REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Istorijos, kurias kasdien pasakoja Maltos Ordino Pagalbos Tarnyba, gali būti liūdnos, spaudžiančios širdį ir priverčiančios akies kamputyje subligzti ašarą. Tuo pat metu šios istorijos gali būti linksmos, pripildančios gerumo, nuoširdaus džiaugsmo ir noro dalytis tuo, ką turi. Svarbu – kaip pasižiūrėsi.

REKLAMA
REKLAMA

„Nereikia apie tai galvoti kaip apie didelę misiją ar pasaulio gelbėjimą. Tai žmogiškas noras nebūti abejingu“, – sako Maltos Ordino Pagalbos Tarnybos, arba, kaip jie patys save vadina, Maltos Ordino Lietuvoje, Fondų paieškos direktorė Renata Gaidienė. Maltiečiai į esančius aplink neabejingai žvelgia kasdien: jie ne tik rūpinasi laimingomis ir sočiomis neturtingų šeimų vaikų dienomis, bet ir padeda senstantiems džiaugtis oria senatve.

REKLAMA

Seni žmonės „nurašomi“

Maltos Ordinas savo veiklos istoriją visame pasaulyje skaičiuoja kelis šimtmečius. Organizacijoje, kurioje ne vienas grafas, kunigaikštis ar baronas ir netrūksta „mėlyno kraujo“, narių ne tiek daug – vos keliolika tūkstančių. Maltiečiai neslepia, kad egzotiškai skambantis organizacijos pavadinimas daugelį baugina. „Jis atrodo tolimas, daugeliui kelia asociacijas su Kryžiaus žygių ordinais“, – pasakojo Jolanta Lunevičienė, Maltos Ordino Lietuvoje atstovė spaudai.

REKLAMA
REKLAMA

Po įspūdingu pavadinimu slepiasi kasdieniški ir, rodos, visai paprasti darbai. „Kai kuriems reikia maisto, o kai kuriems – malkų paskaldyti, vandens atnešti ar tiesiog pabendrauti, pasikalbėti, – pasakoja J. Lunevičienė. – Seni žmonės dažnai „nurašomi“. Sakoma, kad štai, vaikui dar visko reikia, o seno žmogaus šiaip ar taip dienos suskaičiuotos. Mes norime sugrąžinti senatvei pagarbą, kurios Lietuvoje labai mažai.“

Pagalbos prašo vis daugiau

Maltiečiai neslepia, kad prasidėjęs sunkmetis verčia juos atiduoti savo globotiniams daugiau jėgų nei įprastai. „Praėjusiais metais Vilniuje globojome 80 senelių, šiemet jau 160. Dukart daugiau“, – pasakojo Maltos Ordino Programų direktorė Rasa Stukienė. Sriubą iš maltiečių rankų dar pernai gaudavo 25 senoliai, šiemet – jau 60. Tačiau norinčių gauti sriubą, pasak maltiečių, keliskart daugiau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vis dėlto norinčių dalytis gerumu ir savo laiku netrūksta. „Nepasakyčiau, kad sunkmečiu savanorių stinga. Tikrai randame beveik visus mums reikalingus žmones, savo paslaugas siūlo ir redaktoriai, ir vertėjai, ir šiaip savanoriai prisideda prie mūsų“, – tvirtino R. Stukienė.

Sunkiausia, anot maltiečių, rasti tuos, kurie galėtų vežioti seneliams maistą į namus. „Pavyzdžiui, Kaišiadoryse savanoris ūkininkas vežiodavo maistą. Žiemą, rudenį jis turėdavo daugiau laiko ir imdavosi šio darbo, tačiau sunkmetis prislėgė jo pečius ir, labai gaila, netekome savanorio. Apskritai, savanorių vairuotojų rasti, kaip suprantu, neįmanoma“, – liūdnai kalbėjo moteris.

REKLAMA

Jaunystės kultas

Jau kelerius metus prieš pat Kalėdas Maltos Ordinas visuomenei primena, kad dalis jos narių lieka nematomi, niekada neišeina į gatves, dažniausiai didžiąsias metų šventes praleidžia vieniši, skurde ir negalėdami sočiai pavalgyti. „Na, žmonėms reikia priminti ir tiek, – gūžtelėjo pečiais R. Gaidienė, paklausta, kodėl apie senatvę pamirštama. – Kaip ir visur – didžiausią įtaką daro jaunystės kultas. Žmonės gyvena dideliu tempu, šia diena, nesusimąsto apie tai, kas jų laukia ateityje ir tiesiog nemato šalia savęs gyvenančių senų žmonių.“

REKLAMA

Pasak jos, kartais tenka priminti elementarius dalykus, tačiau smerkti visuomenės negalima. „Lietuvoje sunkus gyvenimas ir suprasti, kad dar kažkam gali padėti yra sunku. Nepasakyčiau, kad mūsų žmonės yra blogi, tiesiog mūsų pareiga jiems priminti apie visas šias problemas, o kai primeni, pasirodo, jie yra labai geri“, – šypsojosi R. Gaidienė.

Bene dažniausiai apie senatvę ir senatvėje kylančias problemas lietuviai susimąsto tuomet, kai pasensta pačių tėvai, artimieji. Tada iš arti pamatoma, kokia senatvė gali būti. „Aišku, nemanau, kad galime pakeisti visuomenę ir pasakyti visiems „rūpinkitės senais žmonėmis“. Mūsų tautoje tradicija tokia: atėjo marti į namus, anyta stumiama į šalį ir panašiai. O kur dar iš Vakarų ateinantis noras visiems būti turtingiems, gražiems, laimingiems, visada šypsotis. Rodyti, kad tau blogai, kad turi problemų – ne „fasonas“, niekas nenori prisiimti kažkieno problemų“, – pasakojo moteris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Priimti tokius, kokie yra

Maltiečių globojami seneliai – 65-erių ir vyresni. Visi jie, anot savanorių, su savais įpročiais, pomėgiais, pažiūromis ir netgi kaprizais. Paklausta, kaip seneliai vertina Maltos Ordino jiems vežamą sriubą, J. Lunevičienė tik šyptelėjo: „Na, žinote, kaip su tais seneliais – anksčiau jiems viskas buvo geriau: ir saulė švietė skaisčiau, ir dangus mėlynesnis buvo. Kartais jie nesupranta špinatų sriubos, kartais vienam per aštru, o kartais kažkas nemėgsta barščių. Tačiau tai yra seni žmonės ir turime priimti juos tokius, kokie jie yra.“

REKLAMA

Kone kiekvienas maltietis gali papasakoti gausybę liūdnų ir linksmų istorijų, susijusių su savo globotiniais. „Daugiausiai papasakotų tie, kurie seneliams veža sriubą: kaip jie laukia ir kaip pyksta, kai sriuba vėluoja, kokia nuomonė apie sriubą... Štai viena močiutė man pasakojo, kad ne visada suvalgo visą jai atvežtą sriubą, tuomet į svečius atkeliauja ir jos draugė, gyvenanti netoliese“, – šypsojosi J. Lunevičienė.

Kaskart apsilankius savanoriams, Maltos Ordino Lietuvoje globojami senukai sočios sriubos gauna dviems dienoms. Anksčiau Vilniaus mieste dirbančiam savanoriui vairuotojui Mantui Bružui sriubą vežti tekdavo kas antrą dieną, tačiau šiemet jis kasdien keliauja iki senelių, kurių Vilniuje – dukart daugiau.

REKLAMA

Liūdnos vienatvės istorijos

Vienišų senelių gyvenimo istorijos – margos tarsi lapai rudenį. Vienų jų vaikai gyvena užsienyje „pamiršę“ apie Lietuvoje likusius gimdytojus, antri patys su savu gyvenimu nesusitvarko, trečių senelių vaikai seniai kapuose ilsisi. „Dažnai būna taip, kad senukai vaikus turi, tačiau šie jais nesirūpina. Ypač dažnai taip nutinka kaimuose“, – pasakojo R. Stukienė.

Ji rodė pirštu į senolių nuotraukas viename reklaminių plakatų ir tarsi pažindino: „Šitas vyras – buvęs muzikos mokyklos direktorius. Paliko žmoną, vedė jaunesnę, tačiau kai susirgo, ši paliko jį. Taip ir liko vienas ir atsirado mūsų globojamų sąraše. Čia – Aleksandra. Ji turėjo tris vaikus: vienas jau miręs, o kiti du darbuojasi Anglijoje.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gyvendami vieni, kartais negalėdami ne tik susitvarkyti namų, išsiplauti indų, pasišluoti grindų, bet ir atsikelti iš lovos, senoliai tarsi išsigelbėjimo šiaudo laikosi įsitvėrę orumo. „Aš nevalgau mėsos. Ne todėl, kad jos negaliu nusipirkti. Man tiesiog ji nepatinka“ – kartais taip sako jie, nors sriubą su mėsa visuomet valgo noriai“, – davė pavyzdį moteris.

Padedančios mintys

Sakoma, kad geras žodis gydo. Ne tik gydo, bet ir padeda. Jau kelerius metus maltiečiai vaikams organizuoja „Idėjų padėjėjų“ konkursą, kuriame dalyvaujantys turi sugalvoti labdaros idėją ir ją įgyvendinti. Idėjos pačios įvairiausios: kažkas kepa ir parduoda pyragus, kažkas klijuoja atvirukus, organizuoja koncertus, rengia teatro spektaklius. Pinigai, surinkti už parduotus darbelius, atitenka Maltos Ordino Lietuvoje globotiniams.

REKLAMA

„Vyresni vaikai galbūt, tačiau mažesni nesupranta, ką daro. Jiems reikia veiklos, o mes organizuodami konkursą neakcentuojame senatvės. Senatvė jiems atrodo toli, nepatraukli“, – sakė R. Gaidienė.

Tačiau net ir pačios gražiausios iniciatyvos gali dalį visuomenės piktinti. „Išnaudojat mūsų vaikus. Imat pinigus“. Vienetai, bet vis tiek būna“, – prisiminė girdėtus žodžius Maltos Ordino Lietuvoje Fondų paieškos direktorė paklausta, ar vaikų, dalyvaujančių konkurse, tėvai piktinasi.

Pasak R. Gaidienės, pyktis kyla todėl, kad Lietuvoje nėra labdaros tradicijų. „Žmonėms dar tai sunku suprasti. Be to, mūsų visuomenėje daug nepasitikėjimo. Tačiau kovoja su problema ne vaikai, vaikai organizuoja, o pinigai imami iš tų, kurie uždirba, – aiškino moteris. – Šis konkursas – edukacinis projektas. Mes nesitikim iš jų surinktų pinigų pamaitinti senelių, mes tikimės, kad jie užaugs jautresniais, socialiai atsakingais žmonėms ir šitaip suformuosime labdaros tradicijas.“

REKLAMA

Ne teisti, o rūpintis

Lietuva – labai nedidelė šalis, tačiau čia senjorų gyvenimas kaime ir mieste skiriasi tarsi diena ir naktis. „Panašu, kad kaime atskirties problemos nėra. Jie eina į svečius vieni pas kitus, bendrauja, pasirūpina vieni kitais. Kaimynai kaimynų ten nepalieka vienų, ar sūrio, ar pieno atneša. O miestuose nutinka taip, kad 35-ame bute gyvena iš bado mirštantis senukas, o 36-ame – puikiai gyvenantis kaimynas, kuris nė neužeina pasiklausti, ar viskas gerai“, – stebėjosi R. Gaidienė.

Paklausta, kodėl taip nutinka, ji gūžtelėjo pečiais: „Žmonės abejingi vieni kitiems. Tiesiog tokia mūsų visuomenė. Visi sako, kad jie nesulauks senatvės, kad jiems taip neatsitiks... Bet mes esame katalikiška organizacija ir mūsų reikalas yra ne teisti ar rūšiuoti, o pasirūpinti tais, kurie yra šalia“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų