REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Iš daugiavaikės šeimos kilusi, mamos nemeilę patyrusi Jurgita dėl savo aštuonių vaikų pasirengusi kautis kaip liūtė. Kad tik kas nors padėtų...

REKLAMA
REKLAMA

Kaip atskleidė Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atliktas gausių šeimų situacijos tyrimas, kas penktas vaikas Lietuvoje skursta. Nepritekliaus šešėlis gausias šeimas persekioja beveik tris kartus dažniau nei auginančias 1–2 vaikus. Skirtingai nei visuomenėje dažnai manoma, socialinės rizikos grupei priskiriama visai nedidelė gausių šeimų dalis – vos 11 proc. Tačiau būtent jos labiausiai atkreipia į save dėmesį.

REKLAMA

Aštuonių vaikų motina

Jurgita žemaitiška greitakalbe beria žodžius ir verkdama pasakoja, kad užaugo dvylikos vaikų šeimoje, pati buvo devintoji, motinos nemylima, todėl septyniolikos metų pabėgo iš namų.

Jurgitą priglaudė Vincas, ir iškart vienas po kito pradėjo byrėti vaikai. Trisdešimties metų neturinti moteris jau susilaukė aštuonių vaikų. Jauniausiajai dukrelei neseniai sukako metukai, vyriausiajam sūnui – jau dvylika, jis ūkyje yra didžiausias padėjėjas.

REKLAMA
REKLAMA

Daugiavaikė motina tikina daranti viską, kad jos sūnūs ir dukros mokykloje (ją lanko penki Jurgitos vaikai) jaustųsi oriai, jų niekas neužkabinėtų ir iš jų nesityčiotų kaip kadaise iš jos pačios todėl, kad buvo iš gausios šeimos, prastesnius drabužėlius vilkėjo. Motina dažnai kalba apie tai su savo vaikais, tikrina, kaip jie pamokas ruošia, lanko tėvų susirinkimus.

Sunku ir suprasti, kada Jurgitos ašaros yra nuoširdžios, o kada – skirtos kitų žmonių širdims suminkštinti, patraukti į savo pusę. Tik pažiūrėkite, kokiomis sąlygomis ji augina vaikus!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nešvara – įprasta

Daugiavaikė motina aprodo varganą būstą, kuriame gyvena štai jau dvylika metų. Viename kambaryje ir virtuvėje stebuklingu būdu išsitenka dešimt žmonių. Varganas namelis – avarinės būklės, suklypęs. Čia pabuvus atrodo, kad skurdas, nešvara ir netvarka yra neatskiriami dalykai.

Viduje – tamsu, nes langai išdaužyti, uždangstyti polietileno plėvele. Kažin ar būtų šviesiau net juos įstiklinus. Sienos ir visa aplinka aprūkusi iki tokio juodumo, jog akivaizdu, kad per savo amžių nepajuto prisilietimo šepečiu, vandeniu su muilu. Ką jau kalbėti apie grindų, krosnies juodumą.

REKLAMA

Šiame kieme nėra net vandens. Indams plauti jis atsinešamas iš čia pat esančio ežero, o geriamojo vandens tenka atsivežti. Prie lūšnelės kadaise iškastas šulinys atviras, mat beveik sausas – čia nuleidžiamas atvėsinti pienas.

Kad šis būstas nėra iš praėjusio amžiaus pradžios vargetų gyvenimo, patvirtina nuo įjungto televizoriaus sklindanti šviesa. Čia pat puikuojasi ir kompiuteris. Jurgitos tvirtinimu, jis skirtas vaikams lavinti. Prie kompiuterinio staliuko penki mokyklinukai vienas po kito ruošia pamokas.

Kaltina valdžią

Avarinės būklės lūšna – savavališkas statinys. Jį dar sovietiniais laikais statė Vinco tėvas. Senolis yra neveiksnus, o būstas taip ir liko neįteisintas. Priežastys painios, susijusios su kitais šeimos nariais, tačiau jos šiandien jau nėra svarbios. Vincas ir Jurgita tvirtina: turtas – ne jų, todėl ir prižiūrėti nėra prasmės.

REKLAMA

„Palikčiau aš jums savo aštuonis vaikus – pažiūrėčiau, kaip suspėtumėte ir valgį paruošti, ir karves pamelžti, ir dar aplinką tvarkyti“, – šoka į akis Jurgita kiekvienam, kas tik pamėgina jai priekaištauti dėl nešvaros namuose, netvarkos lauke.

Šešiasdešimt penkerių Vincas ryžtingai pritaria. Jam net kraujas užverda pradėjus kalbėti apie socialinę neteisybę: jos Jurgitą valdininkai siuntinėja vienas nuo kito, vaikus atimti grasina, bet pikčiausia, kad ji skriaudžiama materialiai – negauna motinystės atostogų. „Nuo septyniolikos metų kasmet gimdo ir negauna pašalpų, už visus aštuonis vaikus – tik keturi šimtai litų, kai kitos, vieną vaiką augindamos, iš valstybės gauna po tris tūkstančius“, – karščiuojasi vyras, pildamas kaltinimus valdžiai, seniūnijos ir socialiniams darbuotojams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Trūksta įgūdžių

Prastai apsirengęs ir prastomis sąlygomis gyvenantis vyras iš tiesų nėra vargšas. Sovietiniais laikais didmiestyje vairuotoju dirbęs Vincas pirmas seniūnijoje pradėjo ūkininkauti. Turi 35 hektarus nuosavos žemės su brandžiu mišku, dar dešimtį hektarų nuomoja. Laiko gyvulių: keturias melžiamas karves, tiek pat mėsinių. Mėsai augina ir kelis arklius, savo šeimos stalui – kiaulių, vištų. Tačiau ūkį vaizdingoje Žemaitijos vietoje turinčiam ūkininkui sekasi ne itin. Pajamos menkos – tik pravalgyti. Septintą dešimtį įpusėjęs vyras skundžiasi ir pašlijusia sveikata.

REKLAMA

Praėjo jau dvylika metų, kai jie su Jurgita, užaugusia asocialioje šeimoje, apsigyveno kartu. Žmonėms burnų neužkiši – kaime ir toliau sklinda visokių kalbų, ypač apie Jurgitą. Ji kartais paliekanti vaikus ir Vincą, o pati išvykstanti pramogauti.

Bendruomenei ne vis tiek

Net ir toje pačioje seniūnijoje galima rasti gausių šeimų, kurios turėdamos daug mažiau žemės sugeba padoriai tvarkytis. Vis dėlto bendruomenei ne vis tiek, kokiomis sąlygomis auga mažieji Lietuvos piliečiai.

Visuomeninė daugiavaikių motinų organizacija, vasario mėnesį sužinojusi apie tokią šeimą, nedelsdama suskato ja rūpintis. Moterys, pačios užauginusios po penkis ir daugiau vaikų, pašiurpo nuo vaizdo, pamatyto tuose namuose.

REKLAMA

Pirmiausia jos įtaisė automatinę skalbimo mašiną, kad Jurgita galėtų apskalbti gausią šeimyną, atgabeno šaldytuvą. Globojo ir padėjo kaip išgalėdamos: drabužėliais ir avalyne, žaislais vaikams, patarimais.

„Jurgita myli savo vaikus ir jais rūpinasi, tik neturi socialinių įgūdžių. Ją reikia ne į socialinės rizikos grupę įtraukti, ne vaikus išvežti į dienos centrą, o tiesiog padėti“, – seniūnijos ir savivaldybės valdininkams įrodinėjo veiklių moterų lyderė Veronika.

Ji piktinosi socialinių darbuotojų nepaslankumu. Jeigu ne ji, aštuonių vaikų šioje seniūnijoje susilaukusi Jurgita iki šiol būtų čia neregistruota, negalėtų pretenduoti į jokias socialines lengvatas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasirinko ne meškerę, o žuvį

Patikėjusi, kad einama teisinga linkme – Jurgitai reikalinga ne tiek materialinė, kiek praktinė, ugdomoji parama – daugiavaikių motinų draugija nusprendė žengti dar toliau. Jos įsitikinusios: svarbiausia – išmokyti ūkyje tvarkytis Jurgitą, įpratinti prie žemės jos vaikus. Pamils žemę – išaugs gerais žmonėmis, sugebės užsidirbti duonos. Kiek naudos iš to, kad dabar jie dienas leidžia dienos centre sėdėdami prie kompiuterio, kai kaime, savo ūkyje, tiek veiklos?

Moterys ryžosi šeimai pastatyti kuklų namą. Buvo padaryti geodeziniai matavimai, parengtas projektas, pavyko sukaupti šiek tiek lėšų ir netgi rasti rangovą, kuris apsiėmė beveik už dyką iki pirmųjų šalčių jį pastatyti.

REKLAMA

Klebono sugėdinta ir pabarta dėl to, kad iki šiol dar nesusituokė, Jurgita jau buvo davusi pažadą savo santykius įteisinti.

Tačiau optimistinis planas ištraukti šeimą iš skurdo sūkurio žlugo, o pradėjęs busti Jurgitos noras gyventi kitaip netrukus užgeso.

Visuomeninei iniciatyvai kelią užkirto ne kas kitas, o valdininkai. Savivaldybės administracija pirmiausia kategoriškai atsisakė tvirtinti gyvenamojo namo projektą. Motyvai nebuvo paaiškinti, tačiau visuomeninei organizacijai buvo labai aiškiai leista suprasti, kad ji kišasi ne į savo reikalus. Ten, kur dirba vaiko teisių apsaugos ir socialiniai darbuotojai, kitiems nėra ko lįsti su savo patarimais.

REKLAMA

Vėliau tie patys savivaldybės ir seniūnijos socialiniai darbuotojai atitinkamai „apdorojo“ ir Jurgitą – įtikino ją, kad ji daugiau laimėsianti ne likdama su Vincu, o pasitraukdama nuo jo ir būdama vieniša motina.

Savivaldybė Jurgitai pasiūlė socialinį būstą ir vienkartinę socialinę pašalpą.

Tai buvo sprendimas, po kurio kitų globėjų patarimai aštuonių vaikų motinai tapo nebereikalingi.

„Namą mes vis tiek pastatysime, tiesa, jau kitai šeimai. Žinome, kad mūsų pagalba ten labai reikalinga, vaikai vienas per kitą kalba, kaip prisidės prie namo statymo... Tačiau šitų vaikų mums labai gaila“, – skaudama širdimi prisipažino Veronika.

REKLAMA
REKLAMA

Vietoj moralo

Šioje skurdo istorijoje neminimos nei veikėjų pavardės, nei veiksmo vieta. Taip norėjome apsaugoti vaikus. Juk jie nesirenka tėvų.

Pasakodami siekėme išvengti teisėjo tono, kuri šalis čia teisi – visuomeninė organizacija ar skersai jos kelio stoję valdininkai. Vis dėlto keista, kad žmonės, atrodo, vienodai susirūpinę dėl vaikų gerovės, ją įsivaizduoja gana skirtingai. Dar keisčiau, kad oficialioji šalis kategoriškai atstumia bet kokią visuomeninę pagalbą.

P.S. Kai straipsnis buvo parengtas spaudai, redakciją pasiekė informacija, kad septynis Jurgitos vaikus rengiamasi perduoti vaikų globos namams.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų