Romanui Podagėliui, 1966-aisiais įgijusiam KPI Vilniaus filialo pramonės ir civilinės statybos inžinieriaus diplomą, gyvenimas atseikėjo tokį likimą – nuolat dirbti atsakomybės reikalaujantį organizacinį darbą: nuo akademinės grupės seniūno, tinklinio komandos kapitono studijų laikais iki atstovaujančio Lietuvos užsienio politikos klausimus ambasadoriaus. Didelė gyvenimo patirtis, nuveikti konkretūs darbai buvo įvertinti: VGTU absolventas buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Italijai, Maltai ir Graikijai, ambasadorius ypatingiems pavedimams bei šalies garbės konsulų veiklos koordinatorius, buvęs VGTU Absolventų ir bičiulių klubo prezidentas yra pirmosios Vilniaus Gedimino technikos universiteto absolventų laidos atstovas.
Esate KPI Vilniaus filialo 1966-ųjų pirmosios absolventų laidos atstovas. Ką ryškiausiai atsimenate šiandien?
Filiale tuomet buvo dėstoma rusų kalba, kurso draugai buvo ir kaukaziečiai, ir baltarusiai, ir lenkai. Tik pusė studentų – lietuviai. Tai nebuvo blogai, tai tik praplėtė mūsų, studentų, akiratį.
Puikiai atsimenu dėstytojus Antaną Kudzį, Zenoną Kamaitį, V. Klimavičių.
Medžiagų atsparumą paskutiniame kurse dėstė tuometis rektorius Aleksandras Čyras – puikus pedagogas ir savosios srities specialistas, paskaitas skaitęs be jokių užrašų, bet medžiagą studentams gebėdavęs pateikti itin įdomiai. V.Klimavičius dėstė statybinę mechaniką, tamprumo teoriją – aukšto lygio mokslininkas, tačiau paskaitas skaitė sudėtingai. Vėliau mes prie to pripratome. Braižomąją geometriją dėstė J. Charitas, vėliau išvažiavęs į Izraelį, buvo tikrasis savo disciplinos artistas, atsimenu, kaip jis vaizdžiai perteikdavo medžiagą, – turėjo Dievo dovaną.
Gilų įspūdį paliko profesorius Antanas Kudzys, taip pat puikiai išmanęs savo dėstomas disciplinas. Savo darbštumu, greita reakcija, reiklumu buvo pavyzdžiu mums visiems. Profesoriaus santykiai su studentais tikrai buvo kolegiški, jis studentų kitaip ir nevadindavo kaip kolega. Anot jo, jei esame kolegos, vadinasi, sėdime vienoje valtyje... Atsimenu, jei mes ką nors ne taip padarydavome, sakydavo: „keptas ledas“.
Dar labai gerai įsiminiau matematiką A. Miliušą. Labai originalus žmogus. Atsimenu, kartą auditorijoje staiga dingo šviesa. Kadangi studijavome vakare, buvo tamsu. Dėstytojas A. Miliušas būdavo pasiruošęs visiems gyvenimo atvejams, savo portfelyje turėjo visko. Taigi ramiai, rimtu veidu išsitraukė iš savo portfelio žibintuvėlį ir toliau rašė mums ant lentos matematikos formules...Gražu, tiesa?
Esu labai patenkintas savo buvusiais dėstytojais, jie man buvo moraliniai autoritetai, iš kurių sėmiausi išminties.
Esate mūsų mokyklos patriotas, daugelį metų aktyviai dalyvaujate universiteto veikloje. Kodėl, Jūsų nuomone, reikalingas patriotiškumas savo Alma Mater?
Studijos labai giliai įsirėžia į žmogaus atmintį, nes būtent tame laikotarpyje jau formuojasi ne tik žmogus, bet ir specialistas. Jeigu paskui dirbi pagal savo specialybę, kaip gali nebūti patriotas, kaip gali neturėti ryšio su savo Alma Mater? Patriotiškumas savo Alma Mater turi būti. Vienareikšmiškai.
Kalbame apie kartą, kuri gyveno visai kitokį gyvenimą nei dabar. Atrodo, kad Jūsų kartos skiriamasis bruožas yra darbštumas.
Gelžbetonių konstrukcijų katedros laboratorijos, kurioje dirbau, kūrėjai buvo patys aspirantai, kūrę viską savo rankomis, savo protu, ir tai buvo tikrai nelengvas darbas. Vėliau visi sėkmingai apsigynė savo mokslinius darbus, daug pasiekė moksle, galbūt dėl to, kad buvo įskiepytas darbštumas. Šiandien man sunku viską vertinti, kadangi daug kas patobulėjo. Malonu žiūrėti, kaip jaunimas braižo kompiuteriais, tačiau rankų darbas visada liks nepakeičiamas visose gyvenimo srityse.
1966-aisiais Jūsų baigiamasis diplominis darbas – garsiųjų Saulėtekio bendrabučių architektūrinis projektas. Kokie jausmai ir mintys kyla važiuojant pro Jūsų kurtą objektą, kuriame ir šiandien gyvena studentai?
Diplominis projektavimas prasidėjo po trijų kursų. Mano diplominio „sustiprintoji“ dalis buvo architektūrinė. Per daug nenusiminiau. Man vadovavo įdomus architektas M. Urbelis, taip pat palikęs gerą įspūdį. Pusę darbo laiko skyrėme eskizams. Darėme daug projekto variantų, kad studentams būtų kuo patogiau gyventi. Paskui apsistojome ties vienu variantu. Ir tas šešiolikos aukštų bendrabutis buvo projektuojamas nuo pamatų iki stogo. Paskui atlikau konstrukcijų, statybos darbų technologijų ir sąmatos skaičiavimus. Teko padaryti visą tą darbą. Tuomet šešiolikos aukštų gyvenamojo namo projektas atrodė įspūdingai – tada Vilniuje dar nebuvo Konstitucijos prospekto...
Koks jausmas apima dabar žiūrint į šį bendrabutį? Tais laikais tai buvo pažangus sprendimas, o dabar man pačiam būtų įdomu sužinoti, kaip juose gyvena studentai, ar jiems ten patogu, ar pakanka šviesos ir šilumos.
Jūsų gyvenimo moto: „Darbas vertinamas tik rezultatais“...
Gal tai skamba banaliai, bet mano gyvenime buvo ir yra tik taip.
Rezultatai – labai plati sąvoka. Turėti šeimą, išauginti vaikus, sukurti metodiką, netgi suformuoti žmogaus požiūrį – tai taip pat rezultatai.
Esate apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Taigi likote ištikimas ir pateisinote savo moto. O kokius užsibrėžtus uždavinius Jūsų diplomatiniame darbe ir apskritai gyvenime buvo sunkiausia pasiekti?
Jei žmogus savo gyvenime nekelia strateginių tikslų ir strateginių užduočių, nemato perspektyvų, vadinasi, žmogus neturi „variklio“. Dirbdamas ambasadoje, turėjau keletą ekstremalių situacijų.
Prieš narystę Europos Sąjungoje Lietuva turėjo tapti asocijuota nare. Kada mes pateikėme pareiškimą, visos Europos Sąjungos šalių parlamentuose turėjo būti ratifikuota ta sutartis. Sutartį ratifikavus visų ES ir stojančiųjų šalių parlamentuose, Lietuva turėjo tapti visateise ES nare. Mes, visi ambasadoriai, dėjome pastangas, kad ši sutartis būtų ratifikuota. Turėjau dėti ypatingas pastangas ir aš, sudaryti schemą su kokiais prezidentais, su kokiais partijų atstovais susitikti, kad išspręsčiau šį klausimą. Praėjo dešimt-dvylika dienų, ir aš šį tikslą pasiekiau. Šia savo įvykdyta užduotimi labai džiaugiuosi.
Per daugelį darbo ambasadoje metų, Italija tapo antrąja Jūsų tėvyne. Ko mums, lietuviams, vertėtų išmokti iš šios pasaulio kultūros paveldu garsėjančios šalies?
Verta išmokti niekur neskubėti, būti optimistais, turėti humoro jausmą. Italai neturi ypatingai daug gamtinių išteklių. Kaip tokia šalis galėjo tapti viena iš penkių galingiausių Europos šalių? Kodėl? Tik dėl modernios technologijos. Italai visada pamąsto, kaip galima pasiekti tikslą naudojant mažiausiai energijos.
Daugelis mūsų universiteto darbuotojų, dirbusių su Jumis, charakterizuoja Jus vienu trumpu epitetu – žmogiškas. Iš kur paveldėjote šį charakterio būdą?
Žmogiškumas yra įgimtas dalykas.
Antra, mano šeima. Tai galbūt paveldėjau iš Mamos, apie kurią turbūt nė vienas žmogus negalėtų nieko bloga pasakyti. Atsimenu tokį atvejį, kai Mama man vaikystėje nupirko futbolo kamuolį. Tuomet tai buvo didžiulis įvykis... Mes su kiemo vaikais išėjome žaisti, o keli vyresnieji, nuspyrę toliau ir pavogę futbolo kamuolį, pasakė, kad jis įkrito kažkur į krūmus. Aš jaučiau tokį didelį skausmą... Bet mano Mama, „gelbėdama situaciją“, nors ir turėdama kuklius pinigų resursus, nupirko man antrąjį futbolo kamuolį.
Mano gyvenime buvo sudėtingų momentų. O ir instituto laikais... irgi visko buvo. Dirbau įvairius organizacinius darbus – ir moksle, ir profsąjungoje, ir partijoje, ir diplomatiniame darbe, todėl remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad pagrindinis žmogiškumo kriterijus – gebėjimas drąsiai žiūrėti kitiems į akis. Jei žmonės kalba nežiūrėdami į akis, tai dažniausiai būna ne visai atviro žmogaus požymis.
Ar sulaukėte atpildo už gerus darbus?
Aš turiu tokią gyvenimo formulę – kad ne tada gauni, kai imi, o tada, kai žmonėms duodi. Tada gauni daugiau.
Galiu sakyti, kad man pasisekė visur. Aš savo gyvenimo kelyje sutikau daug gerų žmonių. Visur, kur buvau, stengiausi sukurti tokį pasaulį, kuriame būtų gera ir malonu dirbti ir bendrauti.
Jūsų pomėgis – filatelija...
Kiekvienas pomėgius suranda savo keliais. Kas yra pašto ženklas? Pirmiausia priemonė sumokėti laiško siuntimo išlaidas. Tačiau pašto ženklas – kiek nuvalkiota ši frazė būtų – yra šalies vizitinė kortelė. Taip yra iš tikrųjų. Pašto ženkluose atsispindi visas šalies gyvenimas – gamta, paveldas, kultūra, politiniai, istoriniai įvykiai. Šis pomėgis praplečia žmogaus akiratį, lavina kalbą. Tai ir bendravimas su viso pasaulio kolekcininkais. Filateliją atradau būdamas trylikos metų. Mama duodavo pusryčiams rublį, o aš nusipirkdavau pašto ženkliuką. Mama, suprasdama šį mano pomėgį, dažnai paremdavo mane pinigais. Tikiuosi, kad jai už tai savo gyvenimu atsilyginau.
Kolekcionavimas – tema, kuria galiu kalbėti labai daug, tai atskiros istorijos.
Ko Jūs, kaip pirmosios mūsų universiteto kartos atstovas, galėtumėte palinkėti dabartiniams VGTU studentams?
Norėčiau palinkėti didelės atsakomybės, darbštumo ir savarankiškumo. Be šito sunku.
Edita Jučiūtė
