Paminklai – būtiniausių prekių sąraše

Ver­slas, su­si­jęs su ant­ka­pi­niais pa­min­klais, ga­li pa­si­ro­dy­ti tvir­tas kaip ir pats ak­muo. Ne­pa­ju­di­na­mas jo­kių kri­zių. Juk sun­kme­tis ar ne, žmo­nės – mir­tin­gi. O gy­vie­ji sa­vo pa­rei­ga lai­ko ka­pus pri­žiū­rė­ti. Ta­čiau pa­min­klų ga­min­to­jai sa­ko, kad į kai­nas pas­ta­ruo­ju me­tu pir­kė­jai pra­dė­jo dai­ry­tis ati­džiau.

In­di­vi­du­a­lios įmo­nės „Ak­me­no­ra“ sa­vi­nin­kas Al­vy­das Pu­čins­kas ant­ka­pi­nių pa­min­klų ga­my­ba ver­čia­si jau de­šimt­me­tį. Anot jo, gy­ve­ni­me gal tai ir ne­at­ro­do daug, bet ver­sle – ne­ma­žas lai­ko­tar­pis. Bū­ta per tuos me­tus ir ge­res­nių, ir blo­ges­nių die­nų, bet ant­ka­pi­niai pa­min­klai lie­tu­viams – vie­na iš bū­ti­niau­sių var­to­ji­mo pre­kių.

Var­žy­tu­vės... ka­pi­nė­se

„Ka­pus su­tvar­ky­ti mums – šven­tas rei­ka­las. Kai ku­rie ne tik kas an­trą die­ną į ka­pi­nes ei­na, ki­ti, ga­li­ma sa­ky­ti, „gy­ve­na“ jo­se“, – A. Pu­čins­kas sa­ko, kad tai bū­din­ga ne tiek lie­tu­viams, kiek ap­skri­tai ka­ta­li­kams.

Jų ka­pa­vie­tės iš­si­ski­ria sa­vo sti­liu­mi – pa­min­klo, sto­vin­čio tie­siog ve­jo­je, kaip ga­li­ma pa­ma­ty­ti ki­tuo­se kraš­tuo­se, ne­pa­kan­ka. Tvo­re­lė ar bor­te­lis, žy­min­tis šei­mos ka­pa­vie­tę, dau­gy­bė žy­din­čių gė­lių, de­ko­ra­ty­vi­niai krū­me­liai ir me­de­liai, skulp­tū­rė­lės... Kar­tais, ypač nau­jes­nė­se ka­pi­nė­se, įsi­trau­kia­ma į sa­vo­tiš­kas var­žy­tu­ves – kie­no gra­žiau, gau­siau ar... bran­giau.

Kri­zė, anot įmo­nės sa­vi­nin­ko, šį ver­slą pa­lie­tė „kaip ir vi­sus“. Skir­tu­mas gal tik tas, kad ne klien­tų su­ma­žė­jo, bet jie ati­džiau į kai­nas dai­ry­tis pra­dė­jo.

Di­de­lis – ne­reiš­kia ge­ras

„Ak­me­no­ros“ par­duo­tu­vė­je apie šim­tas įvai­rių ak­me­ni­nių pa­min­klų. Ir kai­nos, at­ro­do, pri­tai­ky­tos kiek­vie­no ki­še­nei. Jų am­pli­tu­dė pla­ti – nuo 190 iki 4000 su tru­pu­čiu li­tų. A. Pu­čins­kas sa­ko, kad kai­na pri­klau­so ir nuo pa­min­klo dy­džio, ir nuo jo pa­ga­mi­ni­mo su­dė­tin­gu­mo.

Pa­gal in­di­vi­du­a­lius už­sa­ky­mus yra pa­ga­mi­nę ir ke­lias de­šim­tis tūks­tan­čių li­tų kai­nuo­jan­čių ant­ka­pių. Ori­gi­na­lius, ne­stan­dar­ti­nius pa­min­klus kur­ti sa­vi­nin­kas pa­ti­ki skulp­to­riui Ri­čar­dui Šir­ve­liui. „Kaip ne­pa­ti­kė­si – jis tik­ras „idė­jų fab­ri­kas“, – juo­kau­ja pa­šne­ko­vas.

Įmo­nės sa­vi­nin­kas įsi­ti­ki­nęs, kad di­de­lis pa­min­klas dar ne­reiš­kia, kad ge­ras. Di­džiau­sia jų re­kla­ma – dar­bų ko­ky­bė. O apie ją A. Pu­čins­kas iš­ma­no – pats į ver­slą at­ėjo tie­siai iš ki­to sa­vi­nin­ko pa­min­klų dirb­tu­vės. Sa­vo ran­ko­mis prie ak­mens yra lie­tę­sis dau­gy­bę kar­tų – apie jų ga­my­bą iš­ma­no. Įmo­nės sa­vi­nin­kas įsi­ti­ki­nęs, kad ka­pi­nės nuo kri­zės ne­nu­ken­čia: „Nu­ken­tė­tų, jei pa­min­klas bū­tų ne­ko­ky­biš­kas.“

Ka­pi­nių ma­dos

Ma­dos eg­zis­tuo­ja ne tik dra­bu­žių, bal­dų ar au­to­mo­bi­lių sa­lo­nuo­se. Ne­sve­ti­mos jos ir pa­min­klų dirb­tu­vė­je bei par­duo­tu­vė­je. Pa­sak A. Pu­čins­ko, ge­riau­siai pa­min­klų ma­dos at­si­spin­di ka­pi­nė­se. Be to, jas dik­tuo­ja ir laik­me­tis – pa­vyz­džiui, so­viet­me­čiu ne­at­si­vež­da­vo­me šve­diš­ko ak­mens, tai jis ir ma­din­gas bū­ti ne­ga­lė­jo. „Pa­min­klus, ga­min­tus iš šve­diš­ko juo­do ak­mens, sta­ty­da­vo prieš­ka­rio Lie­tu­vo­je. Jų ga­li­ma pa­ma­ty­ti se­no­se tur­tin­gų žmo­nių ka­pa­vie­tė­se“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Jis pa­ste­bė­jo, kad anks­čiau ant ma­dos pje­des­ta­lo bu­vę juo­do ak­mens pa­min­klai po tru­pu­tį už­lei­džia vie­tą spal­vo­tam ak­me­niui.

Nors, pa­sak įmo­nės sa­vi­nin­ko, pa­grin­di­nis jų ver­slas – pa­min­klai, čia ga­li­ma už­si­sa­ky­ti bui­tiš­kes­nių da­ly­kų. Iš ak­mens meist­rai pa­ga­mins ži­di­nį, skulp­tū­rė­lę bei fon­ta­nė­lį kie­mą ar so­dą pa­puoš­ti, in­ter­je­ro ap­dai­los de­ta­lių.

„Už­sie­ny­je, ypač pie­tų kraš­tuo­se, la­bai po­pu­lia­rios ak­me­ni­nės pa­lan­gės, grin­dys. Lie­tu­vo­je to­kių tra­di­ci­jų nė­ra, ta­čiau juos už­si­sa­ko no­rin­tie­ji iš­si­skir­ti“, – sa­ko vy­riš­kis.

Li­gi­ta Juodvalkienė