Ūkio ministras Dainius Kreivys vakar pateikė viziją, kaip išskaidrinti viešuosius pirkimus ir efektyviai naudoti valstybinės bei europinės paramos lėšas. Vizijoje – du banginiai: elektroninė Rizikos valdymo sistema ir perkančiųjų organizacijų vidaus audito stiprinimas.
Reikalaus kompetencijos
D.Kreivio teigimu, kai šalyje esama daugiau nei 5 tūkst. perkančiųjų organizacijų, viešuosius pirkimus vykdo net darželio auklėtojos. Todėl ir klaidų, ir pažeidimų daugybė, nors ir ne iš piktos valios.
Ateityje, pasak ministro, numatoma, kad organizacijos, neturinčios vidaus audito tarnybų, negalės vykdyti viešųjų pirkimų.
„Norėdamos vykdyti viešąjį pirkimą, jos turės arba daryti tai per centrinę perkančiąją organizaciją, arba samdytis išorės auditą“, – pareiškė D.Kreivys vakar Valstybės kontrolės (VK) surengtoje konferencijoje „Viešieji pirkimai: ar sistema veikia efektyviai?“
Ministras negalėjo atsakyti, kiek pabrangtų viešieji pirkimai, jei daugybei įstaigų tektų pirkti išorės auditorių paslaugas. Mat dabar vidaus audito tarnybos steigiamos tik ne mažiau nei 200 darbuotojų turinčiose institucijose.
Įkinkys ir prokurorus
Anot D.Kreivio, dabar didžiausias viešųjų pirkimų kontrolės krūvis tenka Viešųjų pirkimų tarnybai. Nerealu 11 tūkst. pirkimų kasmet prižiūrėti vienai tarnybai, juolab kad nuo šiol ji domėsis ne tik procedūromis iki pirkimo sutarties sudarymo, bet ir sutarties įgyvendinimu.
„Todėl reikia sisteminio požiūrio, kad visos institucijos kartu galėtų prisiimti tam tikrą dalį naštos ir atsakomybės, – sakė D.Kreivys. – Manome, kad sistemos šerdimi turėtų tapti elektroninė Rizikos valdymo sistema, prie jos galėtų jungtis ir VK, ir specialiosios tarnybos, ir prokuratūra, ir Konkurencijos taryba. Visos jos pagal savo kompetenciją galėtų atlikti efektyvią viešųjų pirkimų kontrolę, o jei reikės – ir operatyvinius tyrimus“.
Kalbos – sau, darbai – sau
Seimo Audito komiteto pirmininkės Loretos Graužinienės vertinimu, ministro pateikta vizija dar labai „žalia“ ir kad ji realiai suveiktų, būtina peržiūrėti teisinę bazę ir suderinti schemoje paminėtų institucijų veiksmus.
„Būtent tarpinstitucinis darbas šiuo metu yra mūsų valstybės silpnoji grandis, – sakė Seimo narė. – Pavyzdžiui, Valstybės kontrolė nustato pažeidimus, o Generalinė prokuratūra pareiškia, kad nemato nusikaltimo sudėties, nors visi mato, kad milijonai panaudoti neefektyviai“.
Jos manymu, nėra blogai kurti naujas vizijas, tik gaila, kad kartais gražūs žodžiai labai skiriasi nuo darbų.
„Kai ūkio ministras dėsto apie vidaus audito misiją, negaliu nepriminti, kad kaip tik šiam ministrui atėjus į Ūkio ministeriją vidaus audito tarnyba buvo smarkiai susilpninta – dabar vidaus auditoriai daugeliu atvejų yra eliminuoti net iš europinių projektų tikrinimo“, – negailėjo kritikos L.Graužinienė.
Danas Arlauskas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius:
Tokios bendros duomenų bazės sudarymas man labiau siejasi su viešos baimės įvarymu nei su efektyvia kontrole. Sutinku, tai padės kurį laiką, kol visi apsipras.
Su viešaisiais pirkimais vienaip ar kitaip yra susijęs ribinis žmonių skaičius, ir jie beveik nesikeičia net keičiantis politinėms jėgoms. Tie visi žmonės patys formuoja ir teisės aktus, ir viską padaro teisingai, bet nesąžiningai. Kad ir kur jie dirbtų, jei yra susiuostę su tais, kurie suinteresuoti papirkti, kad gautų valstybinius užsakymus, vis tiek vienas kitą susiras. Techniškai apsivalyti neįmanoma. Mat kažkas gauna informaciją „iš vidaus“ dar prieš skelbiant apie viešąjį pirkimą elektroninėje erdvėje. Manau, pirmiausia, norint pažaboti korupciją, specialiosios tarnybos turėtų prevenciškai „ganyti“ viešųjų pirkimų organizatorius ir užkirsti kelią jų piktnaudžiavimui.
Demaskuoti piktnaudžiavimus viešuosiuose pirkimuose kuo toliau, tuo bus sunkiau, nes pasipinigauti siekiantys žmonės įgauna patirties, kaip susitarti slapta. Turime eiti kitu keliu: jei yra įtarimas, kad pirkimas neskaidrus ar lėšos panaudotos neefektyviai, tokie žmonės turėtų būti šalinami iš viešųjų pirkimų organizavimo.
