REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Aktoriaus darbas reikalauja ne tik pasirengimo, bet ir atsidavimo, šiai nuomonei pritaria ir „Domino“ teatro aktorius Sakalas Uždavinys.

REKLAMA
REKLAMA

Sukūręs ne vieną vaidmenį teatre, kine ir televizijoje, įgarsinęs žymaus animacinio serialo personažo mintis, savo kailiu išbandęs režisieriaus ir scenaristo kėdę S. Uždavinys imasi naujų iššūkių. Žinomą aktorių gerbėjai netrukus išvys ir televizijos ekrane – viename šokių projekte, bet pats aktorius tikina, kad dėl to savo suplanuotų darbų teatro scenoje tikrai neatsisakys.

REKLAMA

Koks darbas jums priimtinesnis – teatro scenoje ar filmavimo aikštelėje?

– Darbo kine ir teatre specifika skiriasi ir nenorėčiau šių dalykų kaip nors lyginti. Vis dėl to mieliau dirbti teatre. Turėjau progą dirbti su pasaulinio garso kino žvaigždėmis, tokiomis kaip Danielis Craigas, ir jie kalbėdami apie savo darbą sakė, jog filmuotis kine malonu, darbas gerai apmokamas, turintis kitų privalumų, bet sielai vis tiek artimesnis teatras. Aktoriaus darbas kaip ir mediko, juk nesvarbu, ką reikia išoperuoti, svarbiausia – pagydyti pacientą. Tikrai į medikų duoną aktoriai nesikėsina, bet dirbama dėl žiūrovo – ir pastangos ir rezultatas privalo būti maksimaliai geri.

REKLAMA
REKLAMA

Iš visų personažų, kuriuos jums teko kurti, kuris pačiam yra įsimintiniausias?

Niekada apie tai negalvojau. Kiekvienas personažas aktoriui yra iššūkis, reikalaujantis užsispyrimo, kantrybės. Nors kartais prieš pradedant repetuoti atrodo, jog savo personažą jauti ir supranti puikiai, tuomet galiu būti tikras, jog prieš pat spektaklį atrodys priešingai. Kiekvienas personažas ir kiekviena repeticija suteikia daug naujos informacijos, įspūdžių.

Nereikia pamiršti ir to, jog ne visada aktoriaus ir režisieriaus vizijos sutampa ir kartais reikia ieškoti kompromisų. Artisto profesija yra šiek tiek keistoka: kartais tenka paklusti keisčiausioms aplinkybėms ir užgaidoms. Teatre, kine, televizijoje neveikia įprasta „biuro“ etika, o mandagumo bei tolerancijos ribos yra truputį miglotos ir kartais jos gali „užnešti“ į vieną ar kitą pusę tolokai, iš kur „sugrįžti“ ne visada paprasta. Artistas kartais priverstas atsisakyti savo išdidumo, tam kad geriau suprastų režisierių ar patį kūrinį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kūrybinis procesas yra savotiškai „murzinas biznis“. Juk net ir geriausio restorano virtuvėje galima užtikti ne patį švariausią vaizdą, panašiai ir aktoriaus darbe. Patikėkite, žiūrovui užkulisių matyti tikrai nereikia.

Aktorius be kaukės

Ne vienas aktorius yra pasakęs, kad pats rimčiausias žanras yra komedija. Vaidinate tokiuose linksmuose spektakliuose kaip „Striptizo ereliai“, kaip nuteikiate save lipdamas į sceną vaidinti komedijos žiūrovams, kai tuo metu pačiam gal anaiptol gyvenimas neatrodo juokingas.

Dažniausiai tokiais atvejais viskas būna juokingiau nei tuomet, kai nuotaika gera. Kad ir kaip bebūtų keista – komedijoje aktorius neturi už ko slėptis. Įsivaizduokite klouną, kuris prieš publiką smagiausiai kritinėja ant užpakalio, bet gyvenime toks žmogus vaikšto rimtas kaip Mozė. Humoras juokingas būna tik tuomet, kai puikiai suprantama ir rimtoji jo pusė: jei aktorius tiesiog pradės kvailioti scenoje, tai bus maivymasis ar saviveikla blogąja to žodžio prasme. Rimtas dalykas tampa juokingu tik tada, kai pats aktorius supranta savo personažo liūdesį ir situacijos desperatiškumą.

REKLAMA

Teatre galima nuveikti daugiau

Dažnai sakoma, kad sunkmečiu žmonės tarsi iš naujo atsigręžė į kultūrines vertybes, ar tai savo darbe pajutote?

– Matyt natūralu, kad pablogėjus ekonominei situacijai prodiuseriai ima mažiau „skaitytis“ su artistais. Tikėtina, kad žmonės keliones į šiltuosius kraštus iškeitė į teatrų bilietus. Labai skambiai sakoma „atsigręžė į kultūrą“, bet iš tiesų žmonės ieško naujų idėjų, paskatų. Puikiai prisimenu laikus, kai sovietmečiu nebuvo galima gauti bilietų į teatrą – žmonės ėjo norėdami įsitikinti, kad ne visi „nuvažiavę į komunizmo pūdymus“. Bet kokie sunkumai žmones priverčia dairytis aukščiau nei yra įpratę ir natūralu, kad į tokį „žvalgybos horizontą“ patenka teatras, kinas, parodos, koncertai.

REKLAMA

Nemažai kultūros ir pramogų pasaulinio atstovų pastaruoju metu pasuko į politiką, kaip vertinate tokius kolegų karjeros posūkius?

– Kiekvienas gali žygiuoti, kur jam patinka: jei žmogus mato, kad gali ką nors atlikti politikoje – pirmyn. Tame nėra nieko blogo, smerktino ar neleistino, nes Lietuvoje trūksta tikrų politikų ir politikavimo tradicijos. Politikai turi gimti ir augti Lietuvoje ir jais turi tapti žmonės, kurie dirba čia. Jei matyčiau, kad galiu ką nors padaryti politikoje – eičiau, bet žinojau, jog galiu daugiau nuveikti teatre – ten ir nuėjau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų