REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Neseniai, dėka „Saulėlydžio“ proceso panaikinus tautinių mažumų ir išeivijos departamentą (TMID), Kultūros ministerija perėmė rūpestį tautinių bendrijų reikalais, įskaitant tokius skaudulius, kaip romų taboras Vilniuje. Kultūros ministras Arūnas Gelūnas atsako į klausimus šia tema.

REKLAMA
REKLAMA

Kultūros ministerija, panaikinus Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, gavo priedermę rūpintis tautinių bendrijų problematika. Kaip, bendrais bruožais, vertinate padėtį šioje srityje ir kokias opiausias problemas išskirtumėte?

REKLAMA

– Vienareikšmiškas atsakymas visada atrodys banalus, juolab kad situacija tikrai nėra vienareikšmiška. Niekaip nenuvertindamas savo pirmtakų – kaip Tautinių mažumų ir išeivijos departamento vadovų , taip ir buvusio kultūros ministro šioje srityje nuveiktų darbų, visgi turiu pastebėti, kad, mano manymu, daugelį įsisenėjusių klausimų per praėjusius dvidešimt metų visgi galima buvo išspręsti – vienokiu arba kitokiu būdu. O opiausia problema yra viena – tai siekis, kad kuo daugiau kitataučių Lietuvos Respublikos piliečių niekad nesuabejotų, kad Lietuva yra jų tikra  Tėvynė.

REKLAMA
REKLAMA

Tautines bendrijas yra linkusios „pagloboti“ ir kitų valstybių ambasados ar užsienio organizacijos. Ar neįžvelgiate kokių nors politinių pavojų?

– Kaip Jūs puikiai žinote, Kultūros ministerija nevykdo kontržvalgybinės arba panašios veiklos, tačiau vieša paslaptimi galime pavadinti tai, kad tam tikras mūsų pusės pasyvumas metams bėgant leido užpildyti susidariusį vakuumą kitų, gal ne visuomet draugiškų, valstybių suinteresuotoms struktūroms. Svetimų jėgų netiesioginis dalyvavimas sprendžiant mūsų vidaus problemas tikrai nėra šių problemų sprendimo pozityvusis faktorius. Ta prasme nėra gerai, kad tautinių mažumų teisių apsaugos klausimai figūruoja mūsų sutartyse su kai kuriomis užsienio valstybėmis – juk pati Lietuvos valstybė ir privalo, ir pilnai gali pasirūpinti savo piliečių, kokios tautybės jie bebūtų, teisių apsauga. Kitaip išeina, jog kai kurių tautybių atstovai dirbtinai tampa tarsi „lygesni už lygius“, nes jų teises ir statusą apibrėžia ne tik galiojantys Lietuvos teisės aktai, bet ir jos tarpvalstybiniai įsipareigojimai, kas objektyviai sudaro tam tikras landas svetimam situacijos įtakojimui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Svetimų pavardžių rašymas, kažkodėl ypač  akcentuojant lenkiškas, ima nuodyti tarpvalstybinius santykius, kaip ir ginčai dėl gatvių pavadinimo lentelių Vilnijoje. Kas tai – priešiška Lietuvai klasta, kultūrinė problema ar grėsmė lietuvybei? O gal neteisingas vietos lenkų bendrijos traktavimas?

– Čia galime rasti visko –  ir nesugebėjimo atsižvelgti į oponento išsakomus argumentus, ir stereotipinio mąstymo apraiškų, kartais  – nepamatuoto užsispyrimo arba net destrukcijos. Tai pasakytina ir apie mažumas, ir apie daugumą. Kad ir dėl tų pačių gatvių pavadinimų – juk Europoje ir kitur civilizuotame pasaulyje mes matome įvairiausių praktikų, ir dauguma jų, kokios jos bebūtų skirtingos, nėra prastos. Manyčiau, kad problema ne tiek tame –„leisti“ ar „neleisti“ dubliuoti tuos užrašus mažumų kalba, kiek pernelyg užsitęsusiame galutinio sprendimo priėmime. Niekad negalima palikti pilkų arba bespalvių zonų, kurias nedelsiant „nuspalvins“ kiti.

REKLAMA

Panašiai yra ir dėl pavardžių rašymo, nors šiuo klausimu savo nuomonę jau yra išdėstęs Konstitucinis teismas. Manau, jog būtina apsispręsti anaiptol ne tik dėl lenkiškų, bet ir dėl visų kitų tautybių, kurių gimtosiose kalbose yra naudojama lotyniška abėcėlė, tikrinių vardų rašymo. Apgailestauju, kad iš esmės filologinė ar net techninė problema įgavo politinį ir net tarptautinį skambesį.

Europoje yra kai kurių naujų tendencijų. Vokietijos kanclerė skelbia multikultūrinės koncepcijos krachą, Prancūzija imasi akcijų prieš romus. Ką jūs manote apie šias tendencijas ir kaip į jas reaguos Lietuva?

REKLAMA

– Niekada nesižavėjau vadinamaisiais „reaktyviniais“ situacijų vertinimais, juolab sprendimais. Nereikia kurti nei įsivaizduojamo rojaus, nei įsivaizduojamo pragaro fikcijos. Visos problemos turi savo ištakas ir priežastis, kurias privalu išsiaiškinti ir nustatyti, tada galima galvoti ir apie „ligos gydymą“. Kitų valstybių patirtis – kaip teigiama, taip ir neigiama – sudaro mums sąlygas išvengti nereikalingų klaidų, ir jau vien tik tai yra gerai.

Romai, kurie įvardijami viena didžiausių problemų Prancūzijoje, linksniuojami ir kaip rakštis Lietuvai. Kiek lygintinos šios situacijos?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Jos lygintinos tiek pat, kaip ir kitais Jūsų paminėtais atvejais. Tačiau yra ir esminis skirtumas. Romų atžvilgiu prioritetas yra anaiptol ne jų tapatumo išsaugojimas, o šios etninės grupės socialinė adaptacija. Jau dabar galiu pasakyti, jog vien tik Kultūros ministerijos pajėgumų tam akivaizdžiai nepakaks, lygiai kaip ir  jos kompetencijos. Matomai reikės kažko panašaus į Vyriausybės palaimintą tarpžinybinę romų reikalų komisiją, kitaip visų mūsų veikla romų labui liks sau, o jų besitęsianti apverktina padėtis – pati sau. Šiuo metu ministerijoje vyksta parengiamieji darbai minėtai naujai formulei sukurti.

REKLAMA

ES skiria milijardines lėšas romų integracijai. Ar nėra taip, kad tiesiog gaunant šiuos pinigus, dalį jų kažkam pavagiant, dalį pravalgant – integruotis nėra jokio intereso?

– Racionalesnis ES lėšų panaudojimas nėra specifinė romams skirtų lėšų problema. Bet dar kartą norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad nemažiau svarbus yra ne tiek šių ir kitų lėšų panaudojimas, kiek supratimas – ar tikrai einame tuo keliu? Kartais atrodo, kad įvairios vienaip ar kitaip su romais dirbančios institucijos pasitenkina vien tik tuo, kad jos jau yra atlikusios savo įsivaizduojamos ir net formaliai surašytas pareigas. Bet jei „vežimas vis ten pat“, tai reiškia tik viena – ilgą laiką darėme kažką ne taip, iki šiol nesuvokėme kažkokio esminio problemos elemento.

REKLAMA

Minimi skaičiai – 60 procentų narkotikų apyvartos per taborą, tik penktadalis neteisti. Ar netiesa, kad nuolaidžiavimas ir įkalbinėjimas bei dosnus šelpimas nieko tame nepakeičia, o daugeliui žmonių jie vis tiek tiesiog „čigonai“? Gal Artūras Zuokas buvo teisus, kai grasinosi beveik nugriauti taborą?

– Turime suprasti, kad Lietuvos romai, ypač pokario metais stichiškai susiformavusio  Kirtimų „taboro“ gyventojai, išgyveno tradicinės kultūrinės ir net, sakyčiau, ekologinės nišos netekimo tragediją. Tradicinis jų gyvenimo būdas liko praeityje, o naujomis sąlygomis savo vietos visuomenėje jie nesurado. Susidarė ydingas ratas – visuomenės atstumti (nemeluokime dėl šito bent jau patys sau) ir antisanitarinėmis sąlygomis gyvenantys žmonės neturi net elementarių socialinių įgūdžių, dažnai neįstengia leisti į mokyklas savo vaikų, iš kurių negailestingai tyčiojasi kitų tautybių bendramoksliai, paskui bemoksliai ir dažnai net beraščiai jaunuoliai nesugeba įsigyti net paprasčiausios specialybės, dar vėliau dėl to  jie neranda jokio kad ir menkai apmokamo darbo (arba radę labai greitai jį praranda) ir kaip viso to pasekmė – neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Nepriklausomybės metais, kaip pasirodo, mokančių valstybinę kalbą procentas jų tarpe net sumažėjo. Tai – visos beveik pusę tūkstančio gyventojų turinčios, mūsų sostinės ribose esančios gyvenvietės paveikslas.   Turbūt dabar Jūs  suprantate mano tezę apie specializuoto tarpžinybinio darinio būtinumą?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai koks, pagaliau, šios negausios etninės grupės problemų sprendimo receptas, kuris galėtų parodyti,  jog Lietuva išvis pajėgi efektyviai spręsti šias problemas‘

– Nesu nei visažinis, nei visagalis, tačiau pažadu, kad per tą laiką, kurį aš ir mano komanda dar bus atsakinga už romų ir kitų tautinių mažumų problemų sprendimą, mes pasistengsime jei ne „išgydyti“ įsisenėjusias ligas, tai bent jau surašyti, kaip Jūs minėjote, tam tinkamus „receptus“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų