Krizės vėjai – ne visuomet žvarbūs

Eko­no­mi­nė kri­zė, gi­liai įlei­du­si šak­nis, trauk­tis dar ne­ža­da. Ta­čiau kai ku­rie iki šiol sun­ku­mus įvei­kę ver­sli­nin­kai ti­ki­si, kad jos vo­las jų ne­be­su­traiš­kys. Įmo­nių va­do­vai ti­ki­na ne tik pa­ty­rę nuos­to­lių, bet ir ga­vę ge­ros pa­tir­ties, dirb­da­mi eks­tre­ma­lio­mis sun­kme­čio są­ly­go­mis.

UAB „Al­ju­va“ di­rek­to­rius Al­vy­das Pol­ka sa­ko, kad kri­zė drėb­te­lė­jo kaip ir vi­siems, taip ir jiems. Ste­buk­las jų įmo­nė­je ne­at­si­ti­ko, apy­var­ta, pra­si­dė­jus kri­zei, tik­rai ne­pa­di­dė­jo. At­virkš­čiai – su­ma­žė­jo.

Ga­li pa­si­ti­kė­ti

„Nu­si­mi­nė­me, bet, lai­mė, ne­su­pa­ni­ka­vo­me. Tai pa­dė­jo su­si­telk­ti ko­lek­ty­vui. Mū­sų ko­lek­ty­vas su­pra­tin­gas, iš­li­ko be­veik vi­si dar­buo­to­jai. Jei ku­rie ir iš­ėjo, tai sa­vo no­ru – gal ne­no­rė­jo su­si­tai­ky­ti su su­ma­žė­ju­siu at­ly­gi­ni­mu“, – sa­ko A. Pol­ka. Už­tat jis džiau­gia­si, kad tais, ku­rie li­ko, ga­li pa­si­ti­kė­ti vi­so­kio­mis są­ly­go­mis.

Kaip nau­din­gas kri­zės pa­mo­kas di­rek­to­rius mi­ni ir įmo­nės dar­buo­to­jų pa­stan­gas iš­lai­ky­ti klien­tus, ieš­ko­ti nau­jų. „Ka­dan­gi dir­ba­me pa­slau­gų sfe­ro­je, mums ak­tu­a­lu, kad mū­sų tei­kia­ma pa­slau­ga bū­tų kuo ge­riau at­lik­ta. Dar­bo ko­ky­bė ir dė­me­sys klien­tui – tai tie pa­ma­ti­niai da­ly­kai, ku­riuos ne kar­tą ap­ta­rė­me ko­lek­ty­ve“, – sa­ko jis.

Anot ser­vi­so va­do­vo, per sun­kų­jį lai­ko­tar­pį pa­si­kei­tė ir klien­tas. Vai­ruo­to­jai anks­čiau dau­giau dė­me­sio skir­da­vo sa­vo au­to­mo­bi­liams – į ser­vi­są at­va­žiuo­da­vo pa­tik­rin­ti jį pro­fi­lak­tiš­kai. Da­bar jie dau­giau lin­kę va­ži­nė­ti be­veik iki pas­ku­ti­nio au­to­mo­bi­lio „ato­dū­sio“.

Kri­zės me­tu – re­mon­to dar­bai

Uk­mer­gės ra­jo­no var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vo di­rek­to­rė An­ge­lė An­dri­ko­nie­nė net­gi nei­gia­muo­se kri­zės pa­da­ri­niuo­se įžiū­ri po­zi­ty­vių da­ly­kų: „Mū­sų įmo­nė­je apy­var­ta su­ma­žė­jo 11 pro­cen­tų, ta­čiau tai yra ma­žiau, nei sa­vo sta­tis­ti­ko­je skel­bia di­die­ji pre­ky­bos cen­trai.“

Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad juos iš­gel­bė­jo tai, jog par­duo­tu­vės ne­pre­kia­vo sta­ty­bi­nė­mis me­džia­go­mis, nes sta­ty­bos, kaip ži­nia, lau­kia ge­res­nių lai­kų.

Sun­kme­čio pa­mo­kas di­rek­to­rė sa­ko la­bai ver­ti­nan­ti – šis lai­ko­tar­pis, anot jos, iš­mo­kė dirb­ti, tau­py­ti ir ju­dė­ti į prie­kį. „Ne­be­švais­to­me, kur ne­rei­kia. Kiek­vie­nas iš­leis­tas li­tas tu­ri duo­ti grą­žą“, – tvir­ti­na ji.

Ra­jo­no var­to­to­jų ko­o­pe­ra­ty­vui pri­klau­san­čiuo­se pa­sta­tuo­se nuo už­pra­ei­tų me­tų ver­da di­de­li dar­bai – su­re­mon­tuo­ta ir mo­der­ni­zuo­ta 18 par­duo­tu­vių, res­to­ra­nas. Jiems iš­leis­ta apie pen­kis mi­li­jo­nus li­tų.

Re­mon­tuo­ti se­nas ap­šiu­ru­sias ko­o­pe­ra­ty­vo par­duo­tu­ves, dieg­ti nau­ją įran­gą di­rek­to­rę pa­ska­ti­no ne tik kri­zės me­tu kri­tu­sios dar­bų bei me­džia­gų kai­nos. „Par­duo­tu­vės es­te­ti­nis vaiz­das vai­di­na mil­ži­niš­ką vaid­me­nį. Šian­dien pir­kė­jas jau ne­be­no­ri ei­ti į par­duo­tu­vę, ku­rio­je nė­ra kon­di­cio­nie­rių, burz­gia se­na tech­no­lo­gi­nė įran­ga“, – ji įsi­ti­ki­nu­si, kad pi­ni­gai iš­leis­ti pra­smin­gai. Šių me­tų pla­nuo­se – dvie­jų kai­mo par­duo­tu­vių re­no­va­ci­ja ir nau­ji uni­ver­sa­li­nės par­duo­tu­vės lan­gai.

Kris­ti per ma­ža aukš­čio

„Kar­tais su­si­da­ro įspū­dis, jog žmo­nės kri­zę su­pran­ta kaip ka­rą ar ma­rą, ku­ris at­si­ran­da ne­ži­nia iš kur, pra­ūžia kaip mon­go­lų or­da, pa­lie­kan­ti nu­nio­ko­tą kraš­tą“, – sa­ko UAB „Uni­ver­sa­lūs me­džio pro­duk­tai“ di­rek­to­rius Vy­gan­tas Da­bu­žins­kas.

Jis ma­no, kad kri­zė ar sun­kme­tis yra mū­sų pa­čių veik­los ar ne­veik­los pa­da­ri­nys. „Vyks­tan­čius veiks­nius lemia pa­tys žmo­nės. Lie­tu­vo­je, Eu­ro­po­je, Ame­ri­ko­je... Gal ki­to­kios įta­kos ir ki­to­kie mas­tai“, – svars­to jis.

Va­do­vo nuo­mo­ne, sun­kme­tis, su­dė­tin­ges­nė si­tu­a­ci­ja iš­ryš­ki­na sil­pniau­sias gran­dis. Jei­gu at­mes­ti­nai dir­bi, mo­kai­si ar gy­ve­ni tik šia die­na ne­gal­vo­da­mas apie ryt­die­ną, kri­zė ir vėl at­eis. Ta­čiau iš­vy­ti ją – mū­sų pa­čių ga­lio­je.

„Mes – ga­my­bi­nė įmo­nė. Ypa­tin­gai ne­pa­ju­to­me kad kaž­kas iš es­mės ta­po ki­taip. Di­de­lis mū­sų pra­na­šu­mas, kad di­dži­ą­ją da­lį sa­vo pro­duk­ci­jos eks­por­tuo­ja­me. Jei­gu iš mū­sų per­ka, va­di­na­si, kaž­ką da­ro­me ge­riau nei kon­ku­ren­tai“, – va­do­vas sa­ko di­de­lio pel­no nie­kuo­met ne­skai­čia­vęs. Ta­čiau per „auk­so am­žių“ ypa­tin­gai aukš­tai ne­pa­ki­lę ir kris­ti ne­tu­rė­jo kur. „Kai pra­dė­jo­me ver­slą prieš sep­ty­nio­li­ka me­tų, kiek­vie­na die­na – ko­va už iš­gy­ve­ni­mą. Da­bar tai žmo­nės va­di­na „kri­ze“, – pri­pa­žįs­ta pa­šne­ko­vas.

Įsi­pa­rei­go­ji­mai ta­po naš­ta

Odos ir kai­lių sa­lo­no UAB „Ro­ris ir ko“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Ro­mas Pi­vo­ras ver­sle jau dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų. Anot jo, per vi­sus juos pas­ta­rie­ji – sun­kiau­si: „Net pra­džia ne­bu­vo to­kia su­dė­tin­ga.“

Vi­si įsi­pa­rei­go­ji­mai ver­slo kles­tė­ji­mo lai­kais bu­vo pri­si­im­ti skai­čiuo­jant tuos pi­ni­gus, ku­rie tuo me­tu plauk­da­vo į įmo­nės biu­dže­tą. Kri­zė ge­ro­kai pa­ko­re­ga­vo si­tu­a­ci­ją. „Pi­ni­gi­niai srau­tai pa­si­kei­tė, o įsi­pa­rei­go­ji­mai li­ko“, – sa­ko R. Pi­vo­ras.

Liūd­nu sun­kme­čio var­du va­di­na­mus me­tus jis ver­ti­na kaip rim­tą pa­mo­ką. Jo nuo­mo­ne, su­ge­bė­ji­mas nu­ma­ty­ti pro­ble­mas – svar­biau­sias vi­sų ver­sli­nin­kų pa­sie­ki­mas. To jis pats mo­ko­si jau dvi de­šim­tis me­tų.

R. Pi­vo­ras tei­gia, kad tau­py­mas kri­zės lai­ko­tar­piu – tai tik vie­na iš įmo­nės stra­te­gi­jos su­dė­ti­nių da­lių. „Ne­pri­ta­riu Vy­riau­sy­bės tak­ti­kai tau­py­ti iš kaž­ko at­imant. Bet ko­kiom są­ly­gom pi­ni­gus rei­kia už­dirb­ti“, – įsi­ti­ki­nęs jis.

Di­rek­to­rius pri­pa­žįs­ta, kad kri­zė pa­kei­tė jo po­žiū­rį į pre­ky­bos cen­trus. Vi­suo­met ma­nęs, kad kai­lių sa­lo­nai tu­ri bū­ti ati­da­ro­mi at­ski­ro­se par­duo­tu­vė­se, mies­to cen­tre, ren­gia­si „kraus­ty­tis“ su sa­vo pro­duk­ci­ja į pre­ky­bos cen­trą „Ozas“ Vil­niu­je.

Idė­jų tu­ri ir at­ei­čiai

Uk­mer­gės ki­no­lo­gų drau­gi­jos pre­zi­den­tas, įmo­nės sa­vi­nin­kas Sta­sys Ba­raus­kas sa­ko, kad esa­ma eko­no­mi­nė si­tu­a­ci­ja tik dar la­biau pa­ska­ti­no ne tik ieš­ko­ti bū­dų iš­si­lai­ky­ti, bet ir ieš­ko­ti nau­jų ni­šų ver­sle.

Zo­o­par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kas ne­se­niai ati­da­rė dar vie­ną par­duo­tu­vę, įkū­rė veis­ly­ną. Ja­me vei­sia be­veik vi­sus gy­vū­nus, ku­riais pre­kiau­ja par­duo­tu­vė­se, – paukš­čius, triu­šiu­kus, šeš­kus, jū­rų kiau­ly­tes, žiur­kė­nus. „Veis­ly­nas at­si­ra­do ne tik tau­py­mo su­me­ti­mais, kad pirk­ti iš ki­tur ne­reik­tų. Sa­vo gy­vū­nus veis­da­mas vi­suo­met tu­riu pa­siū­ly­ti pir­kė­jams dau­giau gy­vū­nų ir veis­lių. O pir­kė­jas vi­suo­met mėgs­ta, kai yra iš ko rink­tis“, – sa­ko jis.

S. Ba­raus­kas la­biau­siai džiau­gia­si ne tuo­met, kai pir­kė­jas iš jo par­duo­tu­vės iš­ei­na pil­nais krep­šiais, o tuo­met, kai čia su­grįž­ta. Jam svar­biau­sia už­megz­ti ry­šį su klien­tu – tai yra sėk­min­go ver­slo pa­grin­das.

Anot S. Ba­raus­ko, kri­zė ver­sli­nin­kus pri­ver­tė at­si­bus­ti iš mie­go – ver­slui lyg per svies­tą su­kan­tis, kar­tais ap­tings­ta­ma ir ne­be­ieš­ko­ma nau­jų spren­di­mų. „O da­bar idė­jų tu­riu tiek, kiek gal­būt net prieš kri­zę ne­tu­rė­jau“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Li­gi­ta Juodvalkienė