REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Buvusioje mokykloje — šarvojimo salė. Iš kultūros namų, pirties liko tik statybinio laužo krūva. Kelių šimtų metų senumo dvarą žmonės išsinešiojo: mediena šildėsi, o iš dvaro koklių pasimūrijo krosnis. Į išnešiotą gabalais Polekėlę tik vieną kartą per savaitę užsuka autobusas. Polekėlės žmonės pripažįsta, kad patys savo rankomis sunaikino kaimo ateitį.

REKLAMA
REKLAMA

„Šiaulių kraštas“ tęsia publikacijų ciklą “Tarp Vilniaus ir Briuselio“. Šį kartą žvilgsnis į Radviliškio rajono pakraštį — Polekėlę.

REKLAMA

Buvusioje mokykloje — šarvojimo salė

Polekėlės kaimas — kelių rajonų ribų sandūroje. Kaimas pasiekiamas vien žvyrkeliais. Asfaltas yra tik pačiame kaime.

Surandame Mokyklos gatvę. Tik tiek kaime beliko iš 65— erius metus, nuo 1935 metų — gyvavusios kaimo mokyklos. 2001 metais rugsėjo 1 dieną mokykla buvo uždaryta, kai joje mokėsi 36 kaimo vaikai. Uždarius mokyklą pastate kaimo žmonės įrengė šarvojimo salę.

Mokykloje kuriasi ir kaimo bendruomenė. Bendruomenės pirmininkės nesutikome, ji, kaimo žmonės sakė, išvažiavusi dirbti į užsienį.

REKLAMA
REKLAMA

„Kokia kaimo ateitis, kai vietoje mokyklos tenka įrengti šarvojimo salę?“ — nelinksmai klausė priešais mokyklą gyvenanti Genė Plačinskienė, mokykloje dirbusi valytoja.

Prieš kelerius metus iš Polekėlės kaimo į Tyrulius buvo išvežtos ir visos buvusios bibliotekos knygos.

„Polekėlėje buvo vidurinė mokykla, veikusi per tris pastatus, biblioteka, kultūros namai, pirtis, dvaro rūmai. Dabar iš viso to liko tik griuvėsiai. Žmonės palikti kas sau — be kultūros, be švietimo, be pašto, be vaistinės. Autobusas ir tas tik vieną kartą per savaitę čia beatvažiuoja, nors anksčiau važiuodavo 5 kartus per dieną“, — skėsteli rankomis Genė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pensininkė juokais uždainuoja: „Buvo, kad už rublio pusę boba sėdi autobuse!“ O dabar į Radviliškį, kur yra ir gydytojai ir vaistinė, iš Polekėlės — apie 20 kilometrų, nuvažiuoti ir grįžti kainuoja beveik 15 litų“.

Kaime daug tuščių namų. „Jaunesni bėga į užsienį, pasiliekam daugiausia tik pensininkai. Vienas kaimo našlys pensininkas, ieškodamas sau pačios, suskaičiavo, kad kaime yra net 30 našlių! Yra iš ko rinktis“, — juokėsi Genė.

Pardavė savo turtą

Genė lydi prie kultūros namų griuvėsių kaimo centre. Naujas dviejų aukštų mūrinis kaimo kultūros namų pastatas buvo baigtas statyti apie 1987 metus. 2004 metais naujieji kultūros namai buvo nugriauti iki pamatų. Išliko tik laiptai, dabar jau vedantys į niekur.

REKLAMA

„Pats kaimo vidurys, o toks šiukšlynas. Kaimo šašas“, — rodė Genė, atsargiai lipdama per griuvėsius.

Rita Rekštienė, buvusi „Čiutelių“ žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos pirmininkė, pasakojo, kaip griuvo kultūros namai, pirtis.

„Čiuteliai“ buvo susikūrę iširus Polekėlės kolūkiui, tačiau netrukus bankrutavo. “Čiutelių“ pajininkai — Polekėlės kaimo žmonės, iširus bendrovei, pradėjo dalytis turtą — traktorius, pastatus, įvairią techniką.

Pajininkai tada vienas nuo kito vogė techniką ir vežė užkasti į miškus. O 1996 metais buvo nutarta parduoti kultūros namus, statytus vos prieš devynerius metus, ir apynaują kaimo pirtį. Žmonės norėjau gauti naudos.

REKLAMA

„Atvažiavo vyrukai, apsiformino kultūros namų ir pirties pirkimo dokumentus ir dingo. Negavom nė lito. Paaiškėjo, kad kultūros namai staigiai per kelias rankas buvo perparduoti ir 2004 metais atvažiavo jų nugriauti. Griovėjais samdė kaimo žmones, jie savo rankomis ir nugriovė tai, ką turėjo. Žmonės nesuprato, ką daro“, — pasakojo R. Rekštienė.

Tyrulių kultūros namų vadovė, gyvenanti Polekėlėje, Vitalija Lipskienė pasakojo, kad kaimo Kultūros namai, pardavus pastatus, buvo perkelti į mokyklą.

„O 2009 metais Polekėlėje kultūra visai “uždaryta“. Kaimo moterų vokalinis ansamblis ir humoro grupė repetuoja pas mane namie arba kieno nors iš kolektyvo narių namuose, įsileidžia mus repetuoti ir kaimo bare“, — pasakojo V. Lipskienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Išsinešiojo ir dvarą

R. Rekštienė į Polekėlę 1964 metais buvo paskirta dirbti kaimo kultūros namų direktore. Buvusiame Daujotų (Daujotavos) dvare kultūros namai buvo įkurti 1961 metais.

Viename iš dviejų rūmų korpusų — dviaukščiame mediniame pastate buvo ne tik šokių ir kino salė, biblioteka, bet ir tarybinio ūkio administracinis pastatas.

1995 metų gruodį, taip redakcijai liudijo Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus— draustinio direktorius Egidijus Prascevičius, užfiksavęs tai dokumentuose, dvaras dar buvo su stogu.

REKLAMA

„1996 metų vasario 21 dieną apklausus vietinę gyventoją Emiliją Karinauskienę ši paaiškino, kad dvaro rūmus pradėjo griauti 1995 metų gruodžio mėnesio pabaigoje. O vasario viduryje jau buvo nugriauta“, — dokumentą citavo E. Prascevičius.

Nugriauti abu medinių rūmų korpusai: vieno aukšto rūmų pastatas, statytas XVIII amžiaus antroje pusėje ir dviaukštis, statytas XIX amžiuje, kuriame buvo įkurti kaimo kultūros namai.

„Patys žmonės išsitampė dvarą po lentą, po plytą, išnešė senovinius koklius ir savo namuose pasimūrijo krosnis. Nenorėjo mūsų žmonės statyti, norėjo griauti“, — nelinksmai kalbėjo R. Rekštienė.

REKLAMA

Ji prisimena, kai dingus dvarui, buvo atvykę paminklosaugininkai iš Vilniaus. Prašė pasakyti, kas griovė dvarą.

„Sakau, sušaukit visą Polekėlę ir sušaudykit. Vienas pasiėmė lentų, kitas “zovieską“, trečias — koklius, duris. Kalti visi. Nemąstė kaimo žmonės, kad patys save skriaudžia taip plėšdami. Skaudu tai pripažinti, bet ir dabartinė Polekėlė garsėja kriminaliniais įvykiais. Juk tai vaikai tų, kurie išdraskė dvarą“, — sakė R. Rekštienė.

Daujotų dvaras buvo įtrauktas į Kultūros paveldo registrą, bet kultūros vertybe nepaskelbtas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Išnešę karstus, kūrė šašlykinę

Kaimo centre, šalia vieno iš dviejų kaimo barų, tebestovi išlikusi Daujotų giminės koplyčia — mauzoliejus. Po giminės herbu išlikę mauzoliejaus statybos metai — 1893— ieji.

Tarybinio ūkio laikais vienas iš partinių veikėjų buvo sumanęs kaimui įrengti smuklę, kitų liudytojų pasakojimu — šašlykinę. Apie 1970 — 1973 metus iš mauzoliejaus rūsio buvo išnešti karstai ir perlaidoti Polekėlės kapinėse.

Tiksliai žinoma, kad viename iš karstų buvo dvaro savininkės Ievos Daujotaitės brolio Jono Daujoto palaikai. Kiti liudytojai pasakojo, kad buvę ir daugiau karstų, vieni atsimena pasakojimus, kad ten buvę palaidoti partizanai iš Pumpučių giminės.

REKLAMA

„Buvom įlipę į tą rūsį pasižiūrėti. Kraupu. Sunku suvokti, kaip kape galima sugalvoti įrengti užeigą“, — iki šiol stebisi R. Rekštienė.

Smuklės kape organizatorius buvo liepęs sumūryti net pagrindą barui, židinį, tačiau paveldosaugininkai tada uždraudė taip niekinti kapą.

Dabar koplyčios— mauzoliejaus geležinės ornamentuotos durys užvirintos.

Dirba, kad pirktų kleboniją

Dar vienas unikalus faktas iš kaimo istorijos — dabartinė Polekėlės Švenčiausiosios Mergelės Marijos Širdies bažnyčia baigta statyti 1977 metais — gilaus brėžnevizmo laiku.

REKLAMA

Istoriniai šaltiniai liudija, kad pirmoji kaimo bažnyčia buvo pastatyta dvarininkų Daujotų. Bažnyčiai Jurgis Daujotas 1791 metais dovanojo 10 tūkstančių auksinų ir 2 margus žemės. Daujotų giminei įamžinti statytojas bažnyčią pavadino savo dvaro — Daujotavos vardu.

1930 metais Polekėlėje buvo įsteigta parapija. Pirmojo Polekėlės klebono Oželio, kuris čia klebonavo 35 metus, iniciatyva bažnyčia suremontuota, apdengta skarda. 1939 metų kovo 2 dieną bažnyčia sudegė, liko tik medinė varpinė, kuri išlikusi iki šiol. Pradėta statyti mūrinė bažnyčia iki II pasaulinio karo neužbaigta.

REKLAMA
REKLAMA

Kaimo žmonės pasakoja, kad už 10 tūkstančių litų bažnyčia pardavinėja kleboniją, nes kunigas Polekėlėje negyvena, atvažiuoja iš Radviliškio. Vienas klebonijos galas — išdaužytais langais, kitame yra prisiglaudę žmonės.

„Dukra yra išvažiavusi į užsienį užsidirbti pinigų, kad galėtų nusipirkti kleboniją“, — pasakė viena Polekėlės gyventoja.

Rita ŽADEIKYTĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų