REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Londono Midlsekso universiteto fotografijos studentas 20-metis Tomas Juškaitis netrukus pradės stažuotę žymaus garsenybių fotografo studijoje, kur yra lankęsi tokios žvaigždės kaip Michaelas Jacksonas, Robbie Williamsas, Shakira, Lady GaGa ir daugelis kitų. Vilkaviškiečio namuose šiaurinėje Londono dalyje ant sienos puikuojasi užrašas, įrėminantis didžiausią jo svajonę: „One life, One dream, One word – VOGUE.“ („Vienas gyvenimas, viena svajonė, vienas žodis – VOGUE.“)

REKLAMA
REKLAMA

Nuo kavos virimo iki mados fotosesijų

Būdamas 14-os pradėjai dirbti studijoje „Ciklopas“ vieno garsiausių Lietuvoje fotografų Tomo Kaunecko asistentu. Kaip jis tave tokį jauną priėmė?

REKLAMA

Viskas prasidėjo dar anksčiau. Nuo 12 m. Vilkaviškyje pradėjau mokytis pas Joną Juškevičių. Jis – buvęs T. Kaunecko mokytojas. Vadovas ir padėjo susipažinti su T. Kaunecku, šis pažadėjo mane išmokyti fotografuoti. Iš tiesų tai išmokė mane daugiau nei fotografijos. J. Juškevičiaus ir T. Kaunecko dėka subrendau toks, koks esu dabar, daug ko išmokau ir pamilau fotografiją, įgijau reikiamą suvokimą. O nuo 14 m. kiekvieną vasarą praleisdavau T. Kaunecko studijoje kaip jo asistentas. Pradėjau nuo paprastų dalykų: išmokau virti skanią kavą, arbatą, nupirkti sausainių ir t. t. Vėliau perėjau prie rimtesnių darbų, dirbau su apšvietimo sistemomis ir fototechnika. Taip laiptelis po laiptelio... Prieš išvykdamas iš Lietuvos jau fotografavau mados fotosesiją žurnalui „Cosmopolitan“.

REKLAMA
REKLAMA

Ar nebuvo apmaudu pačioje pradžioje tik kavą nešioti?

Visus sunkumus kompensavo įdomus darbas ir galimybė patenkinti smalsumą. Man, berniukui iš kaimo, buvo įdomu vien pamatyti ir pabendrauti su žmonėmis, kuriuos televizijos ekranuose matė visa Lietuva. Kartais būdavo sunku pakelti darbo krūvį, bet nuo vaikystės nemėgau pasiduoti, gal tai ir padėjo.

Kaip pradėjai dirbti su mados fotografija?

Būdamas 13 m. sau ir visiems pasakiau, kad būsiu fotografas. Žinojau tai šimtu procentų. „Ciklope“ susipažinau su komercine fotografija, reikalaujančia daugiausiai įdirbio, investicijų, komunikabilumo ir veržlumo. Net pats to nesuprasdamas pajutau, kad tai mano niša, mano kelias, kuriuo ir pradėjau eiti. Be abejo, tą kelią man parodė T. Kauneckas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip užsimezgė pažintis su dizainere Julija Žilėniene?

Jei jau prakalbome apie Juliją, tai lenkiu galvą prieš ją už profesionalumą ir bendradarbiavimą. Iš tiesų mūsų pažintis – grynas atsitiktinumas. Julija kreipėsi į T. Kaunecką prašydama nufotografuoti naują drabužių kolekciją. Tuo metu Tomas buvo užsiėmęs, greta pasipainiojau aš ir taip gavau galimybę nufotografuoti įspūdingai gražius drabužius, dirbdamas su profesionalia komanda. Viskas pavyko gerai. Gal dėl to Julija ir paskambino man, kai reikėjo fotografuoti kitą kolekciją. Taip ir užsimezgė mūsų profesinis bendradarbiavimas.

REKLAMA

Girdėjau, svarstei surengti jos darbų fotosesiją Londone. Ši idėja vis dar gyva?

Na, tai toks idėjinis pasvaičiojimas ir mudviejų pokalbių prie arbatos rezultatas. Jei kada gyvenime pasitaikys galimybė su Julija padirbėti Londone, metęs visus darbus su šypsena veide prisidėsiu, kuo tik galėsiu.

Pabėgo nuo niūraus likimo

Norėtum būti išskirtinai mados fotografas?

Tai industrija, kurioje gyvenu, kurioje stengiuosi save realizuoti. Ar norėčiau specializuotis išskirtinai mados fotografijoje, kol kas negaliu pasakyti. Mados fotografas gali fotografuoti portretus, garsenybes, šukuosenų dizainerių kūrinius, kurti savo asmeninius projektus, leisti fotoalbumus ir t. t. Norėčiau aprėpti platesnį asortimentą, ne tik drabužius.

REKLAMA

Tarp tavo darbų yra ir garsių sportininkų portretų.

Man teko garbė susipažinti su Vytautu Brazdausku, Lietuvos kultūrizmo vicečempionu. Profesiniai interesai neleido apsiriboti tik draugišku pabendravimu. Pasisiūliau jį nufotografuoti. Ko gero, tai buvo mano pirma rimta portretų fotosesija.Vėliau ji mano gyvenime daug ką nulėmė.

Ką konkrečiai?

Po šios fotosesijos paprašiau T. Kaunecką sukritikuoti mano darbus. Jis peržiūrėjo, atsisuko į mane ir sako: „Važiuojam.“ Nuvažiavome papietauti ir Tomas pasakė: „Apie tą tavo kultūristą... Ten jau nebėra ką kritikuoti. Tu dar pats nelabai supranti, ką sugebi, todėl manau, kad tau reikia rasti bent mažiausią kabliuką ir greičiau dingti iš Lietuvos.“ Sutrikau, pradėjau klausinėti: kaip, kodėl?.. T. Kauneckas paaiškino: „Galiu papasakoti tavo likimą: baigsi vidurinę, įstosi į neakivaizdines studijas, dirbsi pas mane, po pusmečio aš jau galėsiu leisti tau fotografuoti žurnalų viršelius. Tuo viskas baigsis. Tau sukaks 25-eri, o nebeturėsi daugiau ko siekti ir graušiesi nagus, kad neišvažiavai, kol galėjai.“ Jis buvo teisus, dabar kaip niekada anksčiau tai suprantu. Taip ir gimė noras išvykti iš Lietuvos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir nusitaikei tiesiai į Londoną...

Taip. Šis miestas yra viena didžiausių pasaulyje komercinės fotografijos industrijų. Žmonės čia kalba angliškai, patogu geografiniu atžvilgiu.

Esi sakęs, kad pasirinkti Londoną padėjo net tai, jog ten studentai gali profesionaliai fotografuoti madą po vandeniu, o Lietuvoje niekas to apskritai nėra daręs.

Gal dabar kas nors ir nufotografavo kokią manekenę į baseiną panardinęs... Bet iš tikrųjų norėjau pasakyti, kad Londone studentai, dar tik bręstantys kaip fotografai, turi tokias kūrybines sąlygas ir galimybes, apie kokia Lietuvoje net patys geriausi profesionalai nesvajoja. Tai ir buvo motyvacija įstoti.

REKLAMA

Kuo per metus nustebino studijos?

Tuo, kad tiesiog neturiu kuo skųstis, nėra nė vieno dalyko, kuris keltų rūpesčių ar galvos skausmą. Tai dažnai patiria Lietuvoje studijuojantys jaunuoliai. Čia ypač didelė techninė bazė, įspūdinga skaitmeninė laboratorija, turinti pačią moderniausią įrangą, modernios fotostudijos, nespalvotos fotografijos resursų gausa ir galimybės patiems ryškinti juostas bei spausti nuotraukas. Be to, galima tai daryti neskaičiuojant resursų.

Kol įstojau, sugaišau pusę metų. Patekau į pirmąjį stojančiųjų srautą, kuriame į vieną vietą pretendavo 200 žmonių. Be reikalo skubėjau siųsti anketas. Padėjo tai, kad jau tada turėjau solidų darbų segtuvą, 32 apdovanojimus, rekomendacijų ir motyvacijų. Tiems, kurių anketos universitetą pasiekė vėliau, pakako nueiti į pokalbį.

REKLAMA

Lemtingos šešios savaitės

Kokių „darbinių“ nuotykių spėjai patirti Londone?

Metai buvo spalvingi, teko ir vestuves fotografuoti, ir pavojingus viešuosius renginius. Bet tai, kas mano gyvenime vyksta pastarąjį mėnesį, neleidžia ramiai miegoti. Jei norite, galiu papasakoti.

Žinoma!

Ko gero, tai dovana iš aukščiau. Man pavyko užmegzti ryšius su vieno brangiausiai visame pasaulyje apmokamo garsenybių fotografo prodiuseriais. Nusiunčiau jiems informacijos apie save, savo patirtį ir norą sunkiai dirbti. Po to sekė 17 laiškų su klausimais galima sakyti apie viską ir dar daugiau... Galiausiai pelniau 15 min. susitikimą su pačiu fotografu. Turbūt per pokalbį palikau jam gerą įspūdį, nes jis pakvietė mane į kitos dienos fotosesiją. Joje dalyvavo pasaulinio garso diskžokėjas Garethas Emery. Gerdami arbatą šnekėjomės ir fotografas apsiūlė man išbandyti jėgas – pabūti jo asistentu vieną mėnesį. O tada pažadėjo pasakyti – priima mane dirbti asistentu ar ne. Tas mėnuo buvo, ko gero, įspūdingiausias mano gyvenime. Pamačiau ir pabendravau su žmonėmis, kuriuos mato ir girdi visas pasaulis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prieš porą savaičių išaušo ta lemtingoji diena, kai turėjo būti nuspręstas mano likimas. Sutarėme susitikti kavinukėje netoli studijos. Prieš tai dvi naktis negalėjau užmigti. Ir ką jūs manote, pirmieji jo žodžiai buvo: „Aš nematau tavęs kaip savo asistento.“ Vos neapsiverkiau, juk įdėjau tiek pastangų... Bet kiti jo žodžiai skambėjo taip: „Nes tu per gerai fotografuoji.“ Nutirpo visas kūnas, o jis kuo ramiausiai kalba toliau: „Mano nuomone, tu jau galėtum čia dirbti fotografu. Suprantu, kad atvykai iš kitos šalies ir nežinai, nuo ko pradėti, bet priimti tavęs asistentu aš nenoriu. Tu čia neišbūsi nė pusmečio, vos tik rasi kokį kontaktą, ir pabėgsi. Nenoriu tavęs ir paleisti, nes tu kažką turi...“ Galiausiai mes sutarėme, kad grįžęs po atostogų Lietuvoje dirbsiu jo studijoje visu etatu nemokamai, o už tai ji man leis savaitgaliais naudotis studija, aparatūra ir kontaktais, iš kurių galėsiu užsidirbti. Po šios šešių savaičių stažuotės, per kurią, kaip jis pažadėjo, aš verksiu ir norėsiu pabėgti, jis man padės išgarsėti kaip fotografui. Jei tik jo nenuvilsiu.

REKLAMA

Ko gero, klausite, kokia to fotografo pavardė, bet užbėgdamas klausimui už akių turiu atsiprašyti ir pasakyti, kad negaliu jos atskleisti. Pažadėjau viešai neskelbti jo pavardės, nes būtent dėl to jis ir yra garsenybių fotografas, kuriam mokami vieni didžiausių honorarų pasaulyje. Kalbėdamas apie jį galiu pasakyti tik tai, kad jis yra fotografavęs Michaelą Jacksoną, Robbie Williamsą, Shakirą, Lady Gagą, Mią ir daugelį kitų.

Gal teko ir pačiam matyti jam pozuojančių garsenybių?

Taip – jau minėtąjį diskžokėjų Garethą Emery, dainininkę Mią, o vieną geriausių pasaulio regbio žaidėjų Gaviną Hensoną  man asistuojant fotografavo nuogą... Po fotosesijos turėjau brautis per studiją užgulusius paparacus. Teko garbė susipažinti su korporacijų „Nikon“ ir „Laica“ generaliniais direktoriais. Ir tai vos per mėnesį!

REKLAMA

Vadinasi, lietuviai gali prasimušti į užsienį, ne tik kažką kopijuoti. Kaip tau pavyksta būti kitokiu, kad tave pastebėtų?

Kai tai išsiaiškinsiu, parašysiu knygą ir užsitikrinsiu šiltą senatvę. (Juokiasi.) T. Kauneckas kartą man perpasakojo mūsų mokytojo J. Juškevičiaus žodžius: „Svarbiausia gyvenime būti geru žmogumi. Anksčiau ar vėliau tas gerumas į tave atsisuks. Niekada negalima pamiršti tų, kurių dėka atėjai ten, kur dabar esi, ir nustoti norėti gero ne tik sau, bet ir kitiems.“ Tai šventa tiesa, kurią reikėtų kiekvienam vaikui kalti į galvą dar nuo darželio. Niekada neatsakiau, kai kas nors prašė manęs pagalbos. Žinau, kur mano vieta po saule. Uoliai studijuoju bendravimo psichologiją. Žinau, ko noriu ir dėl ko gyvenu. Noriu padėkoti ir savo draugui, taip pat fotografui Rokui Daruliui už visą pagalbą ir rūpestį. Tai žmogus, kuris mane pasitiko atvykusį į Londoną ir iki šiol nemažai man padeda ir pataria.

REKLAMA
REKLAMA

Į Lietuvą – nebent senatvėje

Kiekvienas fotografas turi savo darbo metodus. Kaip tu dirbi fotografuodamas žmones?

Bendravimas mano darbe, ko gero, svarbesnis įrankis už fotoaparatą. Be draugiško kontakto su modeliu nieko nebūtų. Štai kodėl šį dalyką studijuoju savarankiškai. Jau turiu įgijęs keletą gudrybių. Dirbdamas negalvoju apie save, ypač jei fotografuoju mažiau patyrusius modelius. Su kiekvienu šnekuosi jų kalba, visada išklausau ir stengiuosi suprasti bei rasti sprendimus, kad visi liktų patenkinti rezultatais – tiek aš, tiek modelis, tiek grimuotojas, tiek kirpėjas, tiek stilistas, tiek užsakovas.

Aš šiandien svarstai kada nors sugrįžti į Lietuvą?

Gyventi ir dirbti tikrai ne. Per didelė investicija buvo čia atvažiuoti, paaukojus viską, ką turėjau Lietuvoje, čia studijuoti, gyventi, pažinti kultūrą, bandyti patekti į rinką, visam tam atiduoti paskutines jėgas... ir po to viską metus grįžti atgal? Gal kai būsiu senas, parduosiu viską, ką užgyvensiu per gyvenimą, nusipirksiu sklypą ant Vilkaviškio ežero kranto, pasistatysiu rąstinį namuką, sėdėsiu terasoje, rūkysiu „Cohiba“ cigarus ir žiūrėsiu, kaip neaiškios spalvos anūkai krepšinio kamuolį spardo...

REKLAMA

O ką atsakytum tiems, kurie smerkia išvykusiuosius?

Na, tokių, kurie mane kritikavo ir atkalbinėjo nuo tokio pasirinkimo, pasitaikė ne vienas ir ne du.  Bet mano idiliškos mintys ir svajonės, kad Lietuvoje kada nors bus taip gerai kaip Londone, man duonos tikrai neatneš. Toli dairytis nereikia. Jau pasakojau, kokiomis sąlygomis čia mokausi, ir tai dar ne visi privalumai: už mokslus čia aš nieko nemoku, o Lietuvoje fotografijos studijų metai kainuoja 16 tūkst. litų. O ką tie studentai ten mato? Pasenusius ir ant jų rėkiančius dėstytojus? Aukštosios fizikos laboratorinius darbus, bemieges naktis... Be to, kai kurių dalykų tenka mokytis iš rusiškų knygų, nors fotografija yra toks amatas, kuris keičiasi taip pat greitai kaip kompiuterinės technologijos. Mano universitete nėra nei kontrolinių, nei egzaminų, darau tai, kas man patinka, o pagrindinis mano dėstytojas yra buvęs žurnalo „Elle“ fotografas. Ir tai tik švietimo sistema, kuria esu nusivylęs. O kur dar Lietuvos ekonomika ir šiandienės sąlygos dirbti kūrybinį darbą ir melstis, kad užtektų duonai.

Matau, Londone tau tikrai patinka. O ar teko susidurti su tais tikraisiais emigrantais lietuviais?

REKLAMA

Teko ir daugiau nenoriu. Ačiū... (Juokiasi.) Pamenu, prieš Velykas laikraštyje „Metro“, kurį kas rytą skaito visas Londonas, radau skelbimą, kad vienas Londono kalėjimas ieško lietuvių ir lenkų kalbų vertėjų... Štai ir viskas pasakyta.

Kur įsikūrei Londone?

Gyvenu šiaurinėje Londono pusėje, antrosios ir trečiosios zonų sankirtoje, kurdų ir turkų rajone. Tad puikiai žinau, kas yra geras kebabas...

Nebaisu ten?

Tikrai ne. Jie ne tokie žmonės, kurių reikėtų bijoti ar vengti. Rytų Londone baisiau, ten gyvena Rytų Europos piliečiai, dažniausiai angliškai net pasisveikinti nemokantys, vartojantys narkotikus ir darantys nusikaltimus.

Kokios tavo didžiausios svajonės, susijusios su fotografija?

Svajonių turiu daug, ypač pastaruoju metu. Bet, ko gero, aukščiausias laiptelis, kurį gali pasiekti mūsų srities atstovai – tai žurnalas „Vogue“. Aš net ant sienos užsirašiau kartą vyną begurkšnodamas: „One Life, One Dream, One Word – VOGUE.“ Tokia mano profesinė svajonė. Labai trokštu pasirūpinti savo šeima ir artimaisiais, žmonėmis, kurie manimi rūpinosi visą gyvenimą, kurie man suteikė galimybę pasiekti tai, ką pasiekiau. Ir noriu pralenkti Kaunecką. Čia jau sportiškai asmeniškas interesas... (Juokiasi.)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų