REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Švenčių turime daug. Jei dar įskaičiuotume piliečių priverstinio nedarbo, priverstinio poilsio dienas, valdžia mums įvairių šventimų nepagailėjo.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau gaila, kad valdžia, iš anksto paskelbianti, kiek dienų bus švenčiama (minima) viena ar kita šventė, tik formaliai baksteli į kalendoriaus datą. Neatsižvelgdama, ką gyventojai švęs (minės). Ar lietuviams ta šventė masinė, ar tiesiog papildoma poilsio diena. Kai lietuviai dums į gamtą kepti šašlykų. Arba pinti vainikų ir, anot blaivybės šalininkų, piktnaudžiauti alkoholiu. Arba automobilių procesijomis okupuos Palangą. Arba iškels Trispalvę ir paspoksos į televizorių. Kad jame pamatytų, jog valdžia taip pat išsikėlusi Trispalvę.

REKLAMA

Kada politikai diferencijuos? Kiek reikia laisvų dienų, kad gyventojai prisikeptų šašlykų ir maloniai pagertų. Kiek reikia dienų, kad gyventojai spėtų paskrusti pajūryje ar paplūdimyje. Ir kiek reikia dienų, kad gyventojai spėtų aplankyti visų artimųjų kapus.

Mirusiesiems oriai, ramiai pagerbti pritrūkome laiko. Ne dėl savo kaltės. Dėl to, kad valdžia, apdalijusi lietuvius šventėmis, pritrūko racionalaus žmogiškumo. Kur logika? Šiandien Vėlinės, tačiau gyventojams – eilinė darbo diena. Vadinasi, jei lietuviai dar laikosi Vėlinių papročio, išėjusiuosius teks pagerbti degančiomis žvakutėmis. O kur? Matyt, darbovietėse. Ant stalų įvairiuose biuruose, įstaigose, bendrovėse, parduotuvėse. Autobusų, troleibusų kabinose. Poliklinikų tvarstomuosiuose ir koridoriuose. Pravėrus duris. Kad vėlės užeitų. Tačiau kaip jos užeis? Juk kelio nežino. Paklys. Tarkime, buvo kilusi iš Skuodo rajono. O giminaitis „švenčia“ dirbdamas Vilniuje.

REKLAMA
REKLAMA

Valdžia tarsi palaiko tradicinės šeimos sampratą. Vadinasi, turi žinoti, kad šeimoje esama mirusių artimųjų iš abiejų pusių. Tarkime, žmona kilusi iš Joniškio rajono. O vyras iš Lazdijų rajono. Kiek laiko ši šeima sugaiš lankydama kapus? Tai dvi dienos blaškymosi keliais. Vieną dieną – šiaurės kryptimi. Kitą dieną – pietų kryptimi. Būtent skubaus blaškymosi. Apsikrovus chrizantemomis, grėbliukais ir žvakėmis. Vienos pusės artimuosius pagerbiant visai nesakralų šeštadienį. Kitos pusės artimuosius pagerbiant sakralų sekmadienį. Ir Vėlines, ar Ilges, paminint visai nesakraliai. Kaip eilinį darbo antradienį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai kas tada lieka iš mūsų seniausios šventės po tokio blaškymosi? Šventė lieka be turinio. Be rimties. Be tikro, neskubraus pokalbio su išėjusiaisiais. Be genties susijungimo bent mintyse. Su nurėžta šventės pabaiga – senosiomis Ilgėmis. Lieka viena mintis. Kad tik nesugestų pakeliui automobilis. Nes rytoj pavėluosiu į darbą. Tai naujos mintys. Ne iš Ilgių.

Ar galima dar labiau dirbtinai, valdiškai deformuoti, sujaukti? Dar likusią mūsų baltišką jauseną? Tarsi nubaidyti lietuvius nuo šventinio stalo. Dar tik įpusėjus mūsų jausenos puotai.

Mūsų artimųjų kapai išsibarstę po visą Lietuvą. Kaimuose, bažnytkaimiuose, miesteliuose. Iš kur toks valdžios įsitikinimas. Kad lietuvis statistiškai turi tik dvi lankytinas kapavietes. Jos abi yra prie namų ir pakeliui į darbovietę?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų