Neseniai Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad moksleiviai visiškai neišmano, kaip elgtis su pinigais – toks dalykas mokyklose nedėstomas. Bet dabar jį dėsto pats gyvenimas. Pastarieji metai išmokė elementarios aritmetikos net tuos, kurie skaičiams ir jų operacijoms neturi jokių gabumų. Jau įtvirtinti įgūdžiai dėti centą prie cento niekur neprapuls ir kai sulauksime geresnių laikų. Dabar perkame apgalvotai ir taupiai iš būtinybės, bet tai pamažu tampa ir geru tonu.
O jau tapus puikiais namų buhalteriais, akys vis plačiau veriasi iš nuostabos. Nuostaba virsta susierzinimu, bejėgiškumu. Dėk nedėjęs centą prie cento – su žemyn šaunančiu atlyginimu, pensija ar bet kokia socialine išmoka aukštyn šaunančių kainų nepavysi. Ir ieškoti ekonominės logikos, šių žirklių pagrįstumo čia neverta. Logika grįstoje valstybėje jos tiesiog negalėtų egzistuoti.
Valdžios atstovai tvirtina: kainos normalios, o kurios, jų akimis, nenormalios – dar kils. Kodėl – nepaaiškina. Kai kada paaiškina auditoriai, prokurorai. Kainas kelia aferos ir tų, kurie jas suka, nebaudžiamumas. Tad kokie naivūs klausiantieji, kodėl viskas brangsta, o pinga tik darbo jėga. Į tai visada yra paruoštas saliamoniškas valdžios atsakymas: brangsta, nes brangsta.
Jūratė KILIULIENĖ
