REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pokalbis su architektu Dariumi Čiuta apie architektūros gimimo procesą, apie jo dėsningumus, minties materializavimą realybėje.

REKLAMA
REKLAMA

Ar sutinkate, kad architektui kiekvienas projektas, kūrinys yra nauja pradžia?

Be abejo, pilnai. Kita erdvė, kitas laikas, kita situacija, “kitas“ kitaip kitoks. Melas yra naudotis išmoktu, nugludintu, sustyguotu, išankstiniu šablonu. Manau, jog “kartais“ taip elgiamasi, nes tai suteikia patikrinto saugumo, o dar liūdniau, kai tai įsivaizduojama kokybės garantu. Tai yra tikrai ne tai, kas galėtų vadintis individualiu braižu.

REKLAMA

Nuo ko Jūs pradedate kurti?

Pradžioje viskas būna žodžiu - monologas. Tai tema. Vėliau ginču. Tai vieta – aplinkos gylio testavimas. Ir šios dvi esminės “pradžios“ sukuria sąlygas atsirasti darbo naratyvui, o pastarasis intuityviai erdvei-formai. Dar vėliau labai svarbi laiko atkarpa, kuri yra kaip “stoppauzė“. Tariama pauzė. Ši pauzė - tai kaip kontrastas fotografijos terminologijoje. Ji būtina.

Kokie Jūsų kūrybos proceso „žingsniai“?

Susipažįsti su kuriamo objekto artimu lauku. Susipažįsti su išore.  Suseki esamą ir galimą (prognozuojamą) situacijos individualumą.

Kokie yra variantai. Pradedi kurti. Kai suformuluoji ekologišką sakinį, tu tiesiog dirbi, kol objektas tampa ne tavo. Skirtinguose darbuose visa tai užima skirtingas laiko proporcijas, kas yra profesiškai nenuobodu. Sąlyginai „žingsniai“ kas kart yra skirtingi, kaip ir darbai, nepriklausomai nuo jų architektūrinės tipologijos.

REKLAMA
REKLAMA

Kuriame etape įvyksta apsisprendimas?

Apsisprendimas daugiau ar mažiau įvyksta pirmoje pusėje, pavadinkim, vertikalaus pasiruošimo — žodinio, grafinio, bet dažniausiai tai toje atkarpoje, kai tampa aiški bendroji supančių erdvių ekologija. Tai galima įvardinti kaip konceptualų judesį, kuris tariamai argumentuoja, apibendrina ir “saugo“ visus vėliau vyksiančius procesus, neišskiriant “dialogų“ taip pat ir “monologų“.

Ar tikrinate koncepciją kūrybinio proceso metu?

Pradžioje minėjau apie “PAUZĘ“ - tai ji sąlyginai galėtų būti įvardinta kaip pasitikrinimas. Bet - ne pažodžiui. Tai galimybė koncepcijai senstelėti, išbūti tam tikrame laike. Vėliau tai leidžia žymiai smarkiau jai “vertikalėti“. Dar tikrinti suprantu kaip “keisti apsisprendimą“. Ne paslaptis, kad egzistuoja tam tikri išoriniai „žaibai“, galintys tai sąlygoti. Apmaudu. Nelinkėtina. Grubioje formoje, įsibėgėjus darbui, to nėra nutikę. Bedirbant yra koncentruojamasi ties koncepcijos tiesinimu, pildymu, gilinimu ir t.t.

Zebras yra baltas su juodais dryžiais, vėliau - juodas su baltais dryžiais. Tad yra didžiulė tikimybė, jog jis bus visiems matomas visai nedryžuotas. Apsisprendimas - tai lygsvara, kuri būtina kuriamo objekto formos, turinio ir religijos ekologiškumui.

Galbūt “apsisprendimo“ keitimo išvengiama, nes be išimties, kaskart yra sveriami keli variantai. Tai suteikia anksčiau minėtą lygsvarą - tiek pačiam darbui, tiek jį supančiai aplinkai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip apibūdintumėte logikos ir intuicijos santykį kūrybiniame procese?

Mokykloje fizikos mokytojas yra kažka citavęs: „Jeigu teiginyje nėra trupučio beprotybės – jis yra neteisingas“. Šiuo atveju “beprotybė“ yra nuogas intuityvumas. Tai tik gamta ir... Logika kaip patirtis yra pasąmonėje. Nuo jos niekaip nepabėgsi, jos tiesiog išjungti negali. Ji egzistuoja kartu, bet išimtinai ja vadovautis, nesvarstyti, nedaryti prielaidos, jog du plius du lygu trys yra klaida. Bet kurioje kūryboje tai yra klaida, taip pat ir tam tikros altitudės  fizikoje, matematikoje ar kitose mokslo srityse. Logika yra kaip kolektyvinė sąmonė, o intuityvumas - privatu, individualu, tai asmeninis kontaktas. Jeigu realioje situacijoje, besiremiant visa apimančia kolektyvine logika, “sudėliojami daiktai“ ten, kur juos priimta dėti (nes tai logiška) — tai toje erdvėje ir laike individuali koncepcija būtų lygi absoliučiam nuliui. Manau, galima daryti prielaidą, jog tokiu atveju net kūrinio autorių rasti būtų neįmanoma .............. Taip, tai egzistuoja.

Norėčiau pridurti, ko architektui “nereikėtų “— tai vizualios atminties. Galbūt ji trukdo kaskart projektą kurti naujai.

Yra toks anekdotas:

Vienas architektas sako: „Žiūrėk kiek žmonių su vienodais batais ir kepurėm. Ar čia, tokia mada?“

Kitas architektas atsako: „Baik tu... Čia, gi, kareiviai!“

Tiesa, jog jų sukurti objektai pastebimai skirtųsi. Labai skirtųsi. Tiesa Petrai?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų