Šią rugsėjo 1-ąją į Lietuvos mokyklas - tiek į bendrojo lavinimo, tiek į aukštąsias - sueis žymiai mažiau jaunuolių nei ankstesniais metais. Jei bendrojo lavinimo mokyklas lankančiųjų skaičiaus sumažėjimą galima paaiškinti šalyje susidariusia demografine situacija, padidėjusia emigracija, sumažėjusiu gimstamumu, tačiau vargu ar įmanoma demografine situacija pateisinti studentų skaičiaus neproporcingą sumažėjimą šalies regionų aukštosiose mokyklose, palyginti su Vilniaus bei Kauno universitetais ir kolegijomis.
Štai šiemet, Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) pateiktais duomenimis, į Šiaulių universiteto valstybės finansuojamas vietas įstojo 326 jaunuoliai (2009-aisiais - 512), į nefinansuojamas - 532 (2009 metais - 952), į Šiaurės Lietuvos kolegiją įstojo atitinkamai - 20 (41) ir 15 (60). Šiaulių universitetas atsidūrė antrojoje vietoje Lietuvoje pagal stojančiųjų „numarintas“ programas - čia abiturientai nenorėjo studijuoti fizikos, pradinukų ugdymo, dailės ir rusų filologijos - iš viso 7 programų.
Ir taip yra ne tik Šiauliuose, bet ir kituose šalies regionų aukštosiose mokyklose - daugėja studentų tik sostinėje ir laikinojoje sostinėje.
Tiesa, reikia pripažinti, kad yra viena maloni išimtis - Šiaulių kolegija, kuri išlaiko savo užimtas pozicijas ir net nuo 2008-ųjų čia akivaizdžiai progresuoja. Bet juk sakoma, kad išimtys tik patvirtina taisyklę. Tik kokią? Gal - kad Lietuvoje žlunga regionų plėtros politika? Juk be vien dėl prestižo abiturientai renkasi sostinės aukštąsias mokyklas, greičiau - dėl valstybės finansuojamų vietų kvotų.
Tad kokios Lietuvos provincijos aukštųjų mokyklų perspektyvos, paklausėme ir Šiaulių regiono pedagogų, ir aukštųjų mokyklų vadovų, ir Lietuvos švietimo ir mokslo viceministro nuomonės.
Regionų aukštosios mokyklos: išlikti ar išnykti?
Šią rugsėjo 1-ąją į Lietuvos mokyklas - tiek į bendrojo lavinimo, tiek į aukštąsias - sueis žymiai mažiau jaunuolių nei ankstesniais metais. Jei bendrojo lavinimo mokyklas lankančiųjų skaičiaus sumažėjimą galima paaiškinti šalyje susidariusia demografine situacija, padidėjusia emigracija, sumažėjusiu gimstamumu, tačiau vargu ar įmanoma demografine situacija pateisinti studentų skaičiaus neproporcingą sumažėjimą šalies regionų aukštosiose mokyklose, palyginti su Vilniaus bei Kauno universitetais ir kolegijomis.
Štai šiemet, Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) pateiktais duomenimis, į Šiaulių universiteto valstybės finansuojamas vietas įstojo 326 jaunuoliai (2009-aisiais - 512), į nefinansuojamas - 532 (2009 metais - 952), į Šiaurės Lietuvos kolegiją įstojo atitinkamai - 20 (41) ir 15 (60). Šiaulių universitetas atsidūrė antrojoje vietoje Lietuvoje pagal stojančiųjų „numarintas“ programas - čia abiturientai nenorėjo studijuoti fizikos, pradinukų ugdymo, dailės ir rusų filologijos - iš viso 7 programų.
Ir taip yra ne tik Šiauliuose, bet ir kituose šalies regionų aukštosiose mokyklose - daugėja studentų tik sostinėje ir laikinojoje sostinėje.
Tiesa, reikia pripažinti, kad yra viena maloni išimtis - Šiaulių kolegija, kuri išlaiko savo užimtas pozicijas ir net nuo 2008-ųjų čia akivaizdžiai progresuoja. Bet juk sakoma, kad išimtys tik patvirtina taisyklę. Tik kokią? Gal - kad Lietuvoje žlunga regionų plėtros politika? Juk be vien dėl prestižo abiturientai renkasi sostinės aukštąsias mokyklas, greičiau - dėl valstybės finansuojamų vietų kvotų.
Tad kokios Lietuvos provincijos aukštųjų mokyklų perspektyvos, paklausėme ir Šiaulių regiono pedagogų, ir aukštųjų mokyklų vadovų, ir Lietuvos švietimo ir mokslo viceministro nuomonės.
„Universiteto perspektyvos minimalios“
Bronislovas Rudys, menininkas, Šiaulių universiteto gimnazijos direktoriaus pavaduotojas:
- Šiaulių universitetui ne tik mažėja finansavimas, bet ir studijos sutrumpėja iki ketverių metų, o tai tik dar labiau paspartins emigraciją - Šiauliai pirmaus Lietuvoje ir emigruojančių studentų skaičiumi.
Mūsų gimnazijos abiturientai renkasi Šiaulių universitetą kaip antrąjį priėmimo į aukštąsias mokyklas sąraše, nes apskritai sumažėjus finansuojamų vietų šalies aukštosiose mokyklose daug kas neturi galimybių mokėti už studijas, imti paskolas. Juk studijuoti Šiauliuose daug kam būtų žymiai pigiau: liktų po tėvelių sparnu, nereikėtų nuomotis butų, vadinasi, mokytis čia būtų žymiai pigiau nei analogiškos specialybės, sakykim, Vilniuje. Turiu omeny filologijos, verslo, vadybos ir kitas panašias studijas, kurių yra daugumoje šalies universitetų. Taigi, manau, mūsų universiteto perspektyvos minimalios.
Teigiama dabartinėje situacijoje yra tik tai, kad galbūt ši sistema proporcingai paskirstys specialistų rengimą profesinio, universitetinio ir ne universitetinio mokymo įstaigose. Juk valstybė, skirstydama finansuojamas vietas, turėjo atsižvelgti į būsimųjų specialistų paklausą.
Natalija Šedžiuvienė, Šiaulių kolegijos direktorė:
- Tos regioninės kolegijos, kurios yra stiprios, kurios sugebėjo užtikrinti kokybiškas studijas, tikrai išsilaikys, nes regionų ne visas jaunimas yra pasinešęs vykti studijuoti į Vilnių ar į Kauną.
Mes išlaikėme lygį. Tačiau koks didžiulis darbas ir kokia atsakomybė slepiasi už šių gražių rodiklių. Mes tikrai neapgaudinėjome jaunimo važinėdami po mokyklas, vykdydami kontingento formavimo veiklą, nežadėjome jokių nuolaidų, kaip tai daro kai kurios kitos aukštosios. Todėl smagu, kad jaunimas mumis patikėjo ir pas mus susirinko. Lyginti galime ne tik su 2009-aisiais, nes atskaitos taškas bendrajame priėmime į Lietuvos aukštąsias mokyklas yra 2008-ųjų rodikliai - mes, ko gero, esame vienintelė kolegija, kurios priėmimas yra 112 procentų.
Kiekybine prasme mes plėtros nenumatome: toks studentų skaičius, kokį mes dabar turime - maždaug 2700 - mums yra optimalus. Tačiau šiandien mes jau sukame galvas, kokios galėtų atsirasti naujos studijų programos - patrauklesnės, nes šių metų priėmimas irgi rodo, kad ne visos mūsų programos vienodai viliojo, nors mes ir suformavome visas akademines grupes, ir nė viena programa nebuvo pripažinta nerentabilia.
Remigijus Venckus, menotyrininkas, Šiaulių universiteto lektorius:
- Sunku komentuoti Lietuvos aukštųjų mokyklų situaciją. Reikia pastebėti, kad reformavimo idėjų tikrai yra gerų, bet ar tikrai jų eiga ir įvairūs nenaudingi posūkiai yra numatyti. Nors iš klaidų mokomasi, tik ar ta pamoka bus neskaudi Lietuvai, kai netenkame daug jauno, potencialaus ir kursiančio ateities valstybę.
Baisiausia, kad Lietuvos mokyklos susiskaldė, prarado bendrą mokslo kvėpavimo ritmą. Dar baisiau, kai visų aukštųjų mokyklų ateitis siejama su studentų skaičiais, nors iš tikrųjų universitetai turi ir privalo plėtoti mokslinius tyrimus. Trūksta valstybės pritarimo, universitetų reguliavimo arba jų pačių vidinių savireguliavimo mechanizmų.
Mes negalime nuvertinti provincijos, juk ir ten gyvena žmonės, nors, valstybiniu, sostinėje įsikūrusių klerkų požiūriu, provincija dažnai atrodo prilyginama degradų koncentracijos stovyklai. Tuomet ir kyla klausimas, apie kokią universitetų provincijoje ateitį galime kalbėti, kai didžiosios valdančiųjų galvos tiek išsiplėtusios ir pavandeniavusios, kad geba nukirsti arba kapoti savo gyvybiškai svarbius kūno organus ar dalis (kalbu metaforiškai). Nusivylimas provincijoje kyla iš sostinės, juk žuvis pūva nuo galvos - gaila, kad supūdo ir provincijos aplinką. Juk ir čia gyvena intelektualūs žmonės.
„Deklaratyviai teigiama, kad regioninę politiką reikia vystyti“
Vidas Lauruška, profesorius, Šiaulių universiteto rektorius:
- Su Klaipėdos universitetu (kuriame šiemet buvo daugiausia nerentabilių specialybių - dvylika, - red. past. ) mes ką tik pasirašėme ketinimų protokolą dėl konsorciumo steigimo, o rudenį ruošiamės pasirašyti jungtinės veiklos sutartį. Tai reiškia, kad mes visai neatsisakome juridinio statuso ir liekame dvi atskiros aukštosios mokyklos - bendradarbiausime tik keisdamiesi studentais, dėstytojais, studijų programomis, vykdydami projektus ir panašiai. Tai jokiu būdu nėra dviejų aukštųjų mokyklų susijungimas.
Manau, kad, kaip ir visame pasaulyje, regioniniai universitetai yra skirti tam, kad skatintų vystymąsi atskirų šalies regionų. Pavyzdžiui, Skandinavijos ir kitose šalyse net specialiai yra steigiami tokie universitetai, kad skatintų šių regionų vystymąsi. Aš manau, kad mūsų šalies vadovybės regioninė politika bus labai išmintinga, kad ji supras, jog regionuose universitetai yra reikalingi.
Iki šiol gal ne visiškai taip būdavo, bet, suprantate, visur deklaratyviai teigiama, kad regioninę politiką reikia vystyti.
Perspektyvas mes matome labai pozityvias - manau, kad universitetas yra labai reikalingas regionui, nes visose aukščiausiose tribūnose visi buvusios apskrities, miesto ir aplinkinių rajonų vadovai akcentuoja universiteto būtinybę. Ir verslas labai nori, kad regioniniai universitetai būtų, nes tai padeda jam vystytis. Manau, kad bet kuriuo atveju universitetas - tai kultūros, mokslo, studijų židinys, kuris reikalingas šiam regionui.
„Ramiai, nepanikuojant, kryptingai judėti į priekį“
Vaidas Bacys Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo viceministras:
- Gal regioninės aukštosios mokyklos nebus tokios didelės. Jos turės rasti savo specializaciją, savo nišą - kuo jos yra unikalios.
Jei kalbame apie Šiaulių universitetą, tai jis turi labai gražias tradicijas, garsias visoje Lietuvoje, - ruošti mokytojus. Kur benuvažiuosi - visi žino, kad Šiaulių universitete yra pradinis mokymas, specpedagogika, menai - vadinamieji pieštukai. Visa Lietuva pilna šių žmonių. Tiesiog reikia puoselėti tai, ką mes turime gražaus sukūrę.
Aš esu Vilniaus pedagoginio universiteto auklėtinis, todėl galiu pasakyti, kad kai mokiausi aš, ten buvo keturi tūkstančiai studentų, o šiuo metu mokosi dvylika tūkstančių.
Logiška, kad universitetų, kolegijų yra atsiradę pakankamai daug - gal iš tikrųjų yra ir per didelė konkurencija, kuri gal ir nebeleidžia racionaliai dirbti. Siūlyčiau ramiai, nepanikuojant kryptingai judėti į priekį, turėti savo viziją, turėti savo matymą, ko mes norime, ir viskas bus gerai.
Aš tikrai net negalvoju, kad regionų aukštosios mokyklos išnyks, nes tai būtų neprotinga, nes mes nebevystytume regioninės politikos. Negalima sakyti, kad yra Vilnius ir Lietuva. Lietuva yra didesnė negu Vilnius.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
