Spaudoje pasirodžius informacijai apie tragišką D. Budrevičienės gyvenimą po to, kai ji iškėlė viešumon juodąją buhalteriją V. Uspaskich bendrovėje, buvęs D. Budrevičienės advokatas Kęstutis Čilinskas kreipėsi su atviru laišku į premjerą A. Kubilių. „Jūs kalbate apie kovą prieš korupciją ir finansinius nusikaltimus bei apie milijardų litų ištraukimą iš šešėlio. Bet D. Budrevičienės ir V. Uspaskich pavyzdys yra vienas iš daugelio, rodantis, kaip iš tikrųjų valdžia elgiasi su tais, kurie bando kovoti prieš šešėlį ir su tais, kurie neteisėtai pelnosi iš juodojo verslo.“
D. Budrevičienė, teigia K. Čilinskas, buvo išmesta iš darbo, persekiojama baudžiamąja tvarka, prieš ją nukreiptas psichinis smurtas, pažeminimas, atvedę ją iki kritinės sveikatos būklės. Dabar ji gyvena iš varganos pašalpos. Jos teisių gynimas domino tik žiniasklaidą ir pilietines organizacijas, o valstybė nuo jos nusisuko kaip ir V. Uspaskich valdomi krekenaviškiai, teigia K. Čilinskas. Tuo tarpu V. Uspaskich– nors už įtariamas finansines machinacijas jau senokai turėtų būti teisiamas ir tuo klausimu sulaukė negailestingo Europos Parlamento institucijų sprendimo–yra Lietuvos valdžios gerbiamas. Ministras Pirmininkas A. Kubilius davė savotišką signalą teisėsaugai neliesti V. Uspaskich,– mat, vienu metu net prakalbo apie galimą koaliciją su V. Uspaskich. Po tokių žingsnių Vyriausybės vadovas turėtų išsklaidyti įtarimus, kad bus kovojama tik prieš smulkius pažeidėjus, o stambieji šešėlino verslo atstovai gali tikėtis patekimo į valdžios viršūnes, nurodo K. Čilinskas.
„Lietuvos vadovai kalba gražiai prieš korupciją, bet savo sprendimais faktiškai remia neskaidrų ir neteisėtą privilegijuotųjų milijonierių pelnymąsi iš valstybės“,– tvirtina K. Čilinskas. Tokio sprendimo ryškus pavyzdys–prieš metus Vyriausybės patvirtinta ir šalies vadovų pagirta LEO „restitucinė“ sutartis. Premjeras niekada nekomentavo visuomenei viso sutarties turinio, ypač tų vietų, pagal kurias Lietuvos valstybė mokės UAB NDX energija („Maxima“) savininkams ir jų įpėdiniams neriboto dydžio sumas, jei kas nors iš Lietuvos pagal Lietuvos teisę bandys ginti viešą interesą ir traukti iš šešėlio bei reikalauti valstybei atlyginti žalą, padarytą tos bendrovės ir valdžios atstovų sandoriais. „Restitucine“ sutartimi valdžia ne tik įsipareigoja mokėti oligarchams, jei kas ieškos tiesos, bet dar tiems savo mokėjimams užtikrinti visam laikui atsisako oligarchų naudai valstybės imuniteto Lietuvos turtui ir lėšoms, išskyrus ambasadas. „Maxima“ tokį beprecedentį susitarimą gali rodyti užsienio partneriams kaip savo išskirtinės įtakos Lietuvos valdžiai įrodymą. Bet Lietuvos vadovai, nesėkmingai leidžiantys biudžeto lėšas investicijų pritraukimui į energetikos objektus, turėtų suprasti, kad tas išlaidas niekais paverčia faktas, jog Lietuva–vienintelė valstybė, kurios turtas, įskaitant ir tuos energetikos objektus, yra „užstatytas“ saujelei milijonierių. Ir ne už paskolą, o už valstybės įsipareigojimą nereikalauti jai priklausančios žalos, teigia teisininkas K. Čilinskas.
„Vardan neskaidrių sandorių dangstymo oligarchų saujelei užstatytos valstybės vadovai galėtų vengti pompastiškų kalbų apie kovą prieš šešėlinį verslą ir korupciją. Gali atsirasti dar viena Budrevičienė, kuri patikės tomis kalbomis ir sulauks tokio sunkaus likimo, kokį patyrė V.Uspaskich bendrovės buvusi darbuotoja Dalia Budrevičienė. Gal vietoje kalbų geriau imtis konkrečių darbų minėtoms antivalstybinėms sandorio nuostatoms panaikinti, o taip pat nuo finansinių machinatorių nukentėjusių žmonių apsaugai ir jų teisėms ginti?“, – baigia kreipimąsi į Ministrą Pirmininką teisininkas Kęstutis Čilinskas.
