Pagal lietuvišką supratimą, litas turi būti „tvirtas“ – kaip prie Smetonos. Prie tokio įvaizdžio šiais laikais dera Lietuvos banko pagrindinės durys – sunkiai pasiduodančios, tačiau galų gale šiek tiek prasiveriančios. Tyčia ar netyčia, durys simbolizuoja menkas Lietuvos galimybes manipuliuoti valiutos kursu.
Valiutinių karų krečiamame pasaulyje valstybės stengiasi sumažinti pinigų keitimo kursą, kad skatintų vietinės produkcijos eksportą. Arba lenkia kitas valstybes, kad šios brangintų savo valiutas.
Pabrangus eurui brangs ir prie jo pririštas litas. Lietuviams beliks tiktai graužti nagus, bet vargu, ar jie ką nors išgąsdins, kaip tai pavyksta kinams.
O kinai jau dabar bando visus įtikinti, kad jų nacionalinės valiutos brangimas reiškia katastrofą jiems ir galbūt likusiam pasauliui.
Pasak vieno aukšto Kinijos pareigūno, sunku įsivaizduoti, kiek kinų įmonių bankrutuotų, kiek atsirastų naujų bedarbių, kiek darbo migrantų grįžtų atgal į savo kaimus, jeigu Kinija sutiktų revalvuoti juanį, kaip kad jai peršama – nemažiau 20 proc.
Nelaimės, kurios dar tiktai gresia Kinijai, jau ištiko Lietuvą: ekonomika susitraukė, pasiekti rekordiški nedarbo ir emigracijos mastai. Kol kas nėra tiktai liaudies maišto.
Tačiau liaudies neapykantos objektas – dabartinė Vyriausybė. Nepasitenkinimo ja šešėlyje vangiai skinasi kelią idėja, kad Lietuvos negandų priežasčių reikia ieškoti nevalstybinių finansų sferoje.
Nežinia ar žodžių darinys „švedų bankai“ kada nors įgaus tokią pat grėsmingą ir neigiamą prasmę kaip pavadinimas „Gazprom“. Tačiau nepriklausomas finansų analitikas Stasys Jakeliūnas bankus jau palygino su vamzdžiu iš Rusijos. Anot jo, krizę Lietuvoje lėmė švediškos bankų „družbos“ efektas.
Lietuvių sąmonėje Švedija – gerutė, civilizuota, Lietuvai draugiška valstybė. Pro langą gali iškristi Lietuvos pareigūnas, kuris per daug domėjosi Rusijos keliamomis ekonominėmis grėsmėmis. O dėl švedų bankų keliamo pavojaus niekas pro langą neišlėks, nes vargu ar toks pavojus nagrinėjamas valstybiniu lygmeniu.
Tačiau, pavyzdžiui, švedams priklausantys Lietuvos bankai užsuko finansinius čiaupelius lyg rusai „Družbos“ naftotiekį. Paaiškėjo, kad jų elgseną lėmė ne „družba“ (rusiškai – draugystė), o savisauga.
Svetimi užsuko čiaupelius. Tai gal savi galėtų atsukti? Pavyzdžiui, „prispausdinti“ kiek nors litų, pametėti jų į kreditų rinką. Aišku, pinigų niekas nespausdina – iš pradžių jie tiesiog atsiranda valstybinio banko sąskaitoje.
Viena iš priežasčių, dėl kurių Lietuva negali nei piginti savo valiutos, nei „atsukti čiaupelio“ paleidusi spausdinimo mašiną – tai įstatymais įtvirtinta „tvirto“ lito ideologija. Ji sunkiai pajudinama kaip Lietuvos banko durys.
Tas duris greitai varstys kitas banko vadovas. Reinoldijaus Šarkino kadencija netrukus baigsis. Vargu ar dėl to pasikeis Lietuvos politinio elito meilė „tvirtam“ litui. Nacionalinė valiuta mintyse jau palaidota. Naujasis Lietuvos banko vadovas galbūt sulauks euro įvedimo, jei tik euras apskritai nesiliaus egzistavęs dėl Europos Sąjungos valstybinių finansų griūties.
