Kirgizijoje per penkerius metus įvyko jau antras valdžios perversmas. 2005-aisiais jis gavo „tulpių revoliucijos“ pavadinimą, o šiemet kai kurių apžvalgininkų buvo pramintas „Rozos revoliucija“ – pagal laikinosios šalies prezidentės Rozos Otunbajevos vardą ir su užuomina į Gruzijos „rožių revoliuciją“. Kirgizijoje šiais metais nuvilnijo ir dėl etninių nesutarimų kilęs smurto protrūkis – didžiausias šalyje po 1990 metų. Kirgizijai priklausančioje Ferganos slėnio dalyje vasaros pradžioje, remiantis oficialiais duomenimis, buvo nužudyta 356 uzbekai, tačiau nepriklausomoje žiniasklaidoje tvirtinama, kad tragedijos mastas buvo bent triskart didesnis.
Nors uzbekų žudynes, į kurias pasaulis žvelgė pro pirštus, galiausiai pavyko nutraukti, tautinė nesantaika Ferganos slėnyje ir toliau tebėra vienu didžiausių Kirgizijos skaudulių. Etniniai nesutarimai šiame regione buvo užprogramuoti dar Stalino laikais, kai XX amžiaus trečiame dešimtmetyje buvo braižomos Sovietų Sąjungos respublikų sienos. Tada slėnyje gyvenę uzbekai, kirgizai ir tadžikai buvo išmėtyti ir padalinti po trijų sovietinių respublikų teritorijas, taip tapdami iki pat mūsų dienų neišsprendžiamos etninės problemos priežastimi. Toks etninis susimaišymas tikriausiai turėjo silpninti bet kokį tų respublikų gyventojų norą siekti suvereniteto. Pasak politinės geografijos specialisto Nicko Megorano, tuometiniai kartografai, žymėję Ferganos slėnį dalijančias respublikų sienas, nė nemanė, kad kada nors jos taps nepriklausomomis valstybėmis.
Dėl etninių neramumų apie 300 tūkstančių žmonių šių metų birželį buvo priversti bėgti iš savo gyvenamosios vietos, o 100 tūkstančių gyventojų kirto Uzbekistano sieną. Šiandien diduma šių priverstinių pabėgėlių ir persikėlėlių jau yra grįžę į savo namus, tačiau Jungtinės Tautos (JT) tvirtina, kad apie 75 tūkstančiai žmonių vis dar neturi kur grįžti, nes jų namai buvo sunaikinti arba vėl gyventi savo gimtosiose vietose jiems yra pernelyg nesaugu.
Šalyje kyla ir dar didesnės humanitarinės krizės grėsmė. Derlius šiemet menkas, artėja žiema, o Rusijos draudimas eksportuoti grūdus didina bado Kirgizijoje tikimybę. JT liepos mėnesio duomenimis, ketvirtadalis Kirgizijos namų ūkių, t. y. apie 1,4 mln. gyventojų, šią žiemą neturės pakankamai atsargų ir lėšų, kad galėtų prasimaitinti. Spėjama, kad iki metų galo badaujančiųjų skaičius gali išaugti dar 340 tūkstančių.
Neįmanoma nuspėti, kaip tokia gausybė skurstančiųjų reaguos į politinius šalies pasikeitimus. Buvusio šalies prezidento Kurmanbeko Bakijevo sprendimas savo giminaičių naudai padidinti elektros ir degalų kainas tapo viena priežasčių, paskatinusių kirgizus išvaryti korumpuotą vadovą iš šalies. Gali būti, kad panašus likimas laukia ir dabartinės laikinosios prezidentės R. Otunbajevos. Ji žada panaikinti valstybės negeroves nulėmusį autokratinį prezidento valdymą ir atvesti Kirgiziją į demokratinį parlamentarizmą, tačiau tai gali sukelti dar vieną politinę suirutę ir padidinti valdančiųjų norą prisigrobti visuomeninio turto, kol politinis chaosas dar neįsibėgėjo.
Posūkis link parlamentarizmo iš tiesų būtų ambicingas, bet daugelio analitikų nerealiu vadinamas pasikeitimas. Ne tik dėl to, kad šalis neturi jokių parlamentinės sistemos tradicijų ir netgi tokiai sistemai būtinų normaliai funkcionuojančių ir aiškų palaikymą turinčių partijų, bet ir dėl to, kad kaimynystėje nėra nė vienos valstybės, iš kurios būtų galima semtis žinių apie parlamentarizmą. Kirgizija ribojasi su Kinija, Kazachstanu, Tadžikija ir Uzbekija. Pastaroji kokių nors Kirgizijos politinių permainų bijo labiausiai, nes mano, kad parlamentarizmo idėjomis gali užsikrėsti ir uzbekai. Tačiau ir kitos kaimynės parlamentarizmą taip pat vertina kaip infekcinę ligą, kurios plitimui reikėtų užkirsti kelius.
Tikėtis, kad demokratijos šaukliu Kirgizijoje taps JAV, tikriausiai neverta. Žinoma, geopolitiniu požiūriu Kirgizija amerikiečiams yra itin svarbi – visų pirma dėl Manaso tranzito centro ir jo reikšmės Afganistane vykstančiam karui. JAV taip pat nenori, kad šioje Centrinės Azijos šalyje savo įtaką įtvirtintų rusai arba kinai. Tačiau kištis į Kirgizijos vidaus reikalus Vašingtonui nepalanku dėl gana neigiamo paties kirgizų požiūrio į amerikiečius. Tai, ko labiausiai nori JAV, yra Kirgizijos stabilumas, ir jei amerikiečių noras tvarkyti šios valstybės reikalus išprovokuotų naują sumaištį, Baltieji rūmai, ko gero, liktų pralaimėtojai. Todėl Vašingtonui būtų parankiau nedaryti Kirgizijai jokio tiesioginio spaudimo, o mėginti šioje srityje bendradarbiauti su Rusija ir Kinija, taip bandant išvengti šių dviejų valstybių įtakos didėjimo Kirgizijoje.
JAV, Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimą Kirgizijoje galėtų paskatinti visų trijų valstybių noras, kad ši šalis išliktų stabili, o svarbiausia, kad joje nekiltų separatizmo ir islamiško terorizmo grėsmė. Anot analitikų, to baiminasi tiek amerikiečiai, dar nesugebėję ir kažin ar sugebėsiantys sunaikinti terorizmo sėklą Afganistane, tiek rusai, turintys bėdų dėl separatizmo Kaukaze, tiek kinai, nuogąstaujantys dėl neramumų visai netoli sienos su Kirgizija, kur gyvena nepriklausomybės reikalaujantys musulmonai uigūrai.
Jurgita Laurinėnaitė
