2001 metais prancūzas studentas Fredericas Brochetas rašė disertaciją, kurioje nusprendė patyrinėti vizualinių sensorių įtaką iš „vitis vinifera“ uogų sulčių fermentavimo būdu gaunamų gėrimų degustavime. Išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia, jog disertacijoje daktarantas mėgino išsiaiškinti, ar tai, ką ragautojas mato, kaip nors veikia vyno skonį.
Pirmiausia Fredericas iš įvairių šaltinių pririnko virš 100 000 vyno vertinimo pavyzdžių, juos susistemino ir palygino, kaip skirtingi ekspertai vertina tos pačios rūšies ar vyndario vyną. Jis pastebėjo keistą faktą: vienas ir tas pats vynas skirtingų somelje gali būti vertinamas labai įvairiai, nuo „puikesnio gyvenime nesu ragavęs“ iki „šlamštas, tinkamas nebent burnai praskalauti išsivalius dantis“. Atlikus statistinę analizę paaiškėjo, jog lygiai taip pat sėkmingai renkantis vyną galima pasikliauti tiek somelje nuomone, tiek ir atsitiktinių skaičių generatoriumi.
Eksperimentas, kurį atliko studentas, buvo gan klastingas: buvo surinkta grupė vyno degustuotojų, tarp kurių buvo ir gan žinomų somelje, jiems pateikta įvertinti balto vyno. Vertinimai: „lengvas, sausas, su lengvu medaus prieskoniu, gyvas“, tipiški epitetai, vartojami vertinant tokį vyną, kol kas jokių siurprizų. Kiek vėliau vertintojams buvo pateiktas tas pats vynas, tik nudažytas raudonais beskoniais maisto dažais (vertintojai apie tai nežinojo). Epitetai šį kartą, kaip bebūtų keista, buvo kone priešingi pirmiesiems: „sodrus, juntami cinamono ir gvazdikėlių prieskoniai, gilus skonis, traiškytų vyšnių ir tabako skonis“ ir kiti panašūs vertinimai, kurie atitenka išimtinai tik raudoniems vynams. Deja, nė vienas iš degustatorių taip ir nepastebėjo, jog šis „raudonas“ vynas kažkokio keisto, raudoniems nebūdingo skonio, nejaučiamas taninų poveikis.
Tuomet Fredericas paėmė vidutinės kokybės Bordo vyno ir niekam nematant supylė į du butelius. Ant vieno buvo neįmantri pigaus stalo vyno etiketė, ant kito buvo pažymėta, jog tai „grand cru“, aukščiausios klasės vynas. Galite spėti, kuris buvo įvertintas kaip „puikiai išlaikytas, subtilus, elegantiškas“, o kuris „prastas, lengvokas, jaučiami ryškūs trūkumai“?
Po teisybei, reikia paminėti ištrauką iš interviu su Fredericu Brochetu vėliau, jau plačiai pasklidus kalboms apie jo disertaciją. Dr. Brochetas paminėjo vėlesniais eksperimentais nustatęs, kad visgi apie 2-3% žmonių, raugaudami nudažytą baltą vyną, mano, jog šio vyno skonis tartum baltojo. Kaip taisyklė, visi šie žmonės neturėjo daug reikalo su vynais ir paprastai skirsto juos į „skanius“ ir „man nelabai“. Tuo tarpu tarp profesionalių somelje, kuo daugiau patirties ir kuo labiau išlavintas gomurys, tuo tas procentas atpažinti baltojo vyno skonį raudonos spalvos gėrime artėja link nulio.
