Ne kartą tvirtinau, kad dabartinės Vyriausybės veikla yra Lietuvos valstybės nelaimė. Deja, tokiam nemokšiškam valstybės valdymui atrišo rankas ir bedantė, nesolidi, tarpusavyje kovojanti Seimo opozicija. Taip teigiu matydamas bergždžias opozicijos pastangas, dažniausiai panašias į viešųjų ryšių spektaklius, norint tiesmukiškai priminti rinkėjams apie save, o kartu ir pažeminti tas politines jėgas, kurios galėtų padėti veikti opozicijai ir už Seimo sienų.
Liūdna, kad save laikančios opozicinėmis, partijos net neišgali pasirašyti tarpusavio sutarties veikti kaip viena (tegul – nevienalytė) politinė jėga. Didžiausi ginčai – kas taps formaliuoju opozicijos lyderiu. Ar tai yra opozicija?
Arba štai - viena opozicinė partija garsiai pareiškia, kad rengs masines nepaklusnumo akcijas prieš valdžią. Kur ir kada įvyko tos akcijos? Ar tai reiškia, kad V. Mazuronis nepaklus A. Butkevičiui, o V. Uspaskichas – R.Paksui? Arba atvirkščiai?
Akivaizdu, kad tokia menama, geriausiu atveju tik žodžiais kovojanti opozicija nepajėgi suformuoti ir naujos daugumos Seime. Jei stebuklingu būdu tai ir pavyktų padaryti, naujoji Seimo dauguma ir naujoji Vyriausybė būtų net silpnesnės už dabartines, suburtas A.Kubiliaus. O juk A.Kubiliaus politinės kojos – trapios it molinės.
Dar pavasarį siūliau opozicinėms partijoms: iš šiandieninės politinės krizės yra tik vienintelė išeitis – keisti Konstituciją ir suteikti žmonėms bei Prezidentei galimybę paleisti Seimą, rengti naujus, pirmalaikius Seimo rinkimus.
Dar pavasarį teigiau, kad realu, jog Seimo ir savivaldos rinkimus surengti vienu metu – kitų metų žiemos pabaigoje arba pavasario pradžioje. Tik apsispręsti reikia ne A. Kubiliui, o opozicijai: ar opozicija išties nori naujos Vyriausybės, kuri realiai negalima be naujo Seimo?
Ar kas nors atsiliepė į tokį siūlymą? Niekas, tačiau kalbose pasipylė pašaipos, prasidėjo tiesioginis kenkimas bei trukdymai piliečiams rinkti parašus už galimybę paleisti Seimą. Ir dalis šių veiksmų autorių – ne konservatoriai, o būtent opozicinėmis save laikančios partijos.
Ironiška, kad socialdemokratai, nepalaikę piliečių iniciatyvos paleisti Seimą, šių metų balandžio 24 dieną savo partijos tarybos nutarimu kreipėsi į prezidentę D.Grybauskaitę ir kitas partijas dėl pirmalaikių Seimo rinkimų paskelbimo. Balandžio 26 dieną iniciatyvinė piliečių grupė, inicijavusi parašų rinkimą dėl galimybės suteikti piliečiams paleisti Seimą, Vyriausiajai rinkimų komisijai įteikė per 250 tūkstančių piliečių parašų.
Kur jūs, socialdemokratai, buvote, kai buvo renkami parašai dėl galimybės paleisti Seimą? Kur buvote darbiečiai, tvarkiečiai? Juk kartu buvo galima pasiekti tikslą – paleisti Seimą, paleisti tą cirką su politiniais klounais neterminuotų atostogų.
Tiesa, šią savaitę Seimo socialdemokratai V.P.Andriukaitis ir B.Vėsaitė pasiūlė Seimui apsvarstyti galimybę kartu su kitais metais vyksiančiais savivaldybių tarybų rinkimais rengti ir pirmalaikius Seimo rinkimus.
Keista, neapsakoma „drąsa ir įžvalgumas“. Nesunku tai siūlyti, kada socialliberalų pastangomis surinkti šimtatūkstantiniai Tautos parašai parodė piliečių valią ir lūkesčius.
Pagal tą patį scenarijų vyko ir kova už pensininkus. Naujoji sąjunga, inicijavusi parašų rinkimą už tai, kad nebūtų mažinamos pensijos, nesulaukė nė vienos opozicinės partijos palaikymo.
Tai rašau kaip politikas, kurio vardą kai kurioms žiniasklaidos priemonėms uždrausta net minėti, o jei ir jis pasirodo, tai apdrabstytas purvu, apšmeižtas. Rašau, nes už Seimo sienų driekiasi Lietuva su savo žmonių lūkesčiais, savo perspektyvos paieškomis. Žmonių, kurie netekę vilties, voromis palieka savo tėvų žemę, nes mato išrinktųjų atstovų Seime dvasinį skurdą, šoumenišką patyčią iš jų jausmų Tėvynei.
Žlungantis tikėjimas Lietuvos valstybe verčia su dideliu skausmu suprasti, kad sukūrėme ne tai, kuo tikėjo mūsų žmonės. O jie tikėjo Lietuva, kaip Res Publika – bendruoju reikalu, kuris įsakmiai reikalauja tikros atsakomybės tiek iš pozicijos, tiek ir iš opozicijos.
O gal tikrai esate per daug sotūs, kad nuoširdžiai norėtumėte pakeisti politinę situaciją?
Pagarbiai,
