neatmestina, kad jo išorinė visuomeninė pozicija sutampa su „kursu“. Bailokas, ciniškas. Puikiai suvokia konjunktūrą, tačiau netgi spaudžiamas pripažins jus psichiškai sveiku, ir netgi dėl savo bailumo padarys tai taip įtikinamai, kad neleistų net kilti įtarimui dėl savo „simpatijų“, – „kad nė šuo nesulotų“.

REKLAMA

Miesčionis: intelektas ir specialybės žinios neviršija vidurkio. Laiko save protingu ir patyrusiu gydytoju, o savo gyvenimo stilių – sektinu pavyzdžiu kitiems. „Bendrojo kurso“ požiūriu socialiai aktyvus, gerai įgudęs prisitaikyti prie išorinių sąlygų („socialinė mimik­rija“). Nesupranta tokių reiškinių kaip siurrealistinė dailė („argi žirgai skraido?“), šiuolaikinė poezija („o kurgi ritmas?“) ir pan. Jūsų socialinę poziciją nuoširdžiai laiko nenormalia, pagrindiniai argumentai – „juk buvo butas, šeima, darbas. Kam gi jūs šitaip?“ Su tokiu šiuolaikiniu „rentininku“ nepatartina diskutuoti abstrakčiomis temomis, apie filosofiją, fizikos teorijas ir pan., apie šiuolaikinį meną, – pasistenkite išlikti jo lygyje. Jis pavojingas, gali atskleisti psichikos patologiją, lengvai pasiduoda spaudimui iš viršaus, visuomet save pateisina (savo akyse) pasiremdamas autoritetais, psichiatrijos „mokyklomis“.

REKLAMA

Profesionalus budelis: sąmoningai užsiima psichiškai sveikų žmonių ekskulpacija. Paprastai – išsilavinęs specialistas. Tad vienintelė jūsų galimybė – „neduoti“ jam nė vieno „simptomo“. Tokiu atveju dėl savitos profesinės savigarbos jis gali nepanorėti teptis „aiškia klastote“.

Praktinės rekomendacijos Jūsų taktikai

Baudžiamosios instancijos prieš disidentus turi vieną svarbų pranašumą: jos aktyviai amoralios. Valstybė pritaiko principą „tikslas pateisina priemones“ piliečiams, kurie supanašėja su berniuku iš žinomos Anderseno pasakos apie nuogą karalių. Moksliškai įpavidalinti teiginiai apie klasinę moralę leidžia būti atvirai amoraliems su „tarybinės liaudies ir socialistinės santvarkos priešais“. O ką sako moralė? Morali tiesa, o ne melas, moralus nuoširdumas, morali atjauta ir pan. Disidentai paprastai laikosi būtent tokios, „neklasinės“ moralės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Štai ką tai reiškia parengtinio tardymo, teismo, psichiatrijos ekspertizės sąlygomis: 1) visais KGB arba teismą dominančiais klausimais duoti teisingus parodymus, iš anksto pražūtingus sau kaip ekspertizės objektui; 2) „užvesti“ KGB ir teismą ant jiems nežinomų aplinkybių ir motyvų, parūpinti ekspertui taip reikalingą „simptomatiką“; 3) leisti sau neleistiną silpnumą tardytojo akivaizdoje, kuriam „nepaprastai svarbu sėkmingai atlikti tyrimą“, liudytojo, išsigandusio „dėl baimės prarasti tarnybą“ ir pan.

Deja, tokie yra faktai. Meluoti – niekinga, bet įsiminkite: nuo jūsų noro ir mokėjimo būti amoraliems atžvilgiu tų asmenų ir organizacijų, kurios laikosi hotentotų moralės, priklauso jūsų likimas. Iš šimtų draugų ir savosios patirties mes tvirtai žinome: abstraktus moralumas, lemiantis tardomojo, teisiamojo ir ekspertuojamojo elgesį, prieštarauja jo gyvybiniams interesams. Jūsų teisingas elgesys psichiatrinio tyrimo (tardymo, teismo) metu implikuoja ne tik būtinas elementarias psichiatrijos teorijos ir praktikos žinias, bet ir „įžemintą moralumą“. Visos mūsų rekomendacijos skirtos numanomam „vidutiniam disidentui“. Žinoma, mes negalime atsižvelgti į visą aplinkybių, interesų, likimų įvairovę. Visiškai nėra būtina laikytis kurios nors konk­rečios rekomendacijos, jei ji objektyviai prieštarauja tikrovei. Maža to, tai būtų kenksminga. Antai beprasmiška neigti patirtą galvos smegenų traumą, jeigu apie tai išlikusios žymos dokumentuose; mikčiojimą, jei jūs mikčiojate ir pan. Pageidautina, kad jūsų potencialūs liudytojai pajėgtų duoti tokius pat teisingus ir „švarius“ parodymus apie jūsų psichinį portretą. Duomenys, kuriuos jūs pranešate gydytojui, nebūtinai turi sutapti su tyrimo bylos medžiaga. Pirma, įstatymas nedraudžia įtariamajam ar kaltinamajam duoti žinomai neteisingus parodymus; antra, duomenys, kuriais disponuoja ekspertai, nebūdami paslaptis KGB (sovietinėje teisėje „medicininė paslaptis“ tėra grynai formali kategorija), negali būti panaudoti tardymo ir teisminio nagrinėjimo medžiagoje. Vis dėlto derėtų gerai prisiminti, jog pateikiant ekspertui kokią nors informaciją apie konkrečias KGB dominančias aplinkybes, reikia būti atsargiam, t. y. laikui bėgant toji informacija gali būti „operatyviškai apdorota“.

REKLAMA

Bendra informacija apie jūsų gyvenimą

Nėštumas ir gimdymas vyko normaliai. Gimėte sveikas vaikas, sėdėti, vaikščioti, kalbėti išmokote laiku. Vaikystėje rodėte dėmesį bendraamžiams, noriai su jais bendraudavote. Neturėjote polinkio žaisti vienas pats, leistis į perdėtas fantazijas, nuolat meluoti, spyriotis; visi jūsų įpročiai, poelgiai, sprendimai atitikdavo amžių ir lytį. Jūsų polinkis į skaitymą buvo nuosaikus ar kiek didesnis už įprastą, mieliau rinkdavotės knygas pagal amžių. Nepatyrėte naktinių košmarų, lunatizmo, miego sutrikimų, mikčiojimo, sustiprėjusios tamsos, gyvūnų, aukščio ar pan. baimės. Nebūdavo permainingų nuotaikų, silpnavališkumo, perdėto įsižeidinėjimo, staigių agresijos proveržių, pabėgimų iš mokyklos ir namų. Užsiėmimuose suspėdavote su kitais, „antriems metams“ nebuvote palikti, domėjotės klasės, mokyklos, kiemo gyvenimu, nesišalinote jo, buvote draugų mėgstamas (bet nebuvote pernelyg „pavyzdinis“, be iniciatyvos), jūsų draugai visados būdavo jūsų bendraamžiai. Paauglystėje neturėjote elgesio „ypatumų“ ar „sunkumų“. Nesėkmes pergyvendavote ramiai, bet ne abejingai; neturėjote polinkio vienas sau kuo ramiai užsiimti, bjaurėtis sportu, dideliais žmonių sambūriais, masiniais renginiais. Domėjotės tuo, kas būdinga jūsų amžiui ir aplinkai: mėgote kiną, knygas (bet ne vien „fantastiką“), žaidimus; su šeimos nariais jūsų santykiai buvo širdingi, jums buvo svarbūs šeimos reikalai, rūpesčiai, pergyvendavote dėl artimųjų, jų ligų, vargų, džiaugsmų; nebuvote uždaras, šeimoje pasipasakodavote apie savo reikalus ir naujienas. Polinkis priešingai lyčiai atsirado laiku; jums nebuvo vis vien, kokią profesiją pasirinkti; savo emocijas visuomet reikšdavote gyvai, atvirai ir adekvačiai, nuoširdžiai užjausdavote sau artimus žmones, kai juos užklupdavo skausmas ar nesėkmės.

REKLAMA

Nesate ūmaus charakterio, bendraujate su žmonėmis ne „paviršutiniškai“; neapsiribojate „šeimos–tarnybos“ rato interesais. Jeigu ir esate uždarokas, tai todėl, kad varžotės, o ne kad nejaučiate polinkio bend­rauti; profesinės pareigos jums nėra nei nesvarbios, nei pasidygėtinos; jeigu to nereikalauja jūsų veikla ar profesija, nereiškiate (nereiškėte) susidomėjimo filosofinėmis problemomis (mat yra toks terminas: „metafizinė intoksikacija“), psichiatrija, parapsichologija, matematika. Atsižvelgdami į jums jau pažįstamą psichiatro psichiką, nedemonstruokite domėjimosi „moderniuoju“ menu ir ypač jo supratimo. Laisvalaikį jūs skiriate ne vien autistiniams užsiėmimams – skaitymui, sodininkystei, mėgavimuisi gamta ir meno kūriniais. Jūs turite „hobį“, domitės sportu (bent kaip žiūrovas, sirgalius). Jei jūs vienišas, tai neaiškinkite šito nei polinkio priešingai lyčiai neturėjimu, nei bodėjimusi šeimyniniu gyvenimu, geriau raskite kokią kitą priežastį (neturite buto, mažas uždarbis, ruošiausi, bet sukliudė areštas...). Seksualiniu požiūriu visada buvote „padorumo“ ribose. Niekuomet nebuvote linkęs į „neginčijamus sprendimus“, supratote ir suprantate, kad „gyvenime kreiva linija dažnai trumpesnė už tiesią“, jums nebūdingi aplinkinių požiūriu nemotyvuoti poelgiai. Jeigu objektyviai žinoma apie kai kurias jūsų charakterio ypatybes, pavyzdžiui, „nutrūkimus nuo grandinės“, tai pademonstruokite savikritiškumą. Niekada neturėjote smegenų traumų, nepatyrėte konvulsijų, sąmonės netekimo, haliucinacijų, atminties sutrikimų, nervų sistemos (smegenų) susirgimų; alkoholiu nepiktnaudžiaujate, jei kada ir gėrėte, tai pirmenybę teikėte sausiems vynams. Jūsų socialinės pažiūros keitėsi su amžiumi, priklausomai nuo jus supančių žmonių, įvykių, knygų. Jūsų reakcija į patiriamą neteisybę nebūdavo aštri, audringa, ekspansyvi ir ilgalaikė. Disidentystė užgimė dėl knygų poveikio, represijų liudytojų ir aukų pasakojimų, auklėjimo šeimoje ir mokykloje (jei aplinkybės leidžia šitai teigti be skausmingų pasekmių) kaip blaivaus, objektyvaus tikrovės įsisąmoninimo rezultatas. Kad ir kaip tai būtų nemalonu, bet geriausia motyvacija siekiant pakaltinamumo dėl veiksmų yra tokia: „norėjau sublizgėti, tapti įžymus; nesupratau, kad pasekmės buvo rimtos, nepažiūrėjau į save iš šalies; nesupratau, kad nuėjau per toli“ ir pan. Apmaudu, bet būtent tokia (negraži) motyvacija bus teigiamai priimama ekspertizės metu. Mes primygtinai nesiūlome naudotis šiuo patarimu visiems ir visada, tačiau atminkite: kai kada aplinkybės gali pareikalauti ir tokios gynybos priemonės, juoba kad jūsų moralinė pozicija („neskandinti“ draugų, „nejuodinti“ savo praeities ir pan.) tokiu priverstiniu taktiniu ėjimu nebus pažeista.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tardymo laikotarpiu, disidentų bylų atveju, paprastai kaip kardomoji priemonė taikomas laisvės atėmimas. Neturėdamas galimybės bendrauti su artimaisiais, draugais, ištraukti iš sau įprastos aplinkos ir „gyvenimiškų stereotipų“, jūs tampate iš anksto pralaimėto susirėmimo su KGB dalyviu. Būtent tardymo laikotarpiu jūsų elgesys ir bylos aplinkybės nulems: būti ar nebūti jūsų nepakaltinamumui. Paprasčiausias būdas užsitikrinti apsaugą nuo nepakaltinamumo yra toks: suteikti KGB visus duomenis apie ją dominančius asmenis; negailėti nei artimųjų, nei draugų, nei prašalaičių; atsiriboti nuo savo „nusikalstamos praeities“ ir t. t. ir pan. Tai paprastai duoda garantiją, kad neatsidursite psichiatrinėje ligoninėje, net jeigu jūs esate psichopatas ar chroniškas alkoholikas. Tokių pavyzdžių esama. Laimei, tokią objektyviai ir subjektyviai amoralią savo interesų gynybą renkasi mažai kas. Tikimės, kad šis elementariai paprastas būdas nepriimtinas ir jums.

REKLAMA

Tardymo metu jums darys poveikį keletas faktorių: 1) visiška izoliacija nuo išorinio pasaulio; 2) baiminimasis dėl ateities; 3) tardytojo psichologinis spaudimas; 4) beveik neišvengiama kameros kaimynystė – „nasedka“, tiesiogiai darysianti jums psichologinį poveikį. „Nasedka“ – specialiai į jūsų kamerą pasodintas žmogus, turintis bet kokiomis priemonėmis palenkti jus KGB norima linkme. Tarp jo metodų – įkalbinėjimas duoti parodymus, nuoširdžiai atgailauti ir taip užsitarnauti atleidimą; šiuo atveju jis remiasi savo asmeniniu ar draugų pavyzdžiu. Kartais jis „atsitiktinai“ aptinka jūsų bendrus pažįstamus iš praeities ir, remdamasis jų žodžiais, praneša jam žinomą tiesą apie, pavyzdžiui, jūsų sutuoktinės ar sužadėtinės „neištikimybę“. „Nasedka“ išžvejoja iš jūsų tardymui reikiamą informaciją, sukuria kameroje visiškai nepakeliamą psichopatinę atmosferą, trukdo jums miegoti, valgyti, skaityti ir t. t. Kaip įsitikinsite pats, tardytojas savo veiksmais tiesiog organiškai neįstengia laikytis įstatymo: jis jus įkalbinės, gąsdins, šantažuos, pažeidinės procesines normas apiformindamas tardymo dokumentaciją ir pan.

REKLAMA

Samizdato skaitytojui plačiai žinoma Aleksandro Volpino atmintinė apie tai, kaip elgtis tardymo metu, kaip paaiškėjo, turi vieną esminį trūkumą: Volpino siūloma „teisinė pozicija“ (reikalaujant iš tardytojo laikytis įstatymo raidės, aiškiai žinant ir ginant savo įstatymines teises) trukdo tardytojui „švariai“ spręsti jūsų bylą, per akistatas gąsdinti jūsų liudytojus, pritempinėti parodymus prie reikiamų apklausų protokoluose ir pan. Tai sekina tardytoją ir verčia jį ieškoti jūsų psichikos trūkumų, rekomenduoti atlikti jums psichiatrinę ekspertizę. Ypač „ekspertogeniškas“ jums bus atsisakymas apskritai duoti parodymus (įstatymo nedraudžiamas). Todėl rekomenduojame aukščiau įvardyto elgesio per savo tardymą imtis tik kraštutiniais atvejais.

REKLAMA
REKLAMA

Jeigu aplinkybės leidžia, nesileiskite su tardytoju į pokalbius jums emocijas sukeliančiomis temomis; dažnai tardytojas specialiai pasuka pokalbį į jums jautrią temą, tikėdamasis šitaip iššaukti jūsų emocingą reakciją. Šitaip, pavyzdžiui, „rengė“ ekspertizei Leonidą Pliuščių, siekdami dokumentiškai įforminti jo „fantazijas“.

Būkite iš anksto pasirengę melagingiems tardytojo pareiškimams apie turimus prieš jus „įkalčius“, „jus demaskuojančius parodymus“. Atminkite: jūs negalite įrodyti tardytojui (kaip ir teismui), kad jus sekė, rengė prieš jus provokacijas ir pan., – būtent todėl, kad tai (visiems) akivaizdu. Todėl neapeliuokite į tokius dalykus, jei tik leidžia bylos aplinkybės. Stenkitės argumentuoti savo požiūrį remdamasis ne asmenine patirtimi ar tikrovės analize, o nuorodomis į tekstinius šaltinius, autoritetų tvirtinimus ir pan. (Antraip ekspertinėje išvadoje atsiras išvada apie „jūsų pateikiamų duomenų pervertinimą“.) Nesivaržykite atverti savo nerimo dėl savo šeimos, artimųjų, draugų. Tai būtina, argumentuojant jūsų „emocinio stabilumo“ naudai.

Badavimą kaip protesto priemonę pageidautina taikyti tik kai tai visiškai neišvengiama, mat prireikus atsisakymą vartoti maistą galima interpretuoti kaip psichikos patologiją (taip ir nutiko su Piotru Grigorjevičiumi Grigorenko).

REKLAMA

Nieku gyvu nevalia užsiminti apie nusivylimą gyvenimu, nenorą toliau gyventi, planus nusižudyti. Tai nedelsiant sukels įtarimą dėl psichikos ligos ir taps svariu argumentu ekskulpacijos naudai. Apie mintis, planus nusižudyti nevalia net kalbėti.

Nesibaiminkite, kad jus paveiks farmakologinės medžiagos, įmaišomos į vandenį ir maistą; neatsisakykite gydymo, jei sergate – mat tokio poveikio faktai paprastai nepasitvirtina. Mūsų manymu, tokie poveikio metodai apskritai netaikomi, pirmiausia dėl čia iškylančių grynai techninių keblumų ir dėl iš tiesų menko efektyvumo.

Jokie „moksliniai“ metodai negali priversti jus elgtis prieš savo valią ir sąžinę.

Psichiatrinio tyrimo ir pačios ekspertizės tarpsnį, kurį čia aptariame per tipinio atvejo pavyzdį, laikome sudėtingiausiu.

Konvojumi atgabentas į psichiatrijos įstaigos priimamąjį, jau nuo pirmųjų minučių esate stebimas medicinos personalo. Čia tikrinamajam atliekamos sanitarinės-higieninės procedūros ir vyksta pirmas pokalbis su gydytoju. Neatsisakykite nuo higienos procedūrų, pokalbio ir terapinių manipuliacių, nes tai gali būti palaikyta „psichiniu negatyvizmu“. Palatoje (arba kameroje) jūs susitiksite su kitais tikrinamaisiais. Tarp jų gali būti ir psichikos ligonių, prie kurių jums teks priprasti. Nebijokite jų, netgi agresyvūs ligoniai ne tokie pavojingi, kaip šnekama, juoba ligoninės, psichiatrijos stacionaro sąlygomis, kai taikomi „įbauginimo“ metodai. Atminkite, kad ir čia galite susidurti su „nasedka“. Pap­rastai kiekvienoje palatoje nuolat būna sanitaras arba felčeris, turintis be pertrūkių stebėti padėtį ir prireikus (pasitelkdamas medikamentų ar visokiausių „fiksacijų“ injekcijas) neutralizuoti agresijos, padidėjusio dirglumo ir pan. apraiškas.

REKLAMA

Psichiatrijos įstaigose viduriniosios grandies medicinos personalas pildo stebėjimų žurnalą, kur preciziškai fiksuojamos visų ligonių ir tikrinamųjų elgesio ypatybės, jų pasisakymai, prašymai ir pan. Todėl kontroliuokite kiekvieną savo poelgį, žodį, – viskas bus pranešta už jus atsakingam gydytojui (vadinamajam „referuojančiam gydytojui“, pristatančiam jus ekspertų komisijai). Pokalbiai su šiuo gydytoju didele dalimi lemia komisijos išvadas. Taigi būkite su juo pakankamai mandagus (kad ir kaip į jį žiūrėtumėte); pagal galimybes atsakykite į visus klausimus; kai kurie jų jums gali pasirodyti „kvaili“ („kokia šiandien data? savaitės diena? metai? Kiek gausime iš šimto atėmę trylika? Kokia priežodžio „nesėsk ne į savo roges“ prasmė?). Jūs turėsite galimybę nustatyti psichiatro intelektinį lygį, įvertinti jo kalbėjimo manierą, jūsų uždavinys – kalbėti su juo „viena kalba, tame pačiame konceptualiniame lygmenyje“.

Daugelis patarimų dėl taktikos per pokalbį su psichiatru ir jo turinio jau išdėstyti anksčiau, kituose šio teksto poskyriuose. Stenkitės nevartoti posakių, kurie gali būti traktuojami kaip „simbolinės asociacijos“ (pavyzdžiui, iš Grigorenko (?) patirties : jis buvo paklaustas apie savo „antisocialinės veiklos“ „motyvus“. Grigorenko atsakė: „Nebuvo kuo kvėpuoti“).

REKLAMA

Kategoriškai netvirtinkite, kad buvote sekamas, apie persekiojimus, pasiklausymus, provokacijas ir pan. (Pe­černikova ir Kosačiovas: „Vystantis ir plečiantis paranojinėms reakcijoms ir patologiškai vystantis asmenybei pagrindinės patologinės struktūros ilgainiui apau­ga persekiojimo, patiriamo elgesio, „interpretacijos“ manijos idėjomis“.)

Bado streiką galima skelbti tik kraštutiniais atvejais, nes tai bus išaiškinta kaip „psichologinio negatyvizmo“ apraiška. Jūs neįstengsite įtikinti psichiatro savo įsitikinimų objektyvumu ir socialiniu sąlygotumu (būtent todėl, kad ir pats tai supranta); todėl nerekomenduojame leistis į diskusijas socialinėmis ir politinėmis temomis, antraip gali būti konstatuotas „savo pozicijos pervertinimas“. (Pečernikova ir Kosačiovas: „pervertintus vaizdinius pakeičia interpretacinis kliedėjimas, įgaunantis nekoreguojamumo, užtikrintumo, paralogiškumo požymių, pasireiškia savo požiūrio pervertinimas“.) Gali būti pastebėta ir „mąstymo situatyvumas“ (kaip nutiko su Grigorenko).

Žinoma, jei psichiatras užsidegė mintimi atskleisti jūsų patologiją, tai atitinkamai įvertintas gali būti bet koks jūsų atsakymas ir poelgis. Antai Žoresui Med­vedevui buvo nustatytas „asmenybės suskilimas“ remiantis tuo, kad jis pagal profesiją biologas, bet rašo eilėraščius...

REKLAMA

Turite elgtis kuo natūraliau, neslėpkite savo susirūpinimo dėl ateities, šeimos, artimųjų, draugų, idant jumyse neaptiktų „emocinės niveliacijos“ arba „šaltumo“. Neprisipažinkite, kad esate susipažinęs su psichiatrų darbu, neišsiduokite, kad kada nors domėjotės psichiat­rija, parapsichologija, filosofija ar religija (jeigu tik tai įmanoma pagal objektyvias aplinkybes). Prisiminkite, kad sovietinis gydytojas negali jums garantuoti profesinės paslapties išsaugojimo. Nepateikite jam „operatyvinės“ informacijos, kuri gali būti panaudota prieš jus arba jūsų pažįstamus.

Praėjus tam tikram laikui „referuojantis“ gydytojas pristatys jus komisijai, praneš jai apie savo stebėjimo rezultatus, pokalbių su jumis pobūdį ir turinį, pateiks pirminę analizę ir preliminarią išvadą dėl jūsų pakaltinamumo ar nepakaltinamumo.

Ir paskutinis dalykas: gandai apie „farmakologines“ apklausas psichiatrijos įstaigose nėra nepamatuoti. Egzistuoja vadinamojo „amitalinio interviu“ metodas, kai tikrinamajam suleidžiama natrio amitalio. Akimirksniu (po kelių sekundžių) jis apimamas trumpalaikės apsvaigimo būsenos, panašios į apgirtimą, po to užeina gilus miegas. Principas gana banalus: „girtam atsiriša liežuvis“. Šis „atblokavimo“ (oficialus pavadinimas) metodas taikomas tais atvejais, kai norima atskleisti tikrinamojo ar ligonio slepiamą kliedėjimą, haliucinacijas ir pan. Kompetentingai pareiškiame: metodas mažai efektyvus, nebijokite jo, kontroliuokite savo būseną (tai įmanoma) ir jūsų liežuvio „atrišimo“ efekto nebus.

REKLAMA

Elgesys psichiatrijos ligoninėje

Gali nutikti blogiausia: nors ir nuosekliai laikydamiesi mūsų rekomendacijų jūs būsite pripažintas nepakaltinamu ir teismo sprendimu atiduoti prievartiniam psichiatriniam gydymui.

Beteisė psichikos ligonio padėtis – nepavydėtina. Bet jūs negalite pulti į neviltį. Juk dešimtys jūsų draugų ilgus metus išbūna prievartinio gydymo vietose, nepatirdami reikšmingesnės žalos savo sveikatai. Nepaisant viso psichofarmakologinių priemonių arsenalo, šoko terapijos šiuolaikinis mokslas, laimei, kol kas nėra pajėgus negrįžtamai pakeisti žmogaus individualybės, nužudyti jame asmenį. Pagal įstatymą jums kas šešetą mėnesių turi atlikti eilinę psichiatrinę ekspertizę. Kas žino, galbūt viena tokių komisijų jus ir pripažins „išgydytu“. Nėra jokio pagrindo kliautis gydytojų sąžine; deja, mažai naudos duoda ir pasaulio viešosios nuomonės spaudimas dėl nusikalstamo psichiatrijos panaudojimo SSRS.

Kaip rodo praktika, norint susikurti daugiau ar mažiau pakenčiamas gyvenimo psichiatrijos ligoninėje sąlygas (ne taip slegiantis „priespaudos režimas“, leidimas skaityti knygas; švelnesnis gydymas su ilgesnėmis pertraukomis tarp atskirų kursų) būtina pranešti gydytojams apie „savo ankstesnių liguistų įsitikinimų pervertinimą“. Pripažindami Leonido Pliuščiaus, Dnep­ropetrovsko specligoninėje sąmoningai atsisakančio naudoti bet kokius „taktinius triukus“, didvyriškumą, mes vis dėlto primygtinai rekomenduojame jais naudotis. Tik taip teįmanoma viltis išsigelbėti.

REKLAMA

Vieną iš šio teksto autorių ekspertavęs profesorius Ušakovas savo medicinos studentams skirtame vadovėlyje rašo: „Mokslininko sąmonėje dominuojančios mokslinės idėjos, tikinčiojo fanatiškos idėjos – visa tai yra (pervertintų, patologinių) idėjų pervertinimo variantai“.

Tad ar po viso to verta stebėtis disidentų ekskulpacijos praktikos paplitimu?

Elementarių psichiatrijos praktikos principų pažinimas, mokėjimas sąmoningai ir kvalifikuotai elgtis bend­raujant su psichiatru – šiandien reikalingi daugeliui. Žinomos mūsų gyvenimo aplinkybės sutrukdė mums anksčiau raštu išdėstyti mūsų patirtį ir pateikti tai skaitytojams.

Mūsų darbas tinkamas ir tuo atveju, jei jums prireiktų liudyti tardymo metu. Tuomet nuo jūsų parodymų priklausys kitų žmonių likimas.

Tokia glausta teksto apimtis neleido pakankamai giliai ir rimtai nušviesti kai kurių psichiatrijos teorijos, teisės ir psichiatrijos santykio klausimų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų