Keliautoją ir pasaulio pilietį, nenorintį įvardinti savo pareigybių ar titulų, - tiesiog pusbrolį Giedrių Balbierį, gyvenusį ir mokslus krimtusį Biržuose, - per geroką atstumą (internetu) apie keliones ir dar šį bei tą viešai kalbina pusbrolis Alis Balbierius.
- Tu gana dažnai keliauji - neseniai lankeisi Maroke. Kodėl - Marokas? Ir kartu paklausiu plačiau -tavo kelionės, regis, nėra banalus turistavimas, atkišus nosį ir spragsint „muilinėmis" - keliaudamas tu kažko ieškai daugiau - pasauly ir savy, ir iš retų susitikimų bei trumpų pokalbių susidariau įspūdį, kad turi kažkokią kelionių ideologiją...
- Keliauti pradėjau dar mokykloje su dviračiu po Baltijos šalis. Iki šiol esu didelis dviračių mylėtojas ir nemėgstu mašinų. Po studijų - stažuotės Europoje, kelionės į JAV, jogos studijos ten; dar vėliau - darbinės kelionės po Europą. Iš pradžių keliaudavau ne vienas, su „kažkuo" - norėjosi saugumo ir „savo" pašnekovo. Dabar jau treti metai keliauju vienas - noriu, kiek įmanoma giliau, pasinerti į vietinę kultūrą.
Yra tokie vadinamieji svetingumo klubai - www.couchsurfing.org ir www.hospitalityclub.org. Būtent per juos sutinku vietinius žmones, pas juos gyvenu, pristatau Lietuvą, o jie parodo savąją kultūrą. Jau trejus metus kas mėnesį išvykstu į 1-2 keliones. Daugiau - po Europą, nors viena kita kelionė būna ir tolėliau kaip dabar - Marokas.
Kelionėse ir savo namuose Kaune sutinku gausybę kultūrų - vien namuose per pastaruosius porą metų jau turėjome daugiau nei 200 svečių iš įvairiausių šalių...
- Tai tavo namai - kaip viešbutis? Bet, kiek žinau, tu užsiimi ne tuo verslu... Ar namiškiams ši svečių lavina priimtina? Ir - kaip veikia tas mainų mechanizmas, kai tu būni kitose šalyse?
- Minėti keliautojų tinklai pagrįsti atsiliepimų sistema. Kiekvienas sutiktas keliautojas keliautojų interneto portale palieka atsiliepimą apie kitą. Taip sukaupiama reputacija, kurią kiekvienas labai brangina.
Tad iš bet kur atvykęs į svečius keliautojas nėra tiesiog prašalaitis iš gatvės. Prieš priimdami perskaitome visą jo portalo autobiografiją, atsiliepimus ir priimame jį kaip jo vertybių, krašto, kultūros ambasadorių. Atvykę svečiai paprastai pristato savo šalį, o mes parodome Lietuvą - tokią, kokia ji yra. Žmogus įsilieja į vietinį gyvenimą, šeimą, praturtina gana monotonišką lietuvišką kasdienybę.
Šiuose klubuose nėra reikalavimo tik priimti. Vieni žmonės - epizodiniai keliautojai, kiti - klajokliai, keliaujantys kelis mėnesius ar net metus, o dar kiti - savo sričių profesionalai, retai turintys atostogų, bet galintys atrasti kitas šalis ir kultūras savo namuose per atvykstančius svetimtaučius. Couchsurfing. org keliautojų klube - daugiau nei 2 milijonai narių. Jis labai pakeitė mano savijautą šioje planetoje - bet kuriame Žemės kampelyje jaučiuosi kaip namuose ir žinau, kad rasiu draugą ir galėsiu pas jį apsistoti. Keliaudamas kaip mūsų kultūros ambasadorius visuomet turiu kokį nors siurprizą iš Lietuvos. Neretai verdu grikių košę, kurios daugelyje kraštų nėra matę. Jei trumpesnė kelionė, labai tinka lietuviška juoda duona (galima pakepti su česnaku) ar svečioj šaly tiesiog pagaminu... bulvinius blynus ir net išsuku kąstinį.
Apskritai žmonės man netrukdo, aš pats esu žmonių tyrinėtojas. Su laiku tapau sau reiklesnis ir, prieš vykdamas į kokią nors šalį, perskaitau keletą knygų apie jos kultūrą, kiek spėju, susipažįstu su proza ir poezija, pasidomiu vietinio kinematografo dalykais. Pavyzdžiui, kelionei į Iraną jau ruošiuosi treti metai - daug perskaityta ir, žinoma, dar kažko trūksta...Daug metų praktikavau ir studijavau jogą, tyrinėjau įvairias religijas ir „dvasinius" judėjimus. Po to kažkaip atsivėrė akys ir pasaulis tapo turtingesnis bei įvairesnis, nepaaiškinamas kokia nors viena tiesa. Įdomiausia tyrinėti kultūrų paribius, o religingose šalyse - religijos ar kultūros paraštes. Pavyzdžiui, prieš porą metų teko dalyvauti Turkijos besisukančių dervišų - sufijų ordino įkūrėjo - Rumi festivalyje. Sufizmas, kaip religijos forma, vis dar uždrausta Turkijoje, paliktas tik muziejinis atrakcionas turistams. Subkultūros likučiai praktikuojami kilimų parduotuvėlėse, namuose, rūsiuose. Panaši situacija Irane, kur ir planavau vykti lankyti Hafizo sufijų...
-Vis dėlto smalsu, kiek, Giedriau, šalių esi aplankęs? Ir kuri šalis tave, aišku, sąlygiškai labiausiai praturtino kokia nors patirtimi?
- Šalių tai neskaičiuoju. Jų nėra daug ir tai nėra tikslas - draugai keliautojai, pavyzdžiui, Dainius Kinderis jau priartėję prie šimto. Kol kas keliavau daugiau po Europą, dar šiek tiek po Šiaurės Ameriką, Aziją ir Afriką. Didžiausią įspūdį palieka kultūriškai skirtingos šalys. Pavyzdžiui, po Maroko reikėjo 2-3 savaičių, kad atsitokėčiau. Lankydamasis skirtingų, kontrastingų kultūrų šalyse aiškiau pamatau savas susiformavusias vertybes, jas apmąstau ir geriau suprantu, kodėl esu toks, koks esu. Ir šiemet po ne vienerių intensyvių kelionių metų atėjo aiškus jausmas, koks brangus kraštas yra gimtoji Lietuva...
- Puiku, vadinasi, niekada neemigruosi... Aš irgi pagalvoju, kad, kaip kažkada buvo rėkiama „Pirk prekę lietuvišką", seniai atėjo laikas kokiam kitam šūkiui ar akcijai, pavyzdžiui - neemigruok ir kurk gyvenimą čia... Bet dar grįžkim prie tavo paskutinio Maroko, nes šie įspūdžiai - šviežiausi..
- Maroke labai įdomus vietinis islamas, marokiečius pasiekęs paskutiniuosius (panašiai kaip mus krikščionybė). Todėl daug likę ankstesnės marabutų (kaimo šventųjų) kultūros, kuri, nors ir nelabai dera, bet visiškai integruota į vietinį islamą (panašiai kaip ir Lietuvoje visos pagoniškos šventės). Maroke tranzavau, daug keliavau pėsčias. Paskatintas kolegos santariečio Kazio Almėno prieš pusamžį atlikto žygio, kopiau į antrą po Gibraltaro Afrikos viršukalnę - Tubkal.
Į Tubkal kalną keliavau Eid metu - tai 3 dienos po Ramadano. Jos labai panašios į krikščioniškuose kraštuose kelias Kalėdų dienas, kai susitinkami giminaičiai, vyrauja meilės, darnos ir dovanų metas.
Islamas turi penkis pagrindinius principus - Alacho išpažinimą (Šahadą), kasdienį meldimąsi (Salah), pasninkavimą Ramadano metu (Savm), piligriminę kelionę į Meką (Hadž) ir išmaldos dalinimą vargšams (Zakat). Eid metas taip pat skirtas artimesnėms piligriminėms kelionėms. Kadangi Maroke daug vietinių prieš Islamą buvusių šventųjų Marabutų ir jų suislamintų šventyklų, dažnai marokiečiai keliauja šių šventųjų palaiminimo ar net ieškodami išgijimo. Panašiai kopdamas į kalnus sutikau kelias dešimtis marokiečių šeimų. Paprastai priekyje tuščiomis rankomis eina vyras (jis juk ne nešulinis mulas), iš paskos nuo žemės iki viršugalvio visiškai uždengta burkos drabužiu eina žmona ir neša visus jų daiktus, veda vaikus ir didesnė dalis jų rankose neša 3-6 mėnesių naujagimį. Ten yra ypatinga vietinio Marabuto žydrojo akmens nesudaužytoji šventykla. Šventykla išties įspūdinga, kaip ir jos istorija, kai vieno žemės drebėjimo metu iš kalnų atskilo didelis uolos luitas ir krisdamas sustojo prie vietinio šventojo namo. Ten išaugo šventykla, dar vėliau - pastatyta mečetė. Tik tos moterys - su slidžiomis odinėmis šlepetėmis, visai uždengtu veidu, daiktais ir kūdikiais besiropščiančios per aštrias akmenų atbrailas... Keista „palaiminimo" paieška. Slystelėjimas - ir trauma visam gyvenimui... Paskutinę Ramadano savaitę kalnuose vaikai vyko į šventyklą autobusu. Vairuotojas, Ramadano išsekintas, negėręs, nevalgęs - autobusas nugarmėjo į prarają. Viskas Alacho valioje... Tiesą sakant, taip yra ir ne tik Ramadano metu.
Labai įdomi susisiekimo sistema. Keliaujant autostopu teko naudotis ir marokiečių „grand taksi" paslaugomis. Tai senieji „mersedesai", jie, pasiekę Afriką, įgauna čia aukso kainą. Mums įprastoje mašinoje ten jau susodinama 9-12 žmonių... Priekyje ant keleivio sėdynės sėdi du, vairuotojo - irgi du, o vienas - per vidurį. Vairuotojas persisukęs į vieną pusę viena ranka sukioja vairą, o kita, įkišęs ją per vidurį sėdinčiam tarp kojų, perjunginėja bėgius... Visą laiką, kiek tik buvo įmanoma, vengiau sėsti į tą vidurį... Stabdant Maroke mašinas, dažniausiai sustojama dėl prestižo - padėti europiečiui yra didžiulė garbė. Jei mašinoje būna daugiau vietinių, stoja ir tam, kad pasipuikuotų savo dosnumu arba užsienio kalbos žiniomis. Sustoję dažniau pasakoja, rečiau klausinėja.
Keletui kolegų keliautojų pasitaikė taksistų reketo, kai, įsėdus į pakeliui vykstantį automobilį, vėliau jį užblokuoja vietiniai taksistai ir, prigąsdinę vairuotoją, priverčia viduryje kelionės paleisti europiečius, iš kurių po to už pavežimą „nugręžia" apvalias sumas. Sukčiavimas arabų šalyse labai išplitęs. Erzino ne tiek pats derybų ir neišvengiamo permokėjimo faktas, bet dalies vietinių nepagarbus požiūris į atvykusius keliautojus.
Didžiausias kultūrinis šokas buvo tas per amžius nusistovėjęs gyvenimas, kuris religijos yra tarsi sustabdytas ir įspaustas į dabartį lyg istorinis tūkstantmečių įspaudas. Surambėjusioje realybėje daug gyvenimiškos tiesos - žmonės augina gyvulius, ryte veža juos į turgų, vietoje nusuka galvas, papjauna, išdoroja... Tai dalis realybės, kurioje nėra įprasto europinio vartotojiško sukultūrinto humanizmo. Nėra atskirties tarp gyvūno mirties (nužudymo) proceso ir... mėsos kliento. Viskas vyksta tiesiog gatvėje - kad kuo šviežiau būtų, o ir šaldytuvų nereikia. Sutikau ir lankiau keletą draugų keliautojų, kurie gyvenime nelankė nė vienos klasės, augo kaime be elektros, gydytojo ar automobilio. Natūralu, kad tokiomis sąlygomis higiena prasta, tad daugiau infekcijų ir mirčių. Galbūt todėl ten turėti žmoną, vaikų yra visuomenės statuso reikalas. Tiek kūdikiai, tiek gimdyvės dažnai miršta gimdydamos. Ir ne kiekvienas gali sukaupti apie 15 000 dolerių, kad išpirktų nuotaką iš uošvių. Taigi, turėdami žmonas, jas labai tausoja ir jų nevargina - sueina tik vaikams pratęsti. Tokioje ramioje kasdienybėje arba neturint pinigų lieka tik rūpestis ūkiu, gyvuliais... Tokia gyvenimo tėkmė sudėliota tūkstantmečių, būnant ten šalia jų - keista ir įdomu jausti savo nuostatas ir įsitikinimus, suformuotus visai kitos, sakyčiau, monochrominės vertybių kultūros.
- Regis, šios kelionės metu pirmąsyk stebėjai Ramadaną?
- Taip, tai buvo mano pirmasis Ramadanas. Ramadanas ir kitas laikas Maroke - tarsi nespalvota, tarp juodo ir balto, fotografija. Laikas sustoja, žmonės „persijungia" į kitą režimą, verslas, transportas, santykiai dažnai ima veikti it autopilotas. Deginant tiesiog virš galvos danguje pakibusiai saulei, 40 laipsnių karštyje, sunku ištverti dieną nei valgius, o dar sunkiau negėrus (sakoma, net seilių negalima nuryti). Natūralu, kad žmones apeigos labai išvargina ir antroje dienos pusėje juntama atmosferoje tvyranti įtampa.
Šis irzlumas jaučiamas nuolatos ir pasiekia piką vakare, kai tik nusileidžia saulė ir tūkstančiai musulmonų atsisėda prie valgiais nuklotų stalų namuose, kavinėje ar prie šimtų stalų miesto aikštėse ir laukia saulės nusileidimo signalo. Po jo puola valgyti hariri pupelių sriubos, tradicinio tahini troškinio ar kuskus.
Religija daro įtaką vietos papročiams ir įstatymams. Kasmet keliasdešimt vietinės kultūros nežinančių turistų suimami už viešą Ramadano paniekinimą ir demonstratyvų vandens (ar kitų skysčių) gėrimą visiems sunkiu susilaikymo metu. Jau nekalbu apie alų ar kitą alkoholį, kurį ten vartoti reikia ypač atsargiai.
Islamas, Ramadanas, Eid, Sufijų atmainos, Marabutų paveldas...
Domėdamasis religijomis, norėjau pamatyti ir tiesiog dalyvauti Ramadano ir po jo būnančioje Eid šventėje, stebėti tą virsmą, kai įprastas kasdienis gyvenimas užleidžia vietą apeigoms ir pasninkui. Įspūdinga, kai viešo Ramadano metu tūkstančiai žmonių užpildo miesto centrą ir visą vakarą klupėdami aplink Kutubia šventyklą išsidėsčiusiose gatvėse skaito to vakaro Korano dalį ir meldžiasi.
-Ką gi, įspūdinga tavo patirtis Maroke per Ramadaną - daug ko ten sugėrei į save. Ar daug lietuvių, panašiai keliaujančių kaip tu?
-Atsivėrus sienoms, kelionės tapo daugelio žmonių mėgiamas hobis, o kai kuriems - ir gyvenimo būdas. Lyginant su tyrinėtojais, antropologais, keliautojais, visą gyvenimą skyrusiais kelionėms, esu tik pradinukas. Manau, kad turiu pagrindinius įgūdžius - nevykstu į paruoštas, „supakuotas" keliones, stengiuosi keliauti vienas, siekiu visiškai ir nuolat būti paniręs svetimoje terpėje: kalboje, kultūroje ir t. t. Keliaudamas apsistoju pas vietos gyventojus ir vengiu lyginimo, stengiuosi, kad ne malonumai (saulė, jūra, baras ir t.t.), o konkretūs kultūriniai tyrinėjimai būtų pagrindinė kelionės priežastis. Mato Šalčiaus pėdomis toliau eina Dainius Kinderis, Augustas Kligys ir kiti prisiekę keliautojai. Jiems paprasčiau, o man tai tik hobis, kuriam lieka laiko po šeimos ir darbų.
- Žinau, kad dalyvauji Kaune „Santaros -Šviesos" kultūrinėje veikloje. Kiek tu joje aktyvus ir ką tai tau duoda?
- „Santara - Šviesa" yra gana senas liberaliųjų pažiūrų lietuviškas judėjimas. Susibūrusi mąstytojų ir kultūros veikėjų grupė jau daugiau nei 50 metų skatina aktyvų dialogą, kurio, pripažinkime, Lietuvoje nėra daug. Mane šis judėjimas patraukė iškilių žmonių laisva minties raiška, kur, gerbdami vieni kitus, aptaria mokslo, kultūros ir svarbiausius Lietuvos raidos reikalus, padėdami kiekvienam išgryninti asmenines nuostatas. Tai „Santara - Šviesa", kuri apibendrino naująją „veidu į Lietuvą" nuostatą ir ja remiantis ieškoma atsakymų į šiandienos globalizacijos, migracijos, tautų, kultūrų maišymosi klausimus. Esu ir klausytojas, ir aktyvus dalyvis, labai branginu laisvą šios bendruomenės dvasią, liberalias diskusijas ir vertybes.
- Regis, tu beveik visada kelyje... Kita kelionė - kur? Pokalbio pradžioj minėjai Iraną...
- Artimiausiu metu vykstu... tik į Berlyną. Vokietijoje dirbau 10 metų, perėmiau daug vertybių ir būdo bruožų. Mėgstu grįžti į Berlyno laisvės pilnas gatves, menininkų namus, tyrinėti naujas prasmės perspektyvas 3-ojo tūkstantmečio Europoje. Po to - su šeima keliausiu po Ispaniją. Iranui jau ruošiuosi - knygos, dokumentika, istorijos veikalai... Šalia jo manyje jau „bunda", plečiasi Kinija. Indija - „paruošta" jau seniau. Tačiau į Aziją reikia iškeliauti bent mėnesiui. Bandysiu kitąmet šį delikatų klausimą derinti su šeima...
Alius Balibierius
