Prieš penkerius metus Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto ir Kvantinės elektronikos katedros Lazerinių tyrimų mokymo-mokslo centro vyresnysis mokslo darbuotojas, VU Fizikos fakulteto alumnas, doc. dr. Mikas Vengris, apgynęs daktaro disertaciją Olandijoje, sugrįžo dirbti į Vilniaus universitetą. Į Lietuvą jaunąjį mokslininką atginė patriotizmas – nesumeluota, nesuvaidinta meilė Lietuvai ir universitetui.
Mikas Vengris – trečios su VU susijusios kartos atstovas. Jis optimistiškai žiūri į fizikos mokslo perspektyvą Lietuvoje, tiki, kad „skanius vaisius“ galima valgyti ir dirbant kasdienį nuoseklų mokslininko darbą, ir žino atsakymą į klausimą „Kur jūs rasite geriau negu Vilniaus universitete?“.
Kuo užsiimate, kokioje srityje dirbate, koks Jūsų mokslinių tyrinėjimų objektas?
Dar studijų metais pradėjau domėtis lazerių taikymais biofizikiniams veiksniams tirti. Tuomet šioje srityje dirbome su Fizikos fakulteto Teorinės fizikos katedros prof. habil. dr. Leonu Valkūnu – tyrinėjome fotosintezę, tiesa, aš tada buvau teoretikas. Amsterdame (Olandijoje) parašiau ir apsigyniau disertaciją, kurios tema, laisvai išvertus, „Biologinės šviesos sukeltos reakcijos, tiriamos panaudojant lazerinę spektroskopiją“.
Ši sritis ir dabar yra mano tyrinėjimų objektas. Paprastai paaiškinti galėčiau taip – lazeriu, kaip labai tiksliu ir tobulu instrumentu, šviesos šaltiniu, panaudojant šviesą galima tyrinėti medžiagą. Lazeris leidžia tirti labai greitus procesus, o biologijoje, pasirodo, tokių yra ne taip mažai.
Dabar mes dirbame su laboratorijoje susintetintomis šviesai jautriomis molekulėmis. Reikia suprasti, kaip tam tikros cheminės sudėties ir struktūros molekulė, sąveikaudama su šviesa, sugeba dirbti kažkokį darbą, ir išmokti tą procesą valdyti, manipuliuojant molekulės strukūra.
Dar viena nesena tema – bandome Lietuvos firmos „Šviesos konversija“ gaminamą lazerį pritaikyti akių chirurgijai. Ši firma keleri metai gamina labai pažangų lazerį. Tyrėme, ar tas lazeris galėtų tarnauti kaip instrumentas oftalmologijoje ir lazerinėje chirurgijoje. Vėlgi šviesa – mūsų darbo instrumentas.
Na ir kaip visada, mokslininko gyvenime yra išorinių projektėlių, kažkas neišeina laboratorijoje, pradedi aiškintis, kodėl neišeina, nuklysti tirdamas kažkokį šalutinį dalyką, paskui žiūrėk, gal ir kokia nors nauda iš to klystkelio būna.
Kodėl pasirinkote fiziką, gal tai – šeimos tradicija, tėtis Saulius Vengris – irgi fizikas, gal dar kas nors iš Jūsų artimųjų tapo fizikais?
Mano tėtis yra fizikas, mama – ekonomistė, o mano seneliai – filologai. Iš tikrųjų man fizika patiko nuo vaikystės. Savo pavyzdžiu rinktis fiziko kelią mane skatino ir tėtis. Berniukui tėvas yra toks pavyzdys, kaip reikia teisingai gyventi. Man nuo vaikystės atrodė, kad fizika yra cool, o tikri vyrai yra fizikai. Be to, nuo vaikystės mane labai domino technika, vis rūpėjo ką nors sukonstruoti. Atsimenu, dar savo pradinių klasių mokytojai esu sakęs, kad užaugęs būsiu fiziku. Tuo metu pusė klasės norėjo būti kosmonautais... Tad pirminis susidomėjimas fizika, manau, gimė dėl to, kad tėtis buvo fizikas ir, be to, mokykloje turėjau labai gerą fizikos mokytoją. Ne paskutinėje vietoje, lėmusioje pasirinkimą, buvo ir Fizikos fakulteto geografinė padėtis – tik 7 min. pėsčiomis nuo mano namų.
Vyresnysis mano brolis irgi baigęs fiziką ir tarptautinius santykius, bet fizika jam nebuvo tokia „skani“ kaip man, o brolis dvynys – statybų vadybininkas, kurio darbo rezultatas, ko gero, greičiau ir labiau matomas nei mano, fiziko.
Projekte „Kryptis namo“ buvote atrinktas tarp šešių mokslininkų, prisidedančių prie mokslo potencialo Lietuvoje didinimo, kandidatų į stipendiją. Kaip konkrečiai Jūs prisidedate?
Tas projektas iš tikrųjų buvo viešųjų ryšių akcija, skatinanti išvažiavusių mokslininkų grįžimą į Lietuvą. Jame dalyvavo mokslininkai, kurie ilgesnį karjeros ar gyvenimo laiką buvo išvykę į užsienį.
Aš manau, kad visada yra gerai, jei žmogus, dirbęs kitur, atvažiuoja dirbti į Lietuvą. Iš patirties galiu pasakyti – gal čia ne visada geriau ir lengviau, tačiau ne viskas gyvenime tik pinigais matuojama. Štai ir mano, grįžusio iš Olandijos į Lietuvą, alga sumažėjo penkis kartus. Bet juk Lietuvai reikia, kad žmonės važiuotų į užsienį, reikia, kad jie ir grįžtų.
Kas Jus paskatino grįžti?
Patriotizmas. Esu patologinis patriotas. Visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą, net nebuvo tokio klausimo – grįšiu ar ne, tik svarsčiau, ar dar važiuoti kur nors podoktorantūros stažuotei. Bet nusprendžiau, kad penkerius metus atidirbus užsienyje jau turbūt užtenka.
Jaučiu liguistą prisirišimą prie Vilniaus universiteto, nes turbūt pirmasis mano prisiminimas iš vaikystės susijęs su šiuo universitetu. Tai buvo 1979-aisiais VU 400 metų jubiliejinės eitynės sostinės gatvėmis. Atsimenu, kai studentai ėjo su kaukėmis, o aš visai mažas stovėjau ant tokios tvorelės. Prie manęs priėjo vienas studentas su kauke, aš pravirkau, jis paglostė man galvą ir nusiraminau. Tuomet man buvo tik treji metai.
Neabejojau, kad reikia grįžti į Lietuvą, ir, tiesą sakant, grįžęs nė karto ir nesigailėjau.
Ar per fizikų dienas važiuodavote su Dinu Zauru pas filologes?
Žinoma, visada. Aš netgi draugavau vienu metu su filologe. Kiekvienas fizikas tai turi praeiti, čia jau yra užrašyta fizikų garbės kodekse. Ir dabar nuoširdžiai dalyvauju fizikų dienų preskonferencijose. Vienais metais esame net kartu su tėvu dalyvavę.
Jus labai myli studentai, tad koks Jūs dėstytojas?
Nežinau, kodėl jie mane myli. Iš tikrųjų, mano supratimu, aš esu gana žvėriškas dėstytojas. Ne tai, kad labai griežtas, aš – labai demokratiškas, visą laiką su studentais šnekuosi, o nedidelis amžiaus skirtumas tarp mūsų leidžia bendrauti kaip lygiam su lygiais. Bet aš nelabai sutinku su Fizikos fakultete vyraujančia tribale vertinimo sistema, ypač kalbant apie kursinius ir diplominius. Jeigu studentas nemušė dėstytojo, tai jam automatiškai jau – aštuoni, jeigu jis parašo bent kelis sakinius su tariniais – devyni, o jeigu bent truputį suprato, ką daro – tai jau dešimt. Ne, taip neturėtų būti. Savo studentus, rašančius kursinius ir diplominius darbus, visada perspėju, kad aš vertinu gana griežtai. Bet jie vis tiek ateina pas mane – netiki, kad išdrįsiu jiems septynis pasiūlyti. Tačiau kažkaip nesusipykstame. Jeigu su studentais normaliai kalbiesi, pasakai jiems, ko iš jų tikiesi, viską jiems išaiškini, tai jie juk jaučia, ar jie gali tai padaryti, ar ne. Nėra taip, kad štai tau raktai nuo laboratorijos, eik ir padaryk. Yra grįžtamasis ryšys, susitariam žmoniškai. Mėgstu pajuokauti su jais. Lazerinių tyrimų centre vyrauja buvusių dėstytojų sukurta labai gera atmosfera – yra didelis apvalus stalas, ten nuolat „gyvena“ studentai, kurie pas mus lazeriniame trinasi – geria arbatą, diskutuoja, svarsto. Ir aš su jais visą laiką trinuosi.
Kodėl fizika patraukliausia vyriškajai giminei, ar tai – vyriškas mokslas ir moterims sunkiai įkandamas?
Aš manau, kad tai yra tradicijos klausimas. Štai, pavyzdžiui, kodėl kareivių vyrų yra daugiau nei moterų, juk šaudyti tiek tie, tiek tos gali.
Techniškai vaikinams natūraliai arčiau dūšios yra rakinėti visokius geležiukus, lituoti, bet tai nereiškia, kad jie geresni fizikai. Turiu dabar dvi magistrantes fizikes – jos šiek tiek kitaip žiūri į fizikos darbą, bet gabumais lenkia daugelį bernų. Tradicija yra kalta, kad į fiziką labai daug įstoja vaikinų ir labai mažai merginų, bet, matydamas mūsų studentes, negalėčiau pasakyti, kad geriausi vaikinai yra geresni už geriausias paneles.
Koks mokslininko gyvenimas?
Jeigu pažadėsite, kad nespausdinsite, tai galiu pasakyti, kad labai smagus ir malonus (Nepažadėjome, – red. past.). Yra toks senas posakis: mokslininkai tenkina savo smalsumą už valstybės pinigus. Tai iš dalies yra teisybė. Štai dirbame prie projektų – mums niekas nespardo į užpakalius ir nereikalauja, kad rezultatas būtų čia ir dabar. Tradiciškai mokslininkai, kaip gėlės, laikomos valstybėje dėl grožio. Jie turi ilgas atostogas, akademinę laisvę, tyrinėja, kas jiems įdomu, bendrauja su kultūringais ir protingais žmonėmis. Tai labai geras darbas. Jei dar būtų labai gerai mokamas, tai, aš manau, žmonės tiesiog veržtųsi būti mokslininkais.
Pagal profesijos prestižą ir gyvenimo kokybę (tai patvirtina ir tyrimai) mokslininkai yra pirmaujančiose pozicijose.
Kaip vertinate fizikų ir šio mokslo perspektyvą Lietuvoje?
Iš principo vertinu gerai. Kai mokiausi aš, auditorijos buvo nešildomos, o mintys, iš kur čia gauti finansavimą geresnei įrangai, skambėjo vos ne šventagiškai, atrodė, visi tik ir laukia, kol išmirsim. Dabar padėtis pasikeitė. Renovuojamos patalpos, laboratorijos pasipildo nauja modernia įranga, tobulinamos studijų programos. Lietuvoje yra gana didelė fizikų bendruomenė. Perspektyvos, manau, fizikos ir fizikų didelės, jeigu žmonės nenustos stoti į fiziką. Reikia tik sąžiningai dirbti. Visada sunku įžiebti tą pradinį impulsą, viena tema sudominti ne mažiau kaip tris žmones, tada kuriasi bendruomenė ir būna viskas gerai.
Artimiausiu metu fizikų ir fizikos žlugimo perspektyvos nematau.
Ar Lietuvoje galima padaryti stulbinantį atradimą, tarkim, fizikos srityje?
Turbūt galima, bet tai yra sunkiau negu, sakykim, Amerikoje. Norint daryti tuos stulbinančius atradimus reikia rungtis su daug didesniais pinigais. Mūsų kuriami slėniai kol kas juokingai atrodo prieš Vokietiją ir jos pramonės gigantus, tos šalies aukštųjų mokyklų infrastruktūrą, prieš Ameriką su valstybinėmis ir privačiomis aukštosiomis mokyklomis ir pinigais, skiriamais studijoms ir mokslui. Bet atradimo centre visada yra mokslininkas, kuris jį padaro.
Apie 50 proc. stulbinančių atradimų pasaulyje yra ne kas kita, kaip gerai „išpiarinti“ paprasti atradimai. Štai, tarkim, Berklio arba Stenfordo universiteto (JAV) profesoriui, padariusiam atradimą, paprasčiau patekti į prestižinių mokslinių žurnalų ir spaudos puslapius nei VU profesoriui. Pagaliau net jeigu mokslininkas ir ką nors labai gero atranda, tai dar nereiškia, kad tai bus labai stulbinantis daiktas.
Noriu pasakyti: nereikia stengtis stulbinti visų. Ką nors paprasto gerai padaryti yra didelė vertybė. Paprastas kasdienis darbas – duona su sviestu, mano požiūriu, yra daug svarbiau negu saldumynai. Tad dėl tų visų stulbinimų aš gal kiek skeptikas esu.
Globalėjant pasauliui, mokslininkai neužsidaro savo šalies laboratorijose: į Lietuvą atvyksta mokslininkai iš Europos atlikti tam tikrų eksperimentų, rengiamos stažuotės, seminarai, bet Lietuva vis tiek mokslo srityje išlieka provincija. Kokie Jūsų pamąstymai šiuo klausimu – ar didesnis finansavimas pakeistų padėtį?
Provincialumas iš dalies susijęs su finansavimu, bet aš manau, kad Lietuva nėra visų mokslų provincija. Nereikia savo padėtimi stebėtis ar piktintis – mes visur esame šiek tiek provincija. Kaip žmogus, daug laiko leidžiantis kaime, sodyboje, galiu pasakyti, kad provincija nėra kažkoks savaiminis blogis. Mąstysena tik neturi būti labai provinciali. Reikia stengtis, kad mokslininkai draugautų ne tik čia Lietuvoje, bet ir su kitų šalių mokslininkais. Štai, pavyzdžiui, jeigu mes gerai darysim lazerius, tai niekas nežiūrės, iš kur jie atkeliavo. Jeigu mūsų biotechnologai gerai sintetina fermentus, tai irgi niekas neklausia, iš kur jie. Mes neturėtume puoselėti vizijos tapti pasaulio mokslo centru, tai būtų nelogiška, bet, šnekant krepšinio terminais, mes galime būti viena iš eurolygos komandų, kuri žaidžia su visais, o jeigu geras sezonas ir geras treneris – tai, žiūrėk, gali patiesti net čempionus. Nemanau, kad reikia daryti iš to tragediją – o viešpatie, mes ne pasaulio bamba! Taip – ne pasaulio bamba, bet mažasis pirštelis irgi pasauliui reikalingas.
Kokias viltis siejate su dabar besikuriančiais studijų, mokslo ir verslo slėniais?
Viliuosi, kad mokslo gyvenimas vyks toliau. Šios srities gyvenimas, išskyrus sunkmetį nuo 1990 iki maždaug 2000 m., nuolat turi būti „laistomas“ visokiais slėniais, programomis, projektais, vizijomis. Dabar yra gana akivaizdi to laistymo perspektyva. Vyksta slėnių kūrimas, mokslinės grupės rašė projektus, išsakė savo vizijas, idėjas, dalis jų turės galimybę jas įgyvendinti, taip jos ir krutės po truputį. Kurdamos slėnius užsiaugins studentus, doktorantus, naujus mokslininkus – taip sukasi šis amžinas gyvybės ratas. Slėniai yra graži idėja, kuri duos impulsą toliau plėtotis mokslui.
Ar pats nežadate išvykti į užsienį?
Kol mūsų vaikai maži, stengiuosi važinėti trumpais atstumais, vėliau galbūt norėčiau išvykti į kokią stažuotę, bet VU nežadu palikti. Vilniaus universitetas mano šeimai labai brangus – su manim skaičiuojant jau trečia karta čia dirba.
Kaip įsivaizduojate Vilniaus universitetą po 50–100 metų?
Panašiai kaip ir prieš 50 ar 100 metų. Linksmi, amžinai neišsimiegoję, iki diplominio ar egzamino pritrūkę vienos nakties studentai, šiek tiek fanaberiški, pasipūtę, bet širdyje išsilavinę ir kultūringi dėstytojai, tie patys gražūs pastatai Vilniaus centre ir tie, kur po Vilnių išsibarstę, – taip ir verda tas avilys. Jis jau seniai čia yra. Aš dažnai pajuokauju: „O jūs tikitės, kad universitete kažkas gali įvykti greitai?“ Juk jis jau daugiau kaip 400 metų gyvuoja. Senukas jau. Tačiau amžius netrukdo suktis gyvybės ratui. Nemanau, kad kas smarkiai čia pasikeis. Gal mes tapsim šiek tiek geresni bendrame mokslo ir studijų kontekste, negu esam dabar, gal netapsim, bet kol savo studentams ir dėstytojams VU bus kaip namai, tol jis ir gyvens. O kur jūs rasite geriau negu Vilniaus universitete?
Kalbino Liana Binkauskienė
